Ieva jau 16 metų moko plaukti vaikus ir suaugusiuosius. Per tiek metų ji ne tik išmokė plaukti daugybę žmonių, bet ir ne vienam padėjo įveikti vandens baimę. Nors pasirodo, tų baimių žmonių galvose yra kur kas įvairesnių. „Ateiti į baseiną mokytis plaukti vyresniame amžiuje tikrai nėra lengva. Ne vieną kausto ne vandens, o nesėkmės baimė bei baimė apsijuokti. Dažnai dar girdžiu komentarus: „o kaip aš čia atrodysiu dabar tame baseine“, „ką kiti pagalvos“, „aš nieko nemoku, tai trukdysiu kitiems plaukti“. Tokiems turiu tik vieną atsakymą – į baseiną ir ateiname mokytis, lai aplinkiniai pavydi jūsų drąsos ir motyvacijos, parodykite visiems, kad mokytis naujų dalykų niekada nevėlu,“ – patirtimi ir patarimais dalijasi I. Šagauskaitė.
Kita baimė, ar greičiau abejonė, susijusi su amžiumi. Ne vienas jaučiasi per senas mokymosi procesui. „Mane neretai užkalbina žmonės baseine, paklausinėja, kokios čia pamokos vyksta, tada prisipažįsta, kad labai norėtų išmokti plaukti, bet čia pat priduria, kad jau amžius nebe tas, vaikystėje neišmoko, tai jau gal ir nebepavyks. Aš juos padrąsinti galiu pavyzdžiu… Mano vyriausiai mokinei buvo 80 metų ir ji išmoko plaukti trimis stiliais. Tad kur kas svarbiau noras, o ne amžius“, – dar vieną stereotipą griauna I. Šagauskaitė.
Trenerė pripažįsta, kad sunkiausia dirbti su vandens baimėmis, nes dažnai jų priežastys susijusios su nemaloniais nutikimais. „Jei žmogus įlipa į vandenį ir aš matau, kad jis susikaustęs, negali paleisti baseino krašto, visada paklausiu, gal jis yra skendęs ar turėjęs incidentų vandenyje. Dažnai atsakymas būna teigiamas. Tokiais atvejais laukia ilgesnis mokymosi procesas, nes pradžioje tenka jaukintis vandenį, pratintis prie jo. Jei baseinas nėra gilėjantis ir žmogus pasiekia dugną, tai vaikštome po jį, taškomės, bandome nardinti galvą po vandeniu ir pūsti burbulus tvirtai stovėdami ant dugno,“– patirtimi dalijasi I. Šagauskaitė. Pasijusti drąsiau vandenyje padeda ir pagalbinės priemonės: liemenės, lentelės, plaukimo lazdos. Ieva pastebi, kad suaugusiųjų baimės gilesnės, nes ilgai nešiotos galvoje, tad ir laiko joms įveikti reikia daugiau – nuo mėnesio iki keturių. Trenerė pasakoja, kad neretai jai pačiai tenka lipti į vandenį ir būti šalia įsibaiminusio žmogaus: „Kai esi šalia vieną ar kitą pratimą atliekančio žmogaus, jis jaučiasi kur kas drąsiau. Tad ir pasitikėjimo savimi įgauna greičiau. Todėl aš labai rekomenduoju norintiems išmokti plaukti, bet bijantiems, pradėti nuo individualių pamokų ir susikaustymui išnykus tęsti mokymąsi grupėje. Taip pat idealus metas pradėti mokytis – vasara, kai baseinuose žmonių mažiau, mažesnės ir besimokančiųjų grupės.“
Pasitaiko ir atvejų, kai tą vandens baimę žmogus yra tiesiog įsikalbėjęs, jai nėra jokios priežasties. Tokiu atveju, pasak I. Šagauskaitės, labiausiai padeda aiškiai išdėstyta kvėpavimo technika ir jos įtaka plaukimui: „Būna žmonių, kurie atėję iš karto praneša man, kad galvos po vandeniu nekiš ir mokysis plaukti tik laikydami ją virš vandens. Tada tenka kantriai pasakoti, kodėl taip svarbu tą galvą po vandeniu panardinti ir pradėti nuo kvėpavimo pratimų. Kvėpavimas tikrai yra iššūkis ne vienam, būna supanikuoja, kai pameta ritmą ir po vandeniu ne išpučia orą per nosį, o įtraukia. Jei nepavyksta sklandžiai įkvėpti per burną, o iškvėpti po vandeniu per nosį, naudojame nosies spaustukus. Tada kvėpavimas vyksta tik per burną, taip plaukdami pripranta prie vandens, išmoksta ritmingo judesio ir nuėmus spaustuką dažnai kvėpavimo ritmas savaime susitvarko, tada baigiasi ir baimės.“
Jei dar reikia padrąsinimo, gal padės plaukimo trenerės darbo rezultatų statistika: „Kai manęs klausia – tai kiek procentų suaugusiųjų, lankančių IMPULS plaukimo akademijos treniruotes, išmoksta plaukti – galiu atsakyti, kad, turbūt, visas šimtas. Mano praktikoje neišmokusių buvo vos du žmonės ir tie patys ne dėl baimių, bet veikiau dėl per mažo noro. Galiu garantuoti, kad treneriai dės visas pastangas, kad jus išmokytų, bet pastangų turėsite dėti ir jūs. Svarbiausia – ateikite į baseiną, jei nedrąsu vienam – pasikvieskite draugą.“