Tas mitologinis, anot VLKK pirmininko, tikėjimas turėjo gerokai susvyruoti spalio viduryje: tiems, kurie domisi kalbos dalykais, tikrai nepraslydo pro akis, kad tuo metu Vilniuje vyko 19-oji Europos nacionalinių kalbų institucijų federacijos (European Federation of National Institutions for Language, EFNIL) kasmetė konferencija.
„Įkurta 2003 m. Stokholme, EFNIL vienija daugelio Europos Sąjungos (ES) šalių ir kelių ne ES narių, tarp jų Ukrainos, Sakartvelo, Islandijos, svarbiausias savo šalies kalbą (kalbas) formuojančias ir tyrinėjančias institucijas. Narystė federacijoje grįsta laisvo apsisprendimo principu, šiuo metu jos veikloje dalyvauja iš viso 31 šalis, daugeliui jų atstovauja po dvi institucijas. Lietuva į EFNIL įstojo 2004 m., tapusi ES nare. Jai atstovauja VLKK, kaip institucija, atsakinga už lietuvių kalbos politiką Lietuvoje, ir Lietuvos kalbos institutas (LKI), kaip pagrindinė Lietuvos institucija, tyrinėjanti lietuvių kalbą", – trumpai EFNIL esmę apibūdina terminologė dr. Albina Auksoriūtė, vadovaujanti LKI – vienam iš šiemetės konferencijos organizatorių.
Šiemet Vilniuje susirinkę EFNIL atstovai susitelkė į problemas, kurių nacionalinėms kalboms kelia migracija, tačiau, be abejo, neliko neaptartos ir vis didėjanti anglų kalbos įtaka bei kalbų norminimo situacija tokiomis aplinkybėmis.
Per Europą ritasi migracijos banga
„Mūsų institutas šiemetės EFNIL konferencijos temą „Kalba ir migracija" pasiūlė dar prieš metus. Tada galvojome apie išvykstančius ir grįžtančius lietuvius, ypač grįžtančių vaikų integraciją mokyklose. Matėme čia problemų, todėl buvo įdomi kitų šalių patirtis. Be to, jau buvo prasidėjęs ir nelegalios migracijos antplūdis. Karas Ukrainoje dar kitaip pasuko tą temą, ir ji tapo itin aktuali", – sako LKI vadovė dr. A. Auksoriūtė.
Pasak jos, šiuo metu visose Baltijos šalyse stebima bendra tendencija: ukrainiečių diasporos čia buvo mažos, tad vasario 24-ąją Ukrainoje prasidėjusio karo pabėgėliai, juolab rusakalbiai, ėmė šlietis prie gausesnės rusų mažumos. Dėl to ir dalis jau anksčiau čia gyvenusių rusų mažumos atstovų, iki tol viešojoje erdvėje kalbėjusių valstybine kalba, vėl drąsiau ėmė kalbėti rusiškai, ir rusų kalba šiose šalyse tapo girdimesnė, ypač aptarnavimo sektoriuje.
Dr. A. Auksoriūtės teigimu, visų Baltijos šalių atstovai sutarė, kad situaciją galima pakeisti tik integravus atvykusiuosius į savo terpę.
Per konferenciją buvo aptartas ir anglų kalbos vartosenos plitimas Europoje.
Anglų kalba: kam plūduras, o kam – akmuo po kaklu
Bendra EFNIL konferencijos dalyvių nuomone, viena iš neišvengiamo anglų kalbos plitimo priežasčių – trumpalaikė profesinė migracija. Visi taip pat sutaria, kad neverta dėti pastangų į tuos, kurie neketina vienoje vietoje ilgai užsibūti – keliauja iš šalies į šalį paskui uždarbį. Tokiems žmonėms visiškai pakanka tose šalyse susibūrusios bendrakalbių bendruomenės, jie neturi jokios motyvacijos mokytis kiekvienos šalies, į kurią atvyksta, kalbos.
Kur kas didesnį pavojų nacionalinėms kalboms kelia pačių valdžios institucijų atsainus požiūris į anglų kalbos vartojimą viešajame gyvenime ir nuolatinių gyventojų, juolab jaunosios kartos, polinkis į ją. Ypač tai grėsminga mažose šalyse.
„Manau, jeigu mes, tos mažosios šalys, nesistengsime savo kalbos saugoti ir prižiūrėti, nebandysime eiti į elektroninę terpę, žengti lygia greta su kitomis ES šalių kalbomis, mūsų gali greitai nelikti. Galbūt didžiųjų kalbų – prancūzų, ispanų, vokiečių, italų – atstovams nesuprantama, kodėl mes taip neramiai į tuos dalykus žiūrime, betgi paskaičiuokime: ne taip seniai mūsų buvo trys milijonai, dabar jau du, o jeigu atvažiuos milijonas nekalbančių lietuviškai, kas bus Lietuvoje?" – sako LKI vadovė.
Ji mato ir į Lietuvą grįžtančių lietuvių vaikų problemą: užsienyje lankę kitakalbių mokyklas ir auginti tėvų, kurie nesugebėjo ar nenorėjo jų išmokyti bent buitinės lietuvių kalbos, tie vaikai Lietuvoje susiduria su problemomis mokykloje, nes čia visų dalykų mokoma lietuviškai.
„Kol turime valstybinę kalbą, turime ir užtikrinti, kad visur viešojoje erdvėje žmogus galėtų ja susikalbėti", – mano dr. A. Auksoriūtė ir apgailestauja, kad dabar, kai laisva valia įstojome į ES, laisva valia bendraujame su pasauliu, kai kurie žmonės pernelyg liaupsina anglų kalbą: – Puiku, anglų kalba yra mūsų tarptautinio bendravimo kalba, tačiau svarbu, kad ji netaptų mūsų bendrine kalba, kad neužmirštume gimtosios kalbos."
Valstybės reakcija į vis didesnį anglų kalbos įsigalėjimą, pasak A. Auksoriūtės, priklauso nuo kalbos politikos konkrečioje valstybėje. Ten, kur jau vartojamos kelios valstybinės kalbos, į tai žiūrima paprasčiau, nes daugiakalbystė atrodo natūralu ir paprasta.
Štai vos per 600 tūkst. gyventojų turinčioje Liuksemburgo Didžiojoje Hercogystėje, kurioje yra trys valstybinės kalbos – liuksemburgiečių, prancūzų ir vokiečių, dėl minėtosios profesinės migracijos vis plačiau vartojamos anglų ir portugalų kalbos, tačiau į tai žiūrima palyginti ramiai. Vis dėlto Liuksemburgo kalbos institucijų atstovai su kartėliu pripažįsta: didžiosios kalbos vis labiau stumia iš viešojo gyvenimo jų gimtąją, liuksemburgiečių, kalbą, ir ši vis labiau nyksta, nes mažėja ja kalbančių.
Vienakalbių ir dvikalbių Europos šalių požiūris į anglų kalbos plitimą bent trejopas.
Nacionalinė kalba svarbiausia, ir taškas
Pirmiausia iš tokių šalių paminėtina Prancūzija, nors, atrodytų, kam jau kam, o jai tai jau tikrai nereikėtų baimintis, kad jos nacionalinė kalba išnyks. Tačiau, pasak LKI vadovės, jeigu atvažiuos į Prancūziją gyventi žmogus iš Ukrainos ar kitos šalies, jis turės taikytis prie vietos įstatymų ir išmokti valstybinę kalbą. Prancūzijoje nuo seno nacionalinė kalba yra svarbiausia ir nepakeičiama.
Remiantis VLKK turimomis ankstesnių EFNIL konferencijų pranešimų santraukomis, panaši situacija ir Vokietijoje: nors joje ir nėra aiškios kalbos politikos, nepriimtas kalbos įstatymas, nacionalinė kalba neminima konstitucijoje, pati visuomenė puoselėja pagarbą vokiečių kalbai (beje, ji yra ir dar šešių pasaulio šalių bei vienos šalies regiono oficiali kalba). Taip jau istoriškai susiklostė, kad čia labiausiai susitelkiama į rašybą.
Islandai svetimos kalbos mirtiną grėsmę gimtajai kalbai patyrė dar XIX a., todėl dabar siekia visur vartoti islandų kalbą ir atgaivintus senus žodžius pritaikyti dabarties gyvenime. Svetimi žodžiai ne adaptuojami, o verčiami, todėl čia nėra tarptautinės leksikos, išimtis nebent medicinos sritis. Intensyviai kuriami islandiški terminai, leidžiama vis naujų žodynų, gramatikų, mokymo priemonių, stengiamasi patenkinti aukštojo mokslo poreikius.
Bendradarbiaujant su žiniasklaida keliamas islandų kalbos prestižas, pabrėžiama kiekvieno pareiga ją puoselėti, rengiami specialūs įvairaus lygio kursai, kad visi galėtų išmokti islandų kalbą; verslas raginamas pirmąja kalba pasirinkti islandų, o ne anglų kalbą. Visą islandų kalbos puoselėjimo procesą valdo Islandų kalbos taryba.
Norvegija, susirūpinusi dėl anglų kalbos, net kardinaliai pakeitė kalbos politikos kursą.
Po vadinamosios 400 metų nakties atsiskyrusi nuo Danijos Karalystės, ši šalis iškart apsisprendė vartoti savo kalbą, tačiau vieni linko prie modifikuoto danų kalbos varianto (bukmolo), kiti – prie XIX a. pirmojoje pusėje sukurtos naujosios norvegų kalbos nynorsko (arba niunoško). Nors įsivyravo pastarasis variantas, 1985 m. abiem buvo suteiktas oficialus statusas. Vis dėlto kitais teisiniais aktais norvegų kalba niekada nebuvo ginama, nebuvo nurodyta, kad privalu ją visur vartoti.
2008 m. paskelbtose kalbos politikos gairėse Norvegijos kultūros ministerijos formuojama Kalbos taryba turėjo tik prižiūrėti, kaip kalbos politika įgyvendinama valstybinėse institucijose, ir daugiausia dėmesio kreipė į rašomąją kalbą.
Tačiau vis labiau įsigalinti anglų kalba pasėjo baimę, kad norvegų kalbos variantai bus visiškai išstumti iš kai kurių sferų, ir dėl to neseniai buvo priimtas kalbos įstatymas, vadinamoji Baltoji knyga. Abu oficialūs norvegų kalbos variantai pirmą kartą per šalies istoriją įgijo valstybinės kalbos statusą, bent vieną iš jų privalu vartoti visame viešajame gyvenime, kalbos vartosena stebima visuose sektoriuose, daugiausia dėmesio skiriama naujų terminų kūrimui ir žodynų rengimui. Taip pat svarstoma atsisakyti visų angliškų domenų, palikti tik norvegiškus.
Anglų kalba vis tiek neišvengiama
EFNIL prezidentė ir Danų kalbos tarybos pirmininkė dr. Sabine Kirchmeier ramiai konstatuoja, kad šiuo metu Danijoje taip pat dominuoja anglų kalba, apskritai Danija yra viena iš trijų Europos šalių (kitos – Nyderlandai ir Suomija), kur anglų kalba paplitusi labiausiai. Ji jau įsitvirtinusi ir mokslo pasaulyje: bakalauro studijos ir toliau vyksta danų kalba, tačiau magistro studijų ir tolesnio mokslo kalba yra anglų. Pasak jos, danų kalbos stengiamasi nereguliuoti, kreipiamas dėmesys iš esmės tik į ortografiją (žodžių rašymo sistemą). S. Kirchmeier manymu, danų kalba egzistuoja jau 1000 metų, iš jos išsirutuliojo švedų ir norvegų, kas gi jai galėtų grėsti, nesvarbu, kad jos statusas iki šiol neįtvirtintas šalies konstitucijoje ir įstatymuose.
Vis dėlto derėtų pabrėžti, kad Danija yra karalystė ir danų kalba čia įteisinta karališkaisiais įsakymais, be to, danų kalbos vartoseną reguliuoja paprotinė teisė: visuomenė jaučia pareigą rūpintis, kad danų kalba nebūtų žeminama, ji yra natūrali bendravimo kalba. Visose mokyklose mokoma danų kalba, išimtis taikoma tik vokiečių gyvenamose teritorijose įsteigtoms pavienėms vokiečių mokykloms, tačiau tokioms, beje, valstybė neteikia finansinės paramos. Apskritai nesvarbu, ko žmogus atvyktų į Daniją – mokytis ar dirbti, jam vis tiek teks mokytis danų kalbą, dėl to čia yra gausybė danų kalbos kursų.
Anglų kalba persmelkusi ir viešąjį Švedijos gyvenimą. Standartinė švedų kalba vartojama nuo 1920 m., 1940 m. buvo įsteigta Švedijos kalbų taryba, o 2009 m. – priimtas labai abstraktus švedų kalbos įstatymas ir nuodugnus tautinių mažumų įstatymas, kuriame pabrėžiama, kad mažumų kalbos turi būti ginamos, tačiau visiems privalu mokėti švedų kalbą. Mokėti Švedijoje švedų kalbą būtina, nes kitaip nepavyks įsidarbinti, vis dėlto, švedų kalbos institucijų atstovų nuomone, nuo 1990 m., kai Švedija prisijungė prie ES, dėl globalizacijos švedų tautiniam identitetui gresia pavojus: daug kur švedų kalba jau išstumta, nors oficialiai, skirtingai nei Norvegijoje, tai ir nepripažįstama.
Suomijoje kalbos politikos įgyvendinimą prižiūri Teisingumo ministerija. Suomių ir švedų kalbos yra lygiavertės valstybinės kalbos, o anglų kalba pripažinta lingua franca (įvairiakalbių bendravimo kalba). Pastaroji jau vyrauja universitetuose, tačiau suomiai nuleido rankas: nieko padaryti nebeįmanoma, reikia tik stengtis, kad gimtoji suomių kalba išvis nebūtų pamiršta. 2021 m. priimtose Suomijos nacionalinių kalbų politikos gairėse pabrėžiama teisė būti aptarnautam gimtąja kalba, taip pat švedų. Bent taip siekiama apginti netvirtą valstybinių kalbų statusą nuo vis labiau įsigalinčios anglų kalbos.
Yra svarbesnių dalykų nei anglų kalba
Italijoje iki šiol gyvuoja seniausia pasaulyje kalbos institucija „Academia della Crusca", įkurta dar 1583 m. Florencijoje. 1612 m. išleidusi pirmąjį aiškinamąjį italų, tiksliau, florentiečių kalbos žodyną – Vocabolario, grįstą XIV a. autorių Dantės Alighierio, Giovannio Boccaccio ir Francesco Petrarcos kūrinių pavyzdžiais, ji paklojo pamatus literatūrinei italų kalbai ir įgijo didelį autoritetą, tačiau niekada nebuvo ir iki šiol nėra valstybinė institucija.
Akademijos atstovės dr. Cecilios Robustelli, EFNIL viceprezidentės, teigimu, ji tik teikia kalbos rekomendacijas vyriausybinėms bei mokslinėms organizacijoms, pagrindinis jos tikslas buvo ir liko aprašyti bei puoselėti italų literatūrinę kalbą. Tiesa, yra akademijoje grupė „Gruppo Incipit", kuri vis pasiūlo itališkų atitikmenų svetimžodžiams, nepatogiems vartoti dėl formos ir semantikos.
„Kas primetama, tas atmetama. [Todėl] mes nesakome, ką vartoti, o ko – ne. Jei tik yra suprantama, ką jūs sakote, – viskas gerai", – Italijoje vyraujančią nuostatą kalbos atžvilgiu apibendrina dr. C. Robustelli ir priduria, kad bet kokie nurodymai kalbos klausimais laikomi fašizmo apraiškomis.
Vengrijoje, Vengrų kalbos instituto atstovų teigimu, susiklosčiusi dvilypė situacija. Kalbos įstatyme reglamentuojama ne kaip, o kur kaip kalbėti. Baudų nėra, bet jei viešai kalbėsi tarmiškai, tave išjuoks, laikys neišprusėliu, nesikreips dėl interviu žiniasklaidoje. Taigi, viena vertus, visuomenė yra už kalbos standartą. Antra vertus, ji nepatenkinta jau beveik šimtą metų dirbtinai palaikoma praėjusių laikų elito kalba, priekaištauja, kad mokyklose neugdoma tolerancija tarmėms, regioninėms kalboms.
Čekijoje kalbos įstatymo nėra ir turbūt nereikia, nes čia nėra nuo ko ginti čekų kalbą, manoma šioje šalyje. Priimtas asmenvardžių įstatymas, tiek ir pakanka. Visus einamuosius kalbos reikalus tvarko Čekų kalbos institutas.
Konstitucijoje čekų kalba neminima, bet kiekvienas čekas žino, kad čekų kalba Čekijoje yra oficiali kalba. Aukštosiose mokyklose dominuoja anglų kalba, netgi buvo imta reikalauti, kad visi parodytų savo išsilavinimo lygį ir diplominius darbus rašytų angliškai, bet ši idėja teberusena nebent technikos aukštosiose mokyklose. Nors Čekijoje ir puoselėjama mintis anglų kalbai suteikti antrosios kalbos statusą, iš tikrųjų tai neįmanoma, nes gyventojai anglų kalbos paprasčiausiai nemoka.
O kas gi dedasi mūsų kieme?
VLKK pirmininko A. Antanaičio nuomone, per pastarąjį penkmetį kalbos politika Lietuvoje atsinaujino. Ji nuo praeities nukrypo į ateitį.
„Mes akcentuojame nebe kalbos klaidas, nebe draudimus, nebe kalbininkų priešstatą visuomenei ir ne pamokomąjį toną, o bendradarbiavimą su visuomene, lietuvių kalbą informacinėse technologijose ir jos vaidmenį valstybiniame, visuomeniniame gyvenime", – sako VLKK vadovas.
Jo manymu, kalba turi vystytis, modernėti, prisitaikyti prie gyvenimo pokyčių, taip pat turi būti tinkama atlaikyti šių laikų iššūkius bei reikalavimus. Pagrindinis lietuvių kalbos politikos uždavinys – išsaugoti ją tokią pat archajišką, turtingą, įvairiapusę ir kartu sudaryti jai sąlygas būti modernia ateities kalba.
A. Antanaitis modernėjimą sieja ne su naujų žodžių atsiradimu ar santykiu su anglų kalba, o su pačia kalbos filosofija: kas kalba yra mūsų visuomenei. „Moderni kalbos politika – dėti visas pastangas, kad visuomenė suprastų, jog sava kalba yra reikalinga ir būtent ja kuriamas pasaulis", – sako jis. Kitaip tariant, visos viešosios paslaugos, visas valstybinis gyvenimas turi vykti savąja – lietuvių kalba, ji turi būti pripažįstama tarptautinėje erdvėje ir moksle, būti visuomenei vertybė.
Anot VLKK pirmininko, kalba neturi būti atiduota į muziejų. Ir nereikia baimintis naujų žodžių: jų kalboje atsiranda natūraliai, nesvarbu, kokia būtų kalbos politika. Mokslo įrodyta, kad kas tūkstantį metų natūraliai pakinta apie 20 proc. žodyno, dabar gal ir dar greičiau, ir dar daugiau.
„O su anglų kalba mums reikia išmokti bendrauti – paspausti jai ranką ir pasakyti, kad mūsų valstybėje nebūsi engiama ir spaudžiama, bet žinok savo vietą, nes šitoj valstybėj pagrindinę vietą užima valstybinė kalba, kuri nekonkuruoja su jokiomis kitomis kalbomis. Tad pirmiausia lietuvių kalba, o paskui visos kitos", – sako A. Antanaitis.
Lietuvoje kalbos politiką formuoja VLKK, bet esminius, strateginius, valstybinius dokumentus, kaip įstatymai ar kalbos politikos gairės, svarsto, tvirtina arba atmeta Seimas.
VLKK pirmininko manymu, mūsų valstybės kūrėjai labai gerai suprato kalbos vaidmenį ir suvokė, kad negalima kalbos „pakišti" po kokia nors žinyba, kaip, pavyzdžiui, Kultūros ministerija, neįsteigė jai puoselėti kokios nors visuomeninės organizacijos – įkūrė Komisiją ir suteikė jai rimtus įgaliojimus.
Pasak A. Antanaičio, tai buvo vienas geriausių Nepriklausomybės aušros sprendimų kalbos atžvilgiu. Nes turbūt nedaug valstybių turi Kalbos įstatymą, Kalbos komisijos įstatymą, Kalbos inspekcijos įstatymą, Terminų banko įstatymą, Savivaldybių kalbos tvarkytojų bendrųjų kvalifikacinių reikalavimų aprašą.
Pati sistema, tiesa, šiuo metu jau senstelėjusi techniškai, bet ideologiškai dar nepasenusi. Ji viena iš geriausių pasaulyje. Žinoma, reikia suprasti, jog taip mūsų Nepriklausomybės tėvai padarė supratę, kad lietuvių kalba buvo atsidūrusi ant bedugnės krašto, ir ne vieną kartą.
„Tai, kas tam tikru metu buvo reikalinga lietuvių kalbai, tikrai nebuvo reikalinga nei anglų, nei italų, nei kitoms didelėms kalboms, – sako A. Antanaitis ir atkreipia dėmesį, kad prancūzai, nors jų kalbai niekada pavojaus nekilo, vis dėlto laikosi dar griežtesnės kalbos politikos. – Taigi, nesame šioje srityje unikalūs. Bet kai sakoma, kad galėtume būti liberalesni, čia įsileisti, bendradarbiauti, mes jau žinome: per savo tūkstantmetę istoriją labai daug bendradarbiavome, bet niekada tas bendradarbiavimas mums nesibaigdavo geruoju."
A. Antanaičio nuomone, istorija rodo, kad mūsų egzistencinis pajėgumas nėra jau toks didelis, tad mes turime suprasti: jeigu puoselėjame ambiciją išsaugoti savo kalbą gyvą ir matome ją kaip modernią ateities valstybinę kalbą, turime imtis ir tam tikrų priemonių. Savaime, kaip anglams, italams ar vokiečiams, mums neišeina ir neišeis.
„Man atrodo, mes tą ambiciją puoselėjame ir einame teisinga linkme. Paklaidžiodami, pasiginčydami, bet vis dėlto šiuolaikindami kalbos politiką. Mano galva, kaip tik dabar tai ir įvykę. Nelabai ilgam, nes po 10 metų ir vėl reikės atnaujinti", – sako VLKK pirmininkas.
Pasak jo, per pastarąjį penkmetį įdiegta daug naujovių: įgyvendinama kalbos prestižo kėlimo programa, vyksta seminarų žurnalistams ir paskaitų mokyklose, rengiama įvairių mokymų ne tik specialistams, organizuojama moksleivių rašinių konkursų.
A. Antanaitis apgailestauja, kad Vyriausybė vis dar neapsisprendžia dėl 600 tūkst. eurų savivaldybių kalbos tvarkytojų kvalifikacijai ir techninei bazei atnaujinti, o Ekonomikos ir inovacijų ministerija vis neperduoda taip lauktų ir iš ES jau gautų 35 mln. eurų lietuvių kalbos plėtrai informacinėse technologijose.
Pasak jo, be dalyvavimo informacinėse technologijose daug archajiškų savybių išlaikiusi lietuvių kalba inovatyviame ateities pasaulyje neįsivaizduojama. Ir ko tada vertos vizijos, kad jaunoji karta puikiai įvaldžiusi lietuvių kalbą bei lietuvišką terminiją ir siekia mokslo aukštumų lietuvių kalba. (Išsamiau apie vizijas žr. https://www.delfi.lt/uzsakomasis-turinys/naujienos/isskirtine-plunksna-erskeciu-vainike-arba-kodel-kalbos-valstybingumas-svarbu-kaip-nepriklausomybe-ir-litas.d?id=91376675)
Straipsnis parengtas iš VLKK vykdomos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšų.