Papasakokite, kaip jūsų, kaip medikės, kelias, atvedė būtent į estetinę mediciną bei „Medihub“?
Nuo pat vaikystės mane žavėjo viskas, kas reikalauja kruopštumo, atidumo ir dėmesingumo smulkmenoms. Nors smulkmeniškumas, rodos, neatrodo kaip vaikiškas bruožas, man visuomet būdavo smagiausia pasinerti į mozaikas, smulkias dėliones, siuvinėjimą ir pan. Kai baigiant mokyklą reikėjo rinktis specialybę, taip pat turėjau omeny, kad noriu užsiimti kažkuo, kas reikalauja tikslumo, dėmesingumo ir pastabumo. Pasirinkau medicinos mokslus, o vėliau – mikrochirurginę specialybę. Viskas dėliojosi labai organiškai ir vyko tarsi savaime. Tie patys dalykai, kuriuose jaučiausi laimingiausia vaikystėje, pamažu vedė mane keliu, kuriame jaučiausi užtikrinta ir, tam tikra prasme, lyg namie.
Pabaigusi rezidentūrą, keletą metų dirbau valstybinėje ligoninėje. Nepaisant to, kad jaučiausi, jog darau kažką svarbaus ir galėjau į darbą pasinerti šimtu procentų, darbas valstybinėje sveikatos apsaugos sistemoje šiek tiek išsėmė ir išvargino.
Jau tuomet jaučiau, kad kažko trūksta, tik dar nežinojau ko. Kiek vėliau, kuomet, gimus vaikams, išėjau motinystės atostogų, atsirado daugiau laiko – atradau ir siuvinėjimą kryželiu, o supratimas, kiek daug įkvėpimo man suteikia grožis ir jo kūrimas, atliekant kruopštų ir atidų darbą, paskatino pasukti į estetinę mediciną.
Kaip ir ankščiau, viskas įvyko, tarsi, savaime. Atsipalaidavau, leidau sau ieškoti, o dalykai, kurie man buvo skirti, tam tikra prasme, susirado mane. Dabar tiek siuvinėjimui, tiek mano darbui estetinės medicinos srityje yra jau šešeri metai.
Kalbant apie siuvinėjimą, kodėl pasirinkote būtent siuvinėjimą kryželiu? Rodos, daugeliui šis siuvinėjimo būdas asocijuojasi arba su dailės-darbelių pamokomis, arba su močiučių staltiesėmis ir servetėlėmis. Dažniausiai žmonės net nežino, kad šia technika įmanoma išsiuvinėti ištisus paveikslus. Kaip jūs supratote, kad norite daryti būtent tai?
Kuomet gimė vaikai ir daugiau laiko ėmiau leisti namie, pradėjau ieškoti veiklos, kuri man teiktų džiaugsmą. Turbūt, dažnai galima pastebėti, kad būtent motinystės atostogų metu moterys sukuria verslus ir imasi veiklų, kurioms anksčiau tarsi nebuvo laiko. Aš norėjau rasti hobį, kuris man teiktų tikrą džiaugsmą ir būtų tikrai mano ir man. Vieną dieną, visiškai netikėtai, draugė priminė, kad mokyklos laikais man labai patiko siuvinėti kryželiu. Pati to neatsiminiau, tačiau pagalvojau, kad reikia pabandyti. Nuvažiavau į parduotuvę, nusipirkau mažiausią lankelį (kurį, beje, naudoju iki šiol), schemutę, siūlų ir pradėjau. Nuo mažo bandomojo paveikslėlio viskas išaugo į didelius paveikslus. Per šešerius metus sukūriau 30 darbų. Jie puošia ir mano namus – neperkame meno kūrinių – įkurdiname manuosius.
Siuvinėdama atrandu ramybę. Man tai – savotiška meditacija. Nurimstu, mintys susistyguoja, tarsi persikraunu. Tą susikaupimą ir atidumą praktikuoju ir darbe, kuris man taip pat teikia didžiulį džiaugsmą. Tą puikiai pastebi ir pacientai. Tai jiems pažadina dar didesnį pasitikėjimą manimi ir su laiku suformuojame santykius, kurie leidžia sukurti kažką ypatingo. Vis dėlto, ateidami į estetinės medicinos kliniką, pacientai ieško savo laimės. Tie maži dalykai, išlygintos raukšlelės ar atsigavusi oda turi labai platų ir į visas gyvenimo sritis persikeliantį efektą – pažadina pasitikėjimą savimi.
Koks jūsų pačios santykis su grožiu, kaip tokiu? Į ką atkreipiate dėmesį.
Į grožį žiūriu beveik matematiškai. Esu linkusi pastebėti simetriją, santykius, formas ir detales, sudarančias harmoningą visumą. Man atrodo, kad tikslumas ir grožis – neatskiriami dalykai, todėl tiek veiduose, tiek paveiksluose, siekiu šiuos du elementus subalansuoti ir suderinti.
Visada pabrėžiu, kad man artimas prancūziškas grožio supratimas – žaviuosi grožiu, kuris slypi subtilume, detalėse. Didžiulis įvertinimas man - kuomet pacientai pasako, jog susilaukia komplimentų, kad jų veide kažkas pasikeitė, išgražėjo, tačiau tie, kurie tuos komplimentus pasako, negali tiksliai įvardinti, kas tai. Tada galiu žinoti, kad tai, ką sukūrėme yra subtilu, gražu ir, svarbiausia, unikalu.
Neseniai „Medihub“ klinikoje pristatėte pirmąją savo parodą. Minėjote, jog tai – svajonės išsipildymas. Papasakokite, kaip viskas vyko ir ar planuojate ateityje parodyti dar daugiau darbų?
Parodyti darbus įkvėpė keturiasdešimtmetis ir vyro palaikymas. Vis svarsčiau, kur būtų tinkama vieta mano darbams. Taip sutapo, kad tuo metu atėjau dirbti į „Medihub“ ir, bendraudama su klinikos vadovu užsiminiau, kad ieškau erdvės parodai. Jis nedelsdamas pasiūlė ją rengti klinikoje. Vizija susidėliojo labai greitai ir, vėl, tarsi savaime. Labai gera pasidalinti darbų istorijomis, papasakoti apie procesą ir tiesiog pasidalinti kuriamu grožiu. Ypač, kai tai gali padaryti aplinkoje, kuri tau artima ir kurioje jautiesi vertinamas ir pastebėtas. Tikiuosi, kad ši paroda tikrai ne paskutinė.