Lietuviai ypatingai didžiuojasi savo gamta: tyvuliuojančiais Aukštaitijos ežerais, Dzūkijos upėmis ir upeliais, besidriekiančiais miškais Žemaitijoje ar nepaprasto grožio jūros, vėjo ir žmogaus sukurtu gyvu Kuršių Nerijos kraštovaizdžiu. Tačiau natūralių gamtos stebuklų mūsų kraštuose likę ne tiek jau daug – jų vietą užėmė dirbami laukai, žmonių sodinti miškai, kirtavietės ir nenatūraliai suformuoti tvenkiniai. S. Paltanavičius vardina: maždaug 7 tūkst. mūsų upelių per 6-8 dešimtmečius dėl melioracijos buvo paversti grioviais, o upių, kurių natūralios tėkmės dar nesutrikdė užtvankos, likę vos keliolika procentų. Dabar galime tik įsivaizduoti, kaip mūsų gamta būtų atrodžiusi be žmogaus įsikišimo.
Kenkdami gamtai, kenkiame patys sau
Sparti industrializacija ir gamtos resursų išnaudojimas leido mums susikurti komfortiškas gyvenimo sąlygas, tačiau suderinti žmogaus ir gamtos poreikius ne visuomet paprasta. Ne visi sprendimai pasiteisino. Kai kurie jų tapo klaidomis, kurių iki šiol nenorime pripažinti. Sovietinį palikimą menančios, avarinės būklės ar visiškai apleistos užtvankos, S. Paltanavičiaus teigimu, yra viena iš šių klaidų.
„Mūsų upeliai iki XX a. vidurio didžiąja dalimi buvo natūralūs, o vietos, kurios būdavo užtvenkiamos dėl vandens malūnų ar karšyklų, didelių tvenkinių nesuformuodavo. Viskas pasikeitė sovietmečiu, kuomet kiekvienas kolūkis, galvodamas apie elektros gamybą, statėsi hidroelektrines, o tuo tikslu pradėtos montuoti užtvankos. Tarybinei santvarkai sugriuvus ir energiją pradėjus gauti kitais būdais, užtvankos tapo niekam nereikalingos, apleistos ir pamirštos“, – pasakoja pašnekovas.
Iki šių dienų stūksančios apgriuvusios betono konstrukcijos ne tik bado akis, bet ir daro tiesioginę žalą upių ekosistemai. Kaip pastebi gamtininkas, bet koks upės užtvenkimas yra tolygus jos nužudymui. Dėl užtvankų kinta upės gylis, temperatūra, srovės greitis, mažėja gyvūnijos ir augmenijos populiacija. Susiformavusiuose tvenkiniuose sėda ir kaupiasi sąnašos, mineralinės trąšos, nuodingos medžiagos. Bene didžiausią pavojų užtvankos kelia natūraliai migruojančioms žuvims: susidūrusios su užtvanka, jos praranda savo kelią ir nustoja neršti.
Lašišos ir šlakiai turi labai stiprų prigimtinį migracijos kelio pojūtį, todėl į tas nerštavietes, kuriose išsirita, dažniausiai bando sugrįžti ir neršdamos pačios. Kuomet kelias joms yra uždaromas, žuvys sustoja pusiaukelėje ir nesupranta, kad turėtų ieškoti kitų vietų neršimui. Dėl šios priežasties pradeda mažėti jų populiacija. S. Paltanavičius pastebi, kad užtvankų daroma žala – ne tik gamtos apsaugos klausimas, mat prastėjanti aplinka turi tiesioginės įtakos ir žmogaus gyvenimo kokybei.
„Esamą situaciją prilyginčiau skruzdėlynui, kuris, kaip žinome, sudarytas iš mažų šapelių ir šakelių. Kol tų šapelių netrūksta – skruzdėlynas yra tvirtas, tačiau kai jų pradeda mažėti, šis tampa pažeidžiamas ir nestabilus. Skruzdėlynas – tai mūsų aplinka, o šapeliai – veiksmai, kurių imamės, kad tą aplinką apsaugotume. Tad klimato kaita, sveikatos problemos – visa tai yra sudėtinės dalys, kurios aplinkoje veikia bendru kompleksu, o mes, žmonės ir esame tos pačios aplinkos dalyviai“, – sako gamtininkas.
Kur kas daugiau nei tik kliūtis žuvims
Kaip pasakoja Gamtos tyrimų centro Vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Vytautas Rakauskas, užtvankos – ne tik kliūtis, trukdanti žuvis migruoti ir neršti. Šie statiniai iš tiesų daro kur kas didesnę žalą gamtai, mat dėl šiltėjančio vandens daromas neigiamas poveikis upių gyventojams.
„Daugumoje Lietuvos upių gyvena šaltavandeniai organizmai, kuriems reikalingas vėsus ir gausiai deguonimi prisotintas vanduo. Šiltėjant klimatui, kai naktimis temperatūra pasiekia net 25 laipsnius šilumos, vanduo taip pat labai stipriai šyla. Natūralios tėkmės upėje vanduo ties dugnu užsilieka vėsesnis, tuo tarpu užtvankų vandens paviršius sušyla net iki 30 ir daugiau laipsnių šilumos. Tuo tarpu iš užtvankų būtent ir nuteka tik paviršinis, nenatūraliai stipriai įšilęs vanduo, kuris užpildo žemiau užtvankos esančią upės vagą, dėl ko žemiau užtvankų gyvenantys upės gyvūnai gali masiškai gaišti dėl deguonies trūkumo“, – pasakoja dr. V. Rakauskas.
Toks efektas sukelia pražūtingas pasekmes. Pavyzdys – Sausdravo upė, kurioje žemiau Žlibinų tvenkinio Gamtos tyrimo centro darbuotojai užsitęsusių kaitru metu aptiko kelių kilometrų atkarpoje masiškai išgaišusias žuvis.
„Vaizdas buvo šokiruojantis bei ilgam įsimenamas, šlakių jaunikliai, upėtakiai, lašišos ir kitos žuvys tiesiog plūduriavo negyvi upės paviršiuje. Žinant, kad valstybė skiria milžiniškus pinigus žuvų įžuvinimui, kyla klausimas – ar užtvankų, kurios nežinia ar apskritai teikia kokią nors naudą, ekonominė vertė yra tikrai didesnė, nei išleidžiami pinigai vandens gyvūnijos atstatymui“, – sako specialistas.
Kitas, retai diskutuojamas užtvankų neigiamo poveikio gamtai aspektas – vandens nuotėkio svyravimas. Užtvankoms kaupiant vandenį, jo lygis nukrenta taip drastiškai, kad upėse susiformuoja laikinos salelės ir užutėkiai, tampantys mirtinais spąstais vandens gyventojams.
„Atliekant tyrimus, net už kilometro nuo tokių salelių galima užuosti stiprią smarvę. Tai –pūvančių žuvų, moliuskų, ovaliųjų geldučių, kitų bestuburių masinės kapavietės. Tačiau, vėlgi, užtvankai pradėjus leisti vandenį, kai vanduo pakyla, pastebėti šią katastrofą sudėtinga. Viskas atrodo gražu ir nekalta“, – pasakoja dr. V. Rakauskas.
Padarytas klaidas būtina taisyti
Blogėjant upių biologinės įvairovės sąlygoms, natūraliai blogėja ir žmonių gyvenimo kokybė. Dėl užtvankos padaryto poveikio išnykus vos vienai iš 100 rūšių, pasekmės visai ekosistemai ir net šalies ekonomikai gali būti labai skaudžios.
„Mums gali atrodyti, kad viena ar kita rūšis yra visiškai nesvarbi, tačiau reikia įvertinti, kad ji gali būti tarpine grandimi, prisidedančia prie gausių kitos rūšies išteklių. Nereikia pamiršti ir estetinės pusės. Užtvenkus natūralią upės tėkmę vanduo stovi, prastėja jo kokybė, susidaro dumblas, sklinda nemalonūs kvapai, stipriai didėja bakteriologinė tarša ir vandens naudojimas rekreaciniais tikslais tampa nebeįmanomas“, – aiškina dr. V. Rakauskas.
Atsukti laiko atgal negalime, tačiau padarytas klaidas taisyti ir ardyti bei griauti senas ir avarinės būklės užtvankas turime, nes tik tokiu būdu galime atstatyti natūralią Lietuvos upių tėkmę. Pašnekovai įsitikinę: šioje vietoje reikalingas pačių žmonių ryžtingumas ir sprendimai, o gamta visuomet pasiruošusi bei pasiryžusi stulbinamai greitai atsikovoti tai, kas jai ir priklauso.
„Tikėtina, kad sprendimus priėmę jau dabar, po dešimtmečio tik iš nuotraukų galėtume atpažinti, kad kažkada tose vietose buvo užtvanka ir tvenkinys. Upės labai greitai atstato savo senąją vagą. Tačiau tam, kad užtvankos pagaliau būtų nugriautos, reikalinga aiški ir kryptinga strategija – komunikavimas su jų savininkais, vietos gyventojais, bendruomenėmis. Ne visi supranta, kodėl užtvankos kelia problemas, todėl reikalingas atviras ir aiškus pokalbis. Jei norime padėti gamtai, šiandien yra tik vienas kelias – imtis veiksmų ir daryti“, – sako S. Paltanavičius.