Didžiausią žalą daranti užtvanka – apleisti griuvėsiai
Tyrimai rodo, kad didžiausią žalą Lietuvos upėms daro Cesarkos ir Augustaičių malūnų liekanos, Anykščių, Skaudvilės, Kirkšnovės, Dovydiškių, Belmonto, Pabradės, Valtūnų bei Rudnios užtvankos.
Tarp žalingiausių užtvankų patekusios Molėtų rajone esančios Cesarkos malūno liekanos – dar praėjusį šimtmetį menančio statinio griuvėsiai, tvenkiantys Siesarties upę ir tokiu būdu visiškai blokuojantys lašišinių žuvų migraciją į upės aukštupį.
„Cesarkos malūnas kažkada atliko tiesioginę funkciją vėliau buvo kaip poilsio bazė, o šiandien yra grąžintas savininkams. Nors pats malūno pastatas priklauso privatiems asmenims, užtvankos liekanų savininkas yra Lietuvos Respublika, o patikėtinis – mūsų rajono savivaldybė“, – aiškina Molėtų rajono savivaldybės administracijos Statybos ir žemės ūkio skyriaus vyr. specialistas Gintautas Žiukas.
Nors ši užtvanka, pasak savivaldybės atstovo, nekelia grėsmės žmonėms ar jų turtui, kartu ji nekuria ir jokios ekonominės vertės, todėl savivaldybė jos remontuoti neplanuoja, tačiau neatsisako planų demontuoti.
„Užtvanka pavojaus žmonės šiuo metu nekelia, todėl savivaldybė remontuoti jos neplanuoja. Tuo metu demontavimo klausimas lieka atviras“, – sako G. Žiukas.
Tuo metu kitų užtvankų, esančių Molėtų rajone, techninė būklė, G. Žiuko teigimu, yra patenkinama.
„Molėtų rajono savivaldybės administracija patikėjimo teise prižiūri užtvanką-vandens pralaidą, skirtą Virintų ežero vandens lygiui reguliuoti, taip pat periodiškai tikrina Svobiškio mažosios hidroelektrinės užtvankos būklę. Atliekamas tiek kasmetinis būklės tikrinimas, tiek ir pagal situaciją – po didelių liūčių, atlydžių ir t.t“, – aiškina pašnekovas.
Kai kliūčių nėra, žuvys migruoja laisvai
Jei Molėtų rajone netrūksta natūralią upių ir upelių tėkmę stabdančių užtvankų, tai kiek labiau į rytus, Aukštaitijos nacionaliniame parke – situacija kardinaliai skiriasi.
„Aukštaitijos krašto gamtinės teritorijos yra labai mažai paliestos žmogaus, todėl čia visa ežerų ir upių sistema yra natūrali, pavyzdžiui, į Žeimenos ichtiologinį draustinį neršti atplaukia lašišos, šlakiai, kitos vertingos žuvys. Tuo metu tose vietose, kur intensyviausiai buvo vykdoma žemės ūkio veikla, pavyzdžiui, vidurio Lietuvoje, visi mažesni upeliai yra patvenkti ir jokių migruojančių žuvų net su žiburiu nerasi“, – teigia Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos Biologinės įvairovės skyriaus vedėjas Darius Kavšinas.
Pasak jo, sustabdžius natūralią upių tėkmę ir žuvims nustojus migruoti, neretai dėl savo neišmanymo ir žinių trūkumo žmonės padaro ir dar didesnę „meškos paslaugą“ gamtai.
„Kadangi į dirbtinai susidariusius upės telkinius migruojančios žuvys neatplaukia, žvejai, rekreacinės žvejybos entuziastai savo nuožiūra į juos prileidžia įvairių invazinių rūšių, kurio taip pat daro žalą natūraliai aplinkai. Pavyzdžiui, tokios invazinės žuvys, kaip karpiai, rausia krantus, naikina vandens augaliją ir pan.“, – aiškina D. Kavšinas.
Lemtingų sprendimų metas artėja
Kaip puikų pavyzdį, kad demontavus užtvanką yra atkuriama natūrali upės tėkmę, pašnekovas pateikia Žemaitijos saugomų teritorijų direkcijos Salantų regioninio parko grupės iniciatyvą, kurios metu buvo išlaisvinta Salanto upės tėkmė.
„Užtvanka buvo pertvarkyta praėjusių vasarą, o jau šiandien, kiek teko girdėti, yra fiksuojami upės atsigavimo ženklai: pirmosios migruojančios žuvys, natūraliai keliauja įvairūs mikroorganizmai, sąnašos. Tad, jei užtvanka neduoda arba duoda labai mažą ekonominę naudą, tokį statinį reikia kuo skubiau demontuoti ir atstatyti natūralų vandens režimą ir upės tėkmę“, – teigia specialistas.
Deja, ne visos Lietuvoje esančios užtvankos, anot jo, yra lengvai „pajudinamos“.
„Pavyzdžiui, Švenčionių rajone, mano žiniomis, praktiškai visos užtvankos turi savininkus, tačiau realios ekonominės naudos neduoda ir netgi yra avarinės būklės. Investuoti į jų atnaujinimą savininkai nenori, tačiau demontuoti taip pat neturi noro, nes kaštai abiem atvejais yra dideli. Tačiau neabejotinai ateis toks laikas, kai jos taps pavojingos ir tuomet jau reikės priimti sprendimą – arba restauruoti, arba demontuoti“, – sako D. Kavšinas.