Žinių apie užtvankų žalą trūkumas
Žaliosios politikos instituto analitikės direktorės projektinei veiklai Ievos Budraitės teigimu, išmatuoti, kiek esame sąmoningi aplinkosaugine prasme – gana sunku, tačiau įmanoma. Praėjusių metų rudenį organizuoto Nacionalinio aplinkosaugos egzamino rezultatai parodė, jog Lietuvos gyventojų žinios apie aplinkosaugą siekia vos 5-is balus iš 10-ies.
„Tai tikrai nėra toks rezultatas, kuriuo turėtume didžiuotis, tačiau pastebėjome, kad aktyvumas, siekiant dalyvauti ir pasitikrinti žinias, buvo nemažas. Kiti tyrimai rodo tą patį – žmonės sutinka, kad aplinkosauginė būklė prastėja, klimato kaita intensyvėja ir kad nori dėti pastangas kovojant su šiomis problemomis. Visgi, kai kalba pasisuka apie konkrečias priemones, kaip tai reikėtų įgyvendinti, nuomonės tampa labai skirtingos ir pasimato žinių gylio ir supratimo stoka“, – sako I. Budraitė.
Būtent paviršutiniškas suvokimas apie problemą, specialistės teigimu, apsunkina reikalingų priemonių taikymą ir įgyvendinimą. Šis fenomenas puikiai atsispindi užtvankų ir hidroelektrinių kontekste.
„Diskusija apie užtvankų poveikį aplinkai visuomenėje vis dar yra per menka, tačiau specialistai, kurie dirba su žuvų išteklių, vandenų kokybės vertinimu, kone vienbalsiai sako, kad užtvankos yra žmonių kūrinys, kuris įžūliai įsiterpia į natūralų gamtos paveikslą ir daro jam žalą“, – teigia pašnekovė.
Pasak jos, jeigu mes apsisprendžiame, kad norime turėti užtvanką dėl ekonominių, verslo ar rekreacinių tikslų, tai turime maksimaliai suvokti ir savo atsakomybes.
„Pirma – užtvankos privalo būti kuo draugiškesnės aplinkai, t. y. užtikrinti žuvų migracijos kelius, turėti vadinamąsias žuvų pralaidas. Antra – turime suprasti, kad visos užtvankos yra techniniai įrenginiai, kuriems reikalinga priežiūra ir remontas, o tai reiškia ir papildomo finansavimo poreikį ateityje. Dabar Lietuvoje situacija tokia, kad užtvankų daug, dalies jų savininkai neaiškūs, paskirtis taip pat neaiški, o būklė – avarinė. Tad kyla natūralus klausimas – ar mes laukiame, kada nutiks nelaimė ir toliau leidžiame prastėti ekologinei būklei, ar imamės tų užtvankų, kurios neatlieka reikšmingų funkcijų, šalinimo“, – retoriškai klausia I. Budraitė.
Apleistos ir neprižiūrimos užtvankos ne tik varžo upių tėkmę ir naikina jų biologinę įvairovę, bet ir tiesiogiai kelia pavojų žmonėms ir jų turtui. Griuvusios Jucių, Krekenavos, „Ekrano“ užtvankos – „geriausi“ to pavyzdžiai. Tačiau iki šiol netrūksta žmonių, kurie randa priežasčių pateisinti šiuos sovietinius monumentus. Žmonių ambicijų pergalę prieš gamtą puikiai iliustruoja Belmonto užtvankos istorija. Įgriuvus šiam statiniui, kaip pasakoja aplinkosaugos ekspertė, atsirado puiki galimybės jį visiškai demontuoti, tačiau tam pasipriešino restorano, esančio šalia užtvankos, savininkai.
„Buvo apeliuota į „Belmonto krioklių“ kuriamą atmosferą lankytojams, nostalgiškas akimirkas, tačiau neakcentuota jokia atsakomybė už šios užtvankos priežiūrą, nutylėta lašišų brakonieriavimo ir kitos problemos. Vietoje to, verslo lobizmo dėka jiems pavyko įtraukti šią užtvanką į Kultūros vertybių registrą ir šiandien ji yra neliečiama, o sugriuvus – privalo būti atstatyta. Reikėtų pasimokyti iš šios klaidos ir rimtai pasvarstyti, kad jei užtvanka neša akivaizdžią komercinę naudą konkrečiai grupei žmonių, galbūt reikėtų iš jų ir pareikalauti atsakomybės už statinio priežiūrą“, – pasakoja pašnekovė.
Užtvankų klausimas pasiekė ir Mažeikių rajoną
Jei bešeimininkės, avarinės būklės ir jokios realios naudos neduodančios užtvankos su tinkamu finansavimu anksčiau ar vėliau „kris“, tai veikiančių hidroelektrinių užtvankos vis dar išlieka nemažu galvos skausmo aplinkosaugininkams.
Kad rasti balansą tarp aplinkos gerovės ir verslo interesų šiai dienai yra sunkiai įmanoma – puikiai įsitikino neoficialiai užtvankų sostine vadinamo Mažeikių rajono aplinkosaugininkai. Žemaitijos saugomų teritorijų direkcijos vyr. specialistas, ekologas Nerijus Gudmonas pasakoja apie bandymą išpirkti ir inicijuoti didžiausios nuo Latvijos sienos Kuodžių užtvankos demontavimą, tačiau iš jos savininkų išgirstas griežtas „ne“.
„Hidroelektrinė jiems neša pelną, ir tuo viskas pasakyta. Ten, kur dideli pinigai, rasti supratimą apie gamtai daromą žalą – sunku. Šiuo metu elektros kainos didelės, hidroelektrinė generuoja nemažą pelną, tad apie jos demontavimą savininkai net nenori girdėti. Visgi tikiu, kad kažkada ateis toks metas, kai net ir tokioms užtvankoms ateis galas. Tačiau tam reikia politinio sprendimo, teisės aktų, kompensacijų mechanizmo, pavyzdžiui, kad hidroenergetika nebūtų pripažinta žaliąja arba būtų neperkama, jei buvo pagaminta nesilaikant aplinkosauginių reikalavimų“, – svarsto aplinkosaugininkas.
Tačiau aplinkosaugininkai turi ir kuo pasigirti – prieš kelis metus Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis Žemaitijos saugomų teritorijų direkcijos įgyvendino projektą „Sudaryti sąlygas žuvų migracijai panaikinant Žerkščių užtvankos liekanas Ventos upėje“.
„Iš liekanų dirbtinai atsiradusi riedulių patvanka sukėlė daug ekologinių problemų: pasikeitė upės hidrologinis režimas, pakilo vandens lygis, sutriko ekosistema, atsirado sąnašos. Dėl patvankų upės ruožas uždumblėjo, sumažėjo upės tėkmė, dėl to pasikeitė buveinės ir tapo netinkamos gyventi ovaliosioms geldutėms, kadangi joms reikia švaraus, šalto ir tekančio vandens su smėlio ir smulkaus žvyro dugnu. Patvankos trukdė ir žuvų migracijai, kurios yra svarbios ovaliųjų geldučių dauginimuisi ir migracijai“, – pasakoja N. Gudmonas.
Įgyvendinus šį projektą ir pašalinus riedulius, pavyko atkurti pažeistas Ventos upės ties Žerkščių malūnu hidrologinis režimą, buvo sudarytos palankios buveinės Europos bendrijos saugomoms rūšims: kartuolei, ovaliajai geldutei, upinei nėgei, paprastajam kirtikliui. Netolimoje ateityje ministerija planuoja demontuoti Augustaičių malūno liekanas, kurios, vadovaujantis Aplinkos ministerijos užsakymu atliktos Lietuvos užtvankų įvertinimo studija, yra įvardijamos kaip darančios žalą gamtai ir turinčios mažą socioekonominę vertę.
„Tai valstybinėje žemėje esančios užtvankos liekanos, kurios yra visiškai bevertės, o jų žala – akivaizdi. Darydamas paukščių monitoringą, pastebėjau, kad ten, kur pastatytos užtvankos ir susidarę tvenkiniai, nepavyksta užfiksuoti įprastai prie Ventos ir Virvytės upių gyvenančio paukščio, vadinamo tulžiu. Pagrindinis šio paukščio maistas – smulki žuvis, kurią jis pagauna esant skaidriam vandeniui. Tai rodo, kad užtvenktų upių vandens kokybė yra labai prasta – vasarą vanduo žydi, randame nugaišusių žuvų. Tai ypač akivaizdžiai matome ties Kuodžių užtvanka, kurios savininkus aplinkosaugininkai yra baudę dėl vandens lygios nesilaikymo,“, – pasakoja N. Gudmonas.
Aplinkosaugos specialisto pasiteiravus, kiek patys regiono gyventojai ir bendruomenės yra suinteresuotos užtvankų demontavimu bei kaip reaguoja į direkcijos planus griauti šiuos statinius, nuomonių ir reakcijų, pašnekovo teigimu, pasitaiko labai įvairių.
„Pavyzdžiui, Viekšniuose žmonės labai nori, kad užtvanka išliktų, nes tai jų pamėgta rekreacijos vieta. Tačiau ten, kur jau pašalinome – Žerkščiuose, gyventojai išties patenkinti, prisimena, kad kažkada užtvankos vietoje laisvai tekėjo vanduo ir džiaugiasi, kad dabar vėl atstatyta teisybė. Tad labai daug kas priklauso nuo vietos, kur konkreti užtvanka randasi.
Visgi mūsų tikslas yra dirbti su bendruomenėmis, aiškinti ir rodyti joms užtvankų daromą žalą bei tokiu būdu siekti, kad turėtume daugiau Žerkščių ir mažiau Viekšnių atvejų“, – sako Žemaitijos saugomų teritorijų direkcijos atstovas.