Praktinė veikla motyvuoja
T. Pilkauskas pasakoja, kad dar mokydamasis mokykloje, jis tvirtai buvo apsisprendęs tapti veterinaru, tačiau šių studijų realybė nepateisino jaunuolio lūkesčių.
„Būdamas abiturientas, nuvažiavau į Veterinarijos akademijos atvirų durų dieną ir labai nusivyliau. Tuo metu veterinarų ruošimo bazė man pasirodė gana silpna – nei gyvūnų, nei įrangos. Grįžęs namo sau pasakiau, kad tikrai nenoriu tik sausos teorijos. Tuomet pradėjau ieškoti alternatyvų ir mano dėmesį patraukė biologijos studijos – daugiau praktikos, įvairūs tyrimai, eksperimentai ir pan.“, – sako pašnekovas.
Baigęs studijas, T. Pilkauskas pasuko mokytojo keliu. Įsidarbinęs mokykloje, jau nuo pirmosios darbo dienos jis stengėsi į mokymosi procesą įtraukti kuo daugiau praktikos, kuri būtų išties naudinga jo mokiniams.
„Visą gyvenimą auginu įvairius paukščius ir augalus, todėl perteikti savo patirtį mokiniams man atrodo kaip užduotis, kurią privalo atlikti kiekvienas mokytojas. O kad praktinės užduotys yra svarbios ir motyvuoja mokinius, per savo darbo metus įsitikinau ne kartą. Vaikams yra kur kas įdomiau, kai išmoktas teorines žinias jie gali pritaikyti praktiškai, t. y. realiai pamatyti, pajausti, suvokti, kaip gamtoje vyksta įvairūs procesai“, – pasakoja mokytojas.
Pasak jo, sugalvoti pačias veiklas nėra labai sunku, mat besilaikant bendrųjų ugdymo programų teorinė informacija yra tiesiog paverčiama praktika.
„Biologijoje teorija ir praktika yra neatsiejami dalykai, todėl dar iki atnaujintų bendrųjų ugdymo programų, kuriose ypatingai pabrėžiama praktika, mes su mokiniais nemažai laiko skirdavome eksperimentams, tyrimams, laboratoriniams darbams ir panašiai veiklai. Vadovauju ir neformalaus švietimo būreliui, kuriame tų praktinių užsiėmimų dar daugiau“, – sako T. Pilkauskas.
Visgi šiais mokslo metais bendrosios ugdymo programos buvo atnaujintos, o kartu su pokyčiais atėjo ir daugiau iššūkių bei atsakomybių.
„Nauja programa reikalauja nemažai pasiruošimo: tenka ir ilgiau padirbti, ir paieškoti informacijos papildomuose šaltiniuose, nes tiesiog nėra atnaujintų vadovėlių. Manau, kad prireiks laiko – metų, o gal ir kelerių, kol bus galima pasakyti, ar ji pasiteisino, ar ne, kokie jos pliusai ar minusai. Žinoma, kaip galėdami geriau stengiamės įgyvendinti programą, nes nuo jos sėkmingo pritaikymo priklausys ir mokinių pasiekimai“, – sako T. Pilkauskas.
Nuo pomidorų daiginimo iki genetinių tyrimų
Viena iš praktinių veiklų, kurias T. Pilkauskas taiko tiek pamokų, tiek ir neformalaus ugdymo metu, – pomidorų pikavimas ir daiginimas.
„Pagal programą tokia veikla mes įgyvendiname laboratorinį darbą – sėklų daiginimas. Kadangi pats auginu apie 30 skirtingų pomidorų veislių, į pamokas atsinešu įvairių sėklų, kurias mokiniai sėja, augina, o vasarą džiaugiasi derliumi. Šios veiklos metu mokiniai išmoksta, kaip tinkamai pasėti, kokias trąšas naudoti, kaip prižiūrėti augalą ir pan. Gautus rezultatus aptariame, diskutuojame, kas pavyko, ką reikėtų tobulinti. Kadangi šiais laikais nemažai žmonių stengiasi vartoti ekologišką, natūralų maistą – mokėti pačiam užsiauginti derlių yra labai naudinga. Anykščiuose beveik visi turi sodus ar kaimelius, todėl mokiniai įgautas žinias pritaiko tėvų ar senelių daržuose“, – pasakoja biologijos mokytojas.
Išauginti pomidorus yra viena, o visai kas kita ir gerokai atsakingesnė užduotis – inkubatoriuje išperinti viščiukus.
„Atliekant šią praktinę veiklą, atsiskleidžia daug mokinių kompetencijų – pažinimas, komunikacija, atsakomybė ir pan. Mes stebime embriono vystymąsi, prižiūrime kiaušinius, palaikome tinkamą drėgmę, temperatūrą. Tai išties atsakingas trijų savaičių darbas, kuris mokinius labai žavi.
Žinoma, labiausiai vaikams patinka išsiritimo procesas, kai viščiukai kalasi iš kiaušinių, išdaužia lukštą. Dažniausiai periname dekoratyvines veisles, tokias, kokias aš pats laikau namuose. Išsiperėjus viščiukams, visada atsiranda mokinių, kurie mielai juos pasiima į namus ir toliau augina“, – sako T. Pilkauskas.
Tačiau ties tuo praktinės veiklos mokytojo ugdymo bagaže nesibaigia. Neformalaus švietimo būrelių metu T. Pilkauskas su savo mokiniais įrengia ir akvariumus, kuriuos vėliau pritaiko pamokų metu. Negana to, biologijos klasėje pedagogas augina Sirijos žiurkėnus, kurie labai patinka vaikams.
„Akvariumų priežiūros ir stebėjimo veikla mes įgyvendiname vieną iš programos ir valstybinio egzamino temų – vandens telkinio arba akvariumo ekosistema. Klasėje turėdami akvariumus, galime nuolatos matyti, kas juose vyksta, kaip žuvys maitinasi, kaip dauginasi, kaip skaidytojai suskaido įvairias nuokritas ir pan. Tuo metu Sirijos žiurkėnai biologijos kabinetui suteikia ne tik jaukumo, bet ir realių žinių. Mokiniai stebi žiurkėnų jauniklius, atlieka tyrimus, kokios požymius šie paveldėjo iš savo tėvų. Tad tiek akvariumai, tiek žiurkėnai, tiek ir kitos priemonės biologijos kabinetą paverčia savotiška laboratorija, kurioje mokiniai gali pasijusti jaunaisiais mokslininkas“, – sako biologijos mokytojas.
Savo pamokose T. Pilkauskas su mokiniais užsiima ir dar viena labai įdomia veikla – vegetatyviniu būdu daugina ir skiepija augalus.
„Vegetatyvinis dauginimas – tai toks procesas, kai augalai atsiranda iš motininio organizmo, o ne sėklų ar sporų, o tai reiškia, kad palikuonys būna genetiškai identiški. Geriausias to pavyzdys – bulvės, kurios dauginamos stiebagumbiais. Pamokų metu atsinešu įvairių ūglių ir šakų, kurias vaikai skiepija, o vėliau išmoktus skiepijimo metodus pritaiko savo soduose ar kiemuose. Pavyzdžiui, vienos veislės obelį paverčia į kelių veislių vaisius duodantį medį arba atvirkščiai“, – pasakoja pašnekovas.
Praktika ar teorija – kas svarbiau?
Atrodo, kad turint tiek daug praktikos, laiko teorijai T. Pilkausko pamokose nelabai ir lieka. Tačiau biologijos mokytojas suskumba paneigti tokį požiūrį. Teorija, jo teigimu, yra ne ką mažiau svarbi ugdymo proceso dalis.
„Teorija ir biologijos mokslas yra neišskiriami dalykai. Teorijos reikia ir egzaminų metu, tad kad ir ką bepraktikuotume, viskas prasideda nuo teorijos. Galbūt teorijoje yra tokių temų, kurios vaikams nelabai patinka, tačiau turime suprasti, kad be šių žinių gyvenime mums bus labai sunku, o jei mokinys nori savo ateitį sieti su medicina ar kažkokia moksline veikla, tai teorinės žinios tampa dar svarbesnės“, – teigia pedagogas.
Visgi pašnekovas viliasi, kad kažkada ateis toks metas, kai dalį biologijos egzamino sudarys ir praktinės užduotys.
„Tai labai realus variantas, tačiau iki tol dar reikia gerokai padirbėti – visa švietimo sistema dar turi paaugti: nuo dabartinio egzamino tobulinimo iki geresnių sąlygų mokiniams atlikti laboratorinius tyrimus, daugiau galimybių pasirengti praktinėms užduotims“, – sako T. Pilkauskas.
Vienaip ar kitaip, mokytojas džiaugiasi, kad biologija išlieka vienu populiariausių gamtamokslių dalykų, kurių egzaminus pasirenka laikyti mokiniai.
„Biologija – toks mokslas, kurį tu gali išmokti. Tačiau jis nėra nuobodus, atvirkščiai – tai labai įdomus, kompleksiškas ir stebinantis dalykas. Dėl to jaunoji karta išties domisi biologija, ganėtinai didelė dalis mokinių renkasi laikyti biologijos valstybinį egzaminą ir savo ateitį sieti su šia sritimi“, – teigia pašnekovas.
Ugdymo turinio atnaujinimas ir kokybės stiprinimas skatinamas ES fondų finansuojamomis priemonėmis.