Kai nauda tampa problema
Pirmosios užtvankos Lietuvoje pradėtos statyti dar XIII a. Tuometinių medinių vandens malūnų, skirtų malti įvairioms žaliavoms, poveikio gamtai niekas netyrinėjo. XX a., suintensyvėjus miestų urbanizacijai, užtvankų skaičius drastiškai augo. Medinius vandens malūnus pakeitė elektros gamybai skirtos hidroelektrinės ir ūkinei veiklai pritaikytos užtvankos.
Aplinkos ministerijos Darnaus vystymosi ir strateginių pokyčių grupės patarėja Jonė Leščinskaitė pastebi, kad tais laikais aplinkosauga mažai kas rūpinosi: nebuvo atliekami moksliniai tyrimai, niekas nesiaiškino, kaip pastačius užtvanką pasikeis vandens būklė, kaip tai paveiks žuvis.
„Viskas vyko dėl ekonominių, industrinių tikslų ir kolūkių atsiradimo. Tačiau šiais laikais, kai aplinkosauga yra prioritetų viršūnėje ir kai gyvosios ir natūralios gamtos ištekliai sparčiai mažėja, užtvankų problema tampa kaip niekada aktuali“, – sako J. Leščinskaitė.
Šiuo metu Lietuvoje yra žinoma maždaug 1200 registruotų užtvankų, iš kurių 98 – skirtos hidroelektrinėms, dar keli šimtai skirti žemės ūkio funkcijoms atlikti. Likusi dalis – apleistos, apgriuvusios ir savo funkcijos jau neatliekančios užtvankos. Skaičiuojama, kad dar maždaug 300 užtvankų yra neregistruotos.
„Taip išeina, kad iš daugiau nei 1500 užtvankų, prižiūrimų turime vos 300. Likusi užtvankų dalis neatlieka jokios aiškios funkcijos, nebent tai, kad sukuria tvenkinius žmonėms pramogauti“, – sako J. Leščinskaitė.
Nugriauti – ne vienintelis sprendimas
Užčiuopti ir suprasti problemą, kurios akivaizdžiai nematome, ne visuomet paprasta. Įrengtos užtvankos patiems gyventojams įprastai netrukdo, tad ir apie jų daromą žalą susimąsto tik retas.
Upės perneša maistines medžiagas iš miškų, laukų ir pelkių į kitas sistemas (marias bei jūrą) potvynių metu. Taip yra maitinamos visos ekosistemos – vyksta hidrologinis ciklas. Pastačius užtvanką, nutrūksta natūralus upės ciklas ir žala visai ekosistemai tampa milžiniška: masiškai nyksta rūšys, prastėja upių vandens kokybė, upės tampa netinkamos rekreacijai.
„Kaip ir iškirtus mišką, taip ir užtvenkus upę, sunaikinama visa joje buvusi ekosistema. Natūrali upė tampa žmogaus sukurtu nenatūraliu tvenkiniu, pasikeičia augalija ir gyvūnija, žuvys negali migruoti nei aukštyn, nei žemyn, pasmerkiamos likti viename upės ruože. Tokiu būdu drastiškai mažėja jų ištekliai“, – apie tikrąją užtvankų daromą žalą pasakoja ekspertė.
Mažėjant žuvų ištekliams ir blogėjant vandens būklei jau prieš penkerius metus pradėta aktyviai kalbėti apie užtvankų daromą žalą ir būtinybę jas demontuoti.
Pašnekovė patikina: drastiškai griauti visas Lietuvos užtvankas tikrai neketinama. Veiksmai turi būti pamatuoti, tad šiuo metu yra renkama informacija, atliekami moksliniai tyrimai. Demontavimo sprendimas yra siūlomas tik toms užtvankoms, kurios neatlieka jokios funkcijos, socialiniu bei ekonominiu principu nėra svarbios gyventojams ar verslui, tuo pačiu toms, kurios yra svarbiuose migruojančių žuvų keliuose.
„Naudojamoms užtvankoms taip pat ieškome techninių kompromisų, pavyzdžiui, kaip tvenkiniuose pažeminti vandens lygį ar įrengti apytakinį kanalą aplink užtvanką. Lietuvoje tokių sprendimų nėra daug, bet užsienyje jų galima rasti ne vieną“, – sako specialistė.
Darbai po truputį įsibėgėja
2020 m. nugriauta Bražuolės užtvanka buvo pirmoji šalyje gamtosaugos tikslais demontuota užtvanka. Antrąja praėjusiais metais tapo Salantų užtvanka, kurios teritorijoje vis dar tęsiamas projektas „Žuvų migracijos kliūčių pašalinimas ties Salantų miesto užtvanka ir vandens telkinio būklės gerinimas, siekiant atkurti Salanto upės vagą“.
„Žmonės dažnai bijo, kad nugriovus užtvanką, ta vieta užpelkės, atsiras nemalonus kvapas, pradės formuotis dumblai, vietoje tvenkinio liks mažas upeliukas ir žuvų ištekliai tikrai nepagausės. Tačiau būtent minėtų užtvankų demontavimo darbai parodė, kad nugriovus tokius statinius, nieko baisaus nenutinka. Atvirkščiai – upė labai greitai suformuoja natūralią vagą ir tėkmę. Jau dabar mums skambina mokslininkai iš tų apylinkių ir džiugiai praneša, kad sugrįžta žuvys“, – pasakoja J. Leščinskaitė.
Šiuo metu Aplinkos ministerija intensyviai darbuojasi su mokslininkais, kurie rengia studiją, padėsiančią nustatyti mažiausią socialinę ir ekonominę vertę ir didžiausią žalą gamtai darančias užtvankas. Vėliau bus tvirtinama nacionalinė strategija, skirta gerinti vandenų būklę Lietuvoje. Tam, kad savivaldybėms, kurios yra atsakingos už užtvankų priežiūrą, būtų lengviau suprasti, kaip vyks visas procesas, didelis dėmesys yra skiriamas teisiniams aspektams. Tačiau vienu svarbiausių prioritetų, pasak J. Leščinskaitės, išlieka visuomenės informavimas.
„Žmonėms ne visuomet patinka pokyčiai, todėl labai svarbu pakankamą dėmesį skirti švietimui. Siekiame, kad kiekvienas projekto įgyvendintojas dirbtų su bendruomenėmis ne tik formaliai ar juridiškai, bet ir organizuotų šviečiamąją veiklą, įsigilintų į gyventojų lūkesčius, per projektą kompensuotų praradimus, pavyzdžiui, pritaikytų upę rekreacijai“, – teigia Aplinkos ministerijos atstovė.