Pavadinau šiame tekste ją Vilte. Nes jos gyvenime dabar labai daug vilties. Vilties, kurios labai trūko, kai bėgdama nuo smurtaujančio vyro ar girtos anytos, ji turėdavo ieškoti prieglobsčio kaimynų namuose.
„Išgyvenau labai daug sunkių patirčių. Patyriau ir fizinį, ir psichologinį smurtą, o kur dar aplinkui alkoholis bei nepriteklius...“, – apie savo gyvenimą santūriai pasakoja Viltė.
Paskutinis lašas, privertęs keisti gyvenimą
„Vyras alkoholį vartojo visą gyvenimą. Dvylika metų drauge, o blaivų dienų labai mažai būdavo“, – prisimena ji.
Mokyklinio amžiaus dukrą auginanti moteris sako, kad nuomojosi būstą kartu su girtaujančiu ir smurtaujančiu sutuoktiniu. „Tačiau neįstengiau uždirbti tiek, kad užtektų ir nuomai, ir maistui, ir elementariems kitiems poreikiams. Todėl išsikraustėme pas anytą“, – pasakoja Viltė.
Tačiau gyvenimas čia netapo paprastesnis, mat anyta, kaip ir jos sūnus, buvo irgi įnikusi į alkoholį.
Viltė sako, jog galutinai apsispręsti ieškoti pagalbos ir keisti gyvenimą ji apsisprendė po to, kai vieną dieną, nuėjusi pas kaimynę išgerti kavos, nebegalėjo grįžti į namus. „Anyta tiesiog užsirakino namuose ir manęs su dukra neįsileido. O vyras tuo metu dingo eilinėse „gastrolėse“, – prisimena ji.
Savaitę su dukra ji glaudėsi pas kaimynę. „Bet kiekgi galima gyventi pas svetimą žmogų? Neturėjau nei drabužių, nei asmeninių daiktų, nei kur gyventi, nei kur miegoti“, – prisimena Viltė.
Moteris sako, kad jai buvo ypač skaudu, kai dukra grįžusi iš mokyklos net neturėdavo kur ruošti pamokas.
„Tapo tiesiog neįmanoma gyventi. Žinojau, kad blogiau būti jau nebegali. Neturėjau, kas man galėtų padėti finansiškai ar pasiūlytų kampą prisiglausti. Tačiau labiausiai gaila buvo dukros, kuri turėjo matyti tokį gyvenimą. Nežinojau, ko griebtis ir paprašiau pagalbos savo socialinės darbuotojos. Taip ir sakiau: „Padėkite, nežinau, ką daryti, bet negaliu toliau taip gyventi“, – skaudžiais prisiminimais dalijasi Viltė.
Sulaukė visapusiškos pagalbos
Moteris sako sulaukusi patarimo kreiptis į Kauno Šeimos krizių centrą, į kurį nedelsdama ir paskambino.
„Man buvo labai blogai, negalėjau nei valgyti, nei miegoti. Taigi pirmadienio rytą atvažiavau į Kauną, į socialinių paslaugų centrą, ir pasiprašiau pagalbos“, – prisimena ji.
Viltė sako, jog Šeimos krizių centre sulaukusi pagalbos, kokios nė nesitikėjo: „Man buvo suteikta gyvenamoji vieta, psichologo konsultacijos, kurių metu gavau daugybę naudingų patarimų, kaip save realizuoti, kaip save mylėti, kaip nesileisti skriaudžiamai.“
Centro darbuotojai parūpino net tokių dalykų, kaip drabužiai, higienos priemonės, maistas, mat atvykusi moteris neturėjo nieko. „O gavau viską“, – dabar džiaugiasi ji.
Keisti gyvenimą kaustė įvairios baimės
„Dabar labai gailiuosi, kad to nepadariau gerokai anksčiau“, – sako Viltė. Ir bando surasti atsakymą, kodėl.
„Būdavo, namie patiriu smurtą, bet niekam apie tai nepasakoju. Stengiausi nuolatos šypsotis, kad žmonės manytų, jog man viskas gerai, nors, aišku, jie matydavo, kad taip nėra“, – prisimena ji.
Moteris sako turinti dvi artimas drauges, kurios jai daug metų kartojo, kad taip negalima elgtis su savo gyvenimu ir būtina kreipkis pagalbos.
Viltė sako, jog ir pati neturėjo iliuzijų, kad jos sutuoktinis pasikeis: „Gal kitos moterys viliasi, kad smurtautojas pasikeis, nežinau. Aš tokių lūkesčių neturėjau. Žinojau, kad jei pakėlė ranką vieną kartą, tikrai pakels ir antrą, ir trečią, ir dešimtą...“
Tačiau net ir suvokdama, kad gyvena su smurtautoju, sako, nieko nekeitusi, nes turėjo daug baimių.
„Bijojau likti viena, bijojau, kad galbūt viena nesugebėsiu išlaikyti dukters. Vis nesiryždavau nieko keisti, atsirasdavo daugybė dvejonių, abejonių, atidėliojimų, elementaraus neryžtingumo. Dar gėdos jausmas sulaikydavo – „ką žmonės pagalvos“. Esu jau brandesnio amžiaus moteris, bet vis dar neturiu savų namų. Jaučiau gėdą ir dėl to. Tačiau labiausiai bijojau vadinamųjų valdiškų namų...“, - atvirai pasakoja Viltė.
Svarbus aplinkinių palaikymas
Pašnekovė yra įsitikinusi, jog smurtą patiriančiai moteriai yra svarbus bent minimalus aplinkinių palaikymas.
„Tačiau, kol viduje neįvyks virsmas, kol neuždėsi riebaus kryžiaus ant ankstesnio gyvenimo pats, tol niekas neįkalbės keisti situacijos. Bent jau mano patirtis tokia“, –prisipažįsta Viltė ir pakartoja, kad labai svarbu ne gyventi iliuzijomis, tuščiomis viltimis, bet nusitekti ir priimti sprendimą keisti gyvenimą. Anot jos, be tokio žingsnio pokytis neįmanomas.
„Man aplinkiniai siūlė pagalbą, kalbėjo apie būtinybę keisti gyvenimą, tačiau nieko nekeičiau, kol atėjo lemtingas lūžio taškas. Kol pati pasakiau: „stop“, tol kentėjau“, - teigia Viltė.
Menkinimas namie paveikė ir savijautą darbe
Viltė sako tik dabar supratusi, kad visus tuos metus tiesiog nemylėjo savęs, jautėsi esanti nereikšminga, negraži ir nesvarbi it pilka pelytė. Juk nuolatos girdėdavo pažeminimus: „Kas tu tokia; niekam tu nereikalinga; pasižiūrėk, kaip tu čia atrodai; kam tu gali būti įdomi, tu nieko nesugebi, tu nieko nemoki“.
„Namuose patiriamas menkinimas ir žeminimas veikė ir mano savijautą darbe. Nors mano profesija yra tikrai labai gera ir paklausi, tačiau aš tikėjau tuo, kas man buvo sakoma namie.
Kol kenčiau smurtą šeimoje, tol neįvertindavau savęs netgi darbe. Buvau prisiėmusi pastumdėlės vaidmenį, darydavau viską, ką man pasakydavo. Bijodavau sakyti savo nuomonę, kad ir kaip nepriimtina kažkas atrodydavo, visuomet rinkdavausi patylėti. Visko bijojau, ir ta baimė buvo labai tikra“, – prisimena ji.
Viltė sako, kad šiuo metu radikaliai pasikeitė ne tik jos asmeninis gyvenimas, bet ir profesinė situacija: „Jau susiradau darbą ir į jį žiūriu kitaip nei anksčiau: turiu savo pareigas, keliu kvalifikaciją, žinau, ką galiu ir sugebu. Galiu pasakyti savo nuomonę, išreikšti savo mintis. Ėmiau savimi pasitikėti ir save mylėti. Šiuo metu ieškausi būsto, kurį galėčiau išsinuomoti.“
Viltė įsitikinusi, kad lemtingas sprendimas, kuris kažkada atrodė neįmanomas – tiesiog kreiptis pagalbos – iš esmės pakeitė visą jos gyvenimą.
Kai kenčia mama, kenčia ir vaikai
Tačiau didžiausią džiaugsmą Viltei teikia, jog pagaliau ir jos dukra jaučiasi laiminga. „Kai mama laiminga, laimingas ir vaikas“, – pakartoja ji gyvenimiška tiesą.
„Mano santykis su dukra labai artimas, esame tarsi draugės. Kai gyvenome pas anytą, mums abiem tekdavo matyti ir daugybę svetimų žmonių, ir išgertuves. Bet mes turėjome savo pasaulį, į kurį stengdavomės pabėgti nuo tos aplinkos“, – pasakoja Viltė.
Pašnekovė neslepia, jog dukrai, kaip ir jai pačiai, pirmomis dienomis Šeimos krizių centre nebuvo paprasta, teko prisitaikyti: „Čia daug žmonių, daug vaikų, yra tam tikros taisyklės, pagaliau – visa aplinka svetima. Priprasti nebuvo lengva.
Dukra pagaliau irgi džiaugiasi. Štai anksčiau nesutikdavo lankytis pas jokius specialistus, kategoriškai atsisakydavo kalbėtis su mokyklos psichologe, o dabar, kai apsiprato, mielai lankosi pas šio centro psichologę“.
Moteris sako pastebėjusi dar vieną naują ir gerą dukros įprotį – mergaitė įprato laikytis tvarkos, kas anksčiau buvo jai labai sudėtinga.
„Galbūt, kuomet atsiranda tvarka gyvenime, jos paprasčiau tampa laikytis ir buityje“, – nusijuokia pašnekovė.
Tėtis irgi mušdavo mamą
Viltė patvirtina ir specialistų įžvalgą, jog smurtą dažniau patiria tos moterys, kurių vaikystė prabėgo matant ar patiriant smurtą. Ji pati su smurtine aplinka susidūrė gerokai anksčiau nei ištekėjo.
„Tėtis mušdavo mamą. Ir mama nesiėmė jokių priemonių situacijai keisti. Ji su juo gyveno iki pat tėčio mirties“, – sudėtingą vaikystę prisimena pašnekovė. Ji neabejoja, jog ši patirtis taip pat lėmė jos gyvenimą.
Viltė sako labai suprantanti tas moteris, kurios patiria panašius išgyvenimus. „Nuolatos žeminama iš tiesų patiki, kad esi niekas. Tik dabar imu suvokti paprastą dalyką: aš esu kaip ir kiekvienas žmogus – unikali, išskirtinė. Ir kiekvienas iš mūsų privalome save mylėti ir nesileisti žeminami. Niekas neturi teisės mūsų menkinti ar prieš mus kelti ranką“, – sako Viltė.
Už šias savo gyvenimo permainas sako esanti labai dėkinga nuostabioms Kauno Šeimos krizių centro darbuotojoms – psichologei, socialinėms darbuotojoms.
„Labai nuoširdžiai sakau, kad darbuotojai čia nuostabūs, visada išklauso ir pataria. Pagalbos ranka čia tikrai ištiesta. Labai raginu moteris, kurios tyliai kenčia vyrų, tėvų ar anytų smurtą – fizinį ar psichologinį – drąsiai kreiptis į šį centrą“, – nuoširdžiai pataria Viltė.
Moteris patikina, jog gyvenimas tikrai gali keistis.
„Kitos krizių centre apsistojusios moterys man sako, kad labai pasikeičiau net vizualiai. Didžiulis kontrastas, kaip atrodžiau pirmomis dienomis ir kaip atrodau dabar. „Tu buvai tokia užguita, o dabar tiesiog visa švyti“, – sako jos man. Ir tai yra tiesa“, – nauju gyvenimo puslapiu džiaugiasi Viltė.
Visada yra, kuo pasitikėti!
Įveikti sudėtingas situacijas daug paprasčiau, kai nesi vienas. Jei prireiktų palaikymo ar pagalbos, visada galite kreiptis į:
- specializuotos kompleksinės pagalbos centrą – skambinkite telefonu 8 700 55516;
- artimiausią pagalbos vietą savo mieste – kontaktus rasite www.specializuotospagalboscentras.lt/kontaktai.