Aido Ardzijausko karjeroje yra daug įspūdingų bėgimų. 2014 m. jis bėgo per JAV, nuo vakarų pakrantės iki rytų (Los Andželas-Niujorkas), per 62 dienas įveikė 5 013 km (vidurkis 80 km per dieną). 2018 m. jis bėgo iš Dakaro į Vilnių. Bėgimas truko 102 dienas, iš viso įveikti 8 024 km (vidurkis 78 km per dieną). 2019 m. bėgo iš šiauriausio Europos taško Nordkapo į piečiausią tašką Graikijoje. Bėgimas truko 74 dienas, įveikti 5 462 km (vidurkis 75 km per dieną).
Didelę patirtį turintis Aidas Ardzijauskas gali daug papasakoti apie įvairius su bėgimu susijusius niuansus.
Pandemija sutrukdė apibėgti pasaulį. Kaip kilo idėja tuos kilometrus įveikti Lietuvoje? Ar planuojate naują panašų iššūkį?
Prieš kokius 15 metų juokavome: kam bėgti kažkur labai toli, jei tą patį atstumą galima nubėgti bėgiojant Vingio parke? Iš tų juokų ir išsirutuliojo dabartinė situacija – kai dėl Koronos viruso nebegaliu realiai bėgti aplink pasaulį, tai bėgu Lietuvoje ir tie nubėgti kilometrai perkeliami į virtualų žemėlapį.
Iš šiame bėgime stengiuosi, kad vidurkis būtų ne mažesnis nei 75 km per dieną. Bet kai birželį prasidėjo karščiai, per dieną nubėgdavau 50 – 60 km, tad galima sakyti tai buvo poilsio periodas. Rudenį, kai startavo „Aplink pasaulį – su Lietuva širdyje“, per dieną nubėgdavau 80 km.
Jei bėgčiau realiai aplink pasaulį, o ne Lietuvoje tas vidurkis būtų gerokai mažesnis. Tai rodo ir kitų bėgikų, bėgusių aplink pasaulį, rezultatai – dažno bėgiko vidurkis būdavo tik 45 km per dieną. Greičio kritimo priežasčių yra labai daug. Viena iš jų – valstybių sienų kirtimas. Pratiškai ši procedūra sudegina visą dieną. Kai bėgau iš Afrikos į Lietuvą, tą savo kailiu išbandžiau: Senegalas – Mauritanija – Vakarų Sachara – Marokas – Ispanija – visur reikėjo sugaišti nemažai laiko. Todėl planuojant tokius tolimus bėgimus stengiesi maršrutą parinkti taip, kad kuo mažiau reiktų aplankyti šalių, kuo mažiau būtų trikdžių pasieniuose. Nubėgtų kilometrų vidurkį mažina ir planuojami susitikimai su kokios nors bendruomenės nariais, patirtos traumos, nepalankios oro sąlygos, sudėtingas reljefas. Vis tai reikia įvertinti.
Pavyzdžiui, „Aplink pasaulį – su Lietuva širdyje“ prasidėjo rudenį. Kai planavome bėgimą, galvojome ką reikės daryti jei Lietuvoje bus šalta žiema, bet negalvojome, kad vasarą ateis karščiai. Kai žiemą prasidėjo šalčiai, teko trims savaitėms išvažiuoti į Dubajų – ten tęsiau bėgimą, nes Lietuvoje tuo metu temperatūra buvo nukritusi žemiau 20 laipsnių šalčio.
Kada šis bėgimas baigsis, labai priklauso nuo orų, tačiau pagal išankstinį planą, bėgimo aplink pasaulį finišas turėtų būti lapkričio viduryje.
Kas bus ateityje – sunku pasakyti. Kai šis bėgimas pasibaigs, gal vėl kils kokios nors mintys, tačiau dabar anksti apie tai kalbėti. Yra labai gera lietuviška patarlė: „neperšokęs griovio, nesakyk op“. Nesinori užbėgti įvykiams už akių. Dabar koncentruojuosi į šį bėgimą ir apie kitą negalvoju.
Kaip pasirenkate trasą? Ar kiekvieną kartą bėgate vis kitu maršrutu? Ar stengiatės kuo daugiau Lietuvos kampelių aplankyti?
Ne, įvairovės tikrai nėra. Gyvenu Vilniuje, tai ir pasirenku trasą aplink Vilnių. Kai būnu Kaune, nes Lietuvos Sporto universitete, Sporto klinikoje ir Kauno universitetinėse klinikose man atliekami tyrimai, tai renkuosi trasą aplink Kauną. Kai nuvažiuoju į Palangą, bėgioju pajūryje. Negalvoju apie tai, kad trasa turi būti vaizdinga ir bėgant reiktų kuo daugiau Lietuvos kampelių aplankyti ir kažką pamatyti, nes bėgant ilgas distancijas, tas „pamatyti“ kainuoja labai daug energijos. Varžybose situacija kiek kitokia – sportininkai atvažiuoja laimėti, todėl jie susirenka gerokai anksčiau, prabėga, apvažiuoja pamato trasą, apsižiūri. O mano atveju, kai nėra varžovų, kai kiekvieną dieną reikia nubėgti kuo daugiau kilometrų, susikoncentruoji į patį bėgimą ir nesiblaškai.
Nubėgti kilometrai perkeliami į programėlę ir ji parodo, kurioje pasaulio vietoje dabar būčiau jei bėgčiau ne Lietuvoje, o aplink pasaulį.
Vis dažniau girdime terminą „virtualus bėgimas“. Ar jis pakeičia realias varžybas?
Virtualus bėgimas šiuo metu populiarėja. Vyksta komandinės bėgimo varžybos, kai bėgikai startuoja skirtingose šalyse, o jų nubėgti kilometrai perkeliami į virtualią erdvę. Paimkime, kad ir Olimpinę dieną. Jos metu Vilniuje, prie Baltojo tilto vyko lietuviškos olimpinės mylios (1988 metrai) bėgimas. Šiame bėgime dalyvauja ir pasaulio lietuviai, tik jie bėga savo šalyse. Pandemija parodė, kad virtualiame pasaulyje daug ką galima suderinti. Tačiau kalbant apie bėgimo rezultatus, reikia įvertinti ir tokius veiksnius kaip altitudė, oro temperatūra, vėjo greitis. Tam yra įvairiausi koeficientai.
Olimpinės mylios Vilniuje bėgimą galima perkelti į kitą pasaulio vietą kur sąlygos yra panašios. Tai nesudėtinga įvertinus koks reljefas yra Vilniuje, kokia altitudė. Bet perkėlus, kitoje vietoje gali būti visiškai kitokios oro sąlygos, kita temperatūra, kitas vėjas.
Mėgėjų lygyje virtualūs bėgimai tikrai populiarėja ir tuo užsiimančių žmonių daugėja. Nieko planuoti ir niekur važiuoti nereikia: išėjai iš namų ir bėgi ten kur gyveni, o paskui savo nubėgtus kilometrus įkeli į programėlę. Ir jei vyksta kažkokios virtualios varžybos, jose užimi atitinkamą vietą.
Tačiau virtualios varžybos nepakeičia tikrų – kai žmogus prisisega numerį prie marškinėlių, su juo kažkas įvyksta. Kitoks jausmas, kitos emocijos, daugiau adrenalino. Kai išeini į parką vienas pabėgioti, reikia viduje labai norėti, kad pasiektum tokį patį rezultatą, kurį pasieksi bėgdamas grupėje. Realiose varžybose bėgikas mato viską, kas vyksta, mato kitus bėgikus, įvertindamas situaciją, gali didint ar lėtinti tempą. Kai bėgi vienas, viso to nėra. Realiose varžybose vyksta tikras lenktyniavimas, gali išnaudoti varžovo silpnąsias puses jam priešpastatydamas savo stipriąsias ir taip jį aplenksi. Kai bėgi vienas, turi maksimaliai viską iš savęs išspausti. Nematai virtualių varžovų, nežinai kaip jie bėga. Žmogui emocijos reikalingos. Ne tik bėgant, bet ir bet kokioje veikloje. Juk mes jas visada jaučiame, jos svarbios.
Kasdien įveikti keliasdešimt kilometrų – tikrai nelengva. Bėgant užsienio šalyse, dalis trasos eina didelių, klaidžių miestų gatvėmis. Tad reikalingas ir techninis aprūpinimas. Pavyzdžiui, jūs naudojate „Motorola“ radijo stotelę „DP3441e“ . Kompaktiška, tvirta, atspari dulkėms, purvui ir vandeniui, pasižymi išskirtine aprėptimi, turi didelės talpos bateriją, integruotą GPS imtuvą (leidžiantį sekti kurioje vietoje yra bėgikas). Kokiais atvejais jos būtinos?
Radijo ryšio stoteles mes naudojame bėgdami per miestus, palydai. Kai bėgama ilgai, kai maršrute yra ne tik daug šalių, bet ir nežinomų miestų, visų jų išplanavimo tikrai neprisiminsi. Todėl bėgant užsienyje, radijo ryšys yra būtinas. Kai keletą kartų mieste pasiklydau pasiruošimo metu, tai greitai supratau, kad pravedimas per miestą, kai rankoje turi ryšio priemonę, yra labai geras pasirinkimas.
Situacijų, kai prireikia patikimos ryšio priemonės, būna ir Lietuvoje: tarkim pribėgu uždarytą kelio atkarpą, nes joje vyksta remontas. Aš ją galiu įveikti, o lydintis automobilis nepravažiuos. Tada mums reikia palaikyti ryšį, susitarti kur susitiksim, nes automobiliui tenka apvažiuoti kliūtį. Niekada negali visko numatyti į priekį.
Kai bėgi labai ilgas distancijas, negali intensyviai galvoti – intensyvi smegenų veikla reikalauja labai daug energijos, kurią bėgikas turi taupyti. Todėl patikimas ryšys su palydos automobiliu yra labai reikalingas. Šiuo atveju labai gerai veikia principas, kad tą patį rezultatą galima pasiekti tiek su 20, tiek su 80 proc. pastangų. Todėl geriau naudoti 20 proc., o ne 80 proc. – bus daugiau naudos. Bėgdamas labai ilgus atstumus, turi kuo mažiau apkrauti savo smegenis, todėl kišenėje visada yra radijo stotelė, nuolat palaikai ryšį su lydinčiu automobiliu, kuris tave praveda per nepažįstamą miestą pačiu trumpiausiu keliu. Navigacijos irgi veda labai skirtingai, todėl lydintis automobilis paprastai naudoja dvi ar net tris skirtingas navigacijas. Mano ryšiu visada rūpinasi „Info S“, oficialus „Motorola Solutions“ partneris Lietuvoje. O lydintis automobilis ne tik seka kelią, bet ir gabena bėgikui būtiną maistą ir gėrimus.
Bėgimas vis populiaresnis, bet nemažai žmonių kalba, kad lyg ir norėtų bėgti, bet nepasiryžta. Kaip jiems pradėti?
Kaip pradėti bėgti? Yra trys labai paprasti apsisprendimo momentai. Arba tu nori bėgti, arba nenori. Arba tau patinka bėgti, arba nepatinka. Arba tau kūnas leidžia, arba neleidžia. Viską įvertini ir jei nusprendi, kad vis tiek bėgsi, turi paruošti kūną. Nemažai žmonių sako „aš negaliu bėgti“. Žmonija būtų išmirusi, jei mes negalėtume bėgti. Tai požiūrio klausimas. Šiais laikais tikrai kur kas daugiau žmonių bėgioja nei anksčiau. Pavyzdžiui, bėgu Palangoje ir matau, kad bėgioja iš ties daug įvairaus amžiaus žmonių. Ir bėgioja ne tik sportiškai atrodantys, bet įvairaus kūno sudėjimo žmonės. Į bėgiojimą siūlau žiūrėti kaip į buvimą gamtoje, kaip sveikatinimo gamtoje būdą ir stengtis kuo ilgiau išbūti gamtoje.
Kai kuriuos bėgioti paskatina artimieji, draugai ar bendradarbiai. Kiti, po apsilankymo pas gydytoją, patys supranta, kad kraujospūdis aukštas, svoris didelis ir apskritai visko labai daug, tad jei nesportuosi, 10 – 20 metų ateities perspektyvos – ne kažin kokios. Todėl žmonės ir keičia gyvenimo būdą, daugiau ir dažniau juda. Manau, kad jei kiekvieno individualiai paklaustume, kas juos paskatino pradėti bėgioti, priežasčių sąrašas būtų labai ilgas. Reikia įvertinti ir tai, kad bėgioti skatina ir aplinka: gerokai pagerėjo infrastruktūra, parkuose, miestų pušynuose atsirado asfaltuoti takai, įrengtas apšvietimas – bėgioti žymiai maloniau ir saugiau nei prieš 20 metų. Be to ir žmonių požiūris į bėgančius kitoks. Kai atsiranda gera infrastruktūra, visada atsiranda kas ja naudojasi. Žmogus gali bėgioti kada tik nori, gali atsikleti 4 ryto ir iki darbo nubėgti savo kilometrus, gali išeiti į lauką vakare, prieš temstant ir pabėgioti prieš miegą. Nereikia pamiršti, kad šiais laikais žmonės daug keliauja, nuvykę į užsienio šalį mato bėgiojančius, o tai įkvepia.
Keičiasi ir bėgiojančių amžius. Kai savo septyniasdešimtmetę močiutę bėgioti prikalbina anūkai ir ji išbėga kartu su jais, ji negalvoja „kaip aš atrodysiu prieš kaimynus?“.
Aš manau, kad į sportą reikia žiūrėti ne kaip į laisvalaikio praleidimo būdą, o kaip į fizinį aktyvumą, padedantį geriau jaustis, „sutvarkantį“ įvairias mūsų organizmo sistemas, pakeliantį nuotaiką, skatinantį ilgiau pabūti gryname ore. Tada ir užgriuvę rūpesčiai atrodo ne tokie baisūs. Bėgdamas ar eidamas gali apie daug ką ramiai pagalvoti, yra žmonių kurie bėgdami pasiima diktofonus ir užsirašo visas įdomiais bėgimo metu kylančias mintis. Bėgant galima ir knygą diktofone įrašyti.
Ir bėgioja ne tik jauni, bet ir garbaus amžiaus žmonės, kuriems virš aštuoniasdešimt. Pastarieji bėgioja rečiau, galbūt jiems užtenka karto per savaitę, bet vis tiek išbėga ir tai yra labai gerai.
Bėgimas labai teigiamai veikia ir mūsų nuotaiką ir įvairias organizmo sistemas ir jei žmogus nori bėgioti jis tuos privalumus labai greitai atranda. Bet jei nenori bėgioti, labai greitai suranda pasiteisinimą „bėgiojimas kenkia sąnariams“. Tačiau mokslas jau seniai yra įrodęs, kad labiausiai kenkia viršsvoris, padidėjęs kraujospūdis. Juk dažniausia mirties priežastis yra širdies ir kraujotakos ligos. Tokių ligų mirtingumas Lietuvoje siekia 750 mirčių, 1 000 gyventojų, o tai šiek tiek daugiau nei pusę visų mirusių. Ir viskas dėl to, kad gyvename strese, nesugebame atsipalaiduoti, visur skubame. O jei išeitume į gamtą, kad ir nieko nedaryti, tiesiog pasėdėti ant suoliuko, atliktume kelis kvėpavimo pratimus – tikrai padėtų.
Kokia turėtų būti bėgimo pradžia. Užsidėjau sportinius batelius, pravėriau namų duris ir bėgu?
Galbūt problema yra tame, kad mes neteisingai pradedama kažkuo užsiiminėti. Daug kas galvoja, kad užtenka nusipirkti bėgimo batelius ir jau pradėsi bėgti. Taip nėra. Aš ne šiaip sau paminėjau tuos tris momentus – žmogui kūnas turi leisti bėgti. O tam kūną reikia paruošti. Reikia kūną stiprinančių fizinių pratimų, reikia išmokti atsipalaiduoti, išmokti kvėpavimo pratimų. Jei žmogus nesugeba atsipalaiduoti nieko nedarydamas, tai po didesnio fizinio krūvio jis gali ir neužmigti. Visą naktį jį kankins nemiga, kas sukels kitų problemų – atsiras įtampos, depresija ir pan.
Norit bėgioti, jausti malonumą, džiaugtis bėgimu ir viską daryti su šypsena veide, privalome savo kūną kontroliuoti: kai reikia jį pastiprinti pratimais, kai reikia atsipalaiduoti ir leisti jam pailsėti. Kai atsiranda tokia kontrolė, tada ir bėgimo rezultatai yra kitokie. Paimkim paprastą pavyzdį. Po didelės traumos ar kokios ligos žmogus nuvažiuoja į Druskininkus, į sanatoriją. Ten jam išrašo įvairias procedūras. Bet žmogus gyvena vienoje vietoje, o gydykla yra už 800 m. Pirmomis dienomis jam labai sunku įveikti tuos 800 m. Bet kažkaip įveikia. Po procedūros tenka grįžti atgal. Po pietų vėl viskas iš naujo, nes eina į kitas procedūras. Ir taip, norom – nenorom, kasdien jis nueina virš 3 km. Ir tai yra labai gerai. Blogai yra, kad niekas apie tai nepagalvoja, grįžę iš sanatorijos pamiršta, kad vaikščiojo, judėjo, buvo gamtoje. Tačiau jei norime ilgalaikio rezultato, nereiktų sustoti. Kad ir toks paprastas dalykas kaip rytinė mankšta. Daug kas gali sakyti, kad tai sovietinių laikų palikimas, bet iš tiesų tai yra labai puikus kūno ruošimo būdas.
Dar galima būtų paminėti rytų ir vakarų medicinos kovą. Tarp šių medicinų yra ryški takoskyra: vakarietiška medicina remiasi farmacija, rytietiška medicina – meditacija, natūraliai gamtoje augančiomis vaistažolėmis, joga. Daug kam gana paslaptingai ar net baugiai skamba „joga“, bet jogą sudaro įvairiausi kvėpavimo pratimai. Ir tikrai padeda. Yra toks geras posakis –„visos ligos nuo nervų“. Jame labai daug tiesos, nes jei žmogus nesugeba atsipalaiduoti, nukenčia jo silpniausia grandis (virškinimo, kraujagyslių, kvėpavimo sistemos ir pan.).
Bet grįžkime prie bėgimo: jei žmogus fiziškai aktyvus, jei atlieka kažkokius fizinius pratimus, jei jis sugeba atsipalaiduoti, jis gal bet kokiu sportu užsiimti, tik reiktų išmokt kelis tai sporto šakai būdingus dalykus. Bėgant svarbiausia yra kūno laikysena ir kojos pastatymas. Jei bėgdamas netinkamai statai pėdą, jei kūno laikysena netinkama, atsiranda įvairiausiai skausmai: kelių, dubens srityje, nugaroje, pečių juostoje ir pan. Bet jei atkreipi dėmesį į šiuos dalykus, pasidomi, kaip tą reikia daryti, tada viskas būna gerai.
Žmonės dažnai į bėgimą žiūri kaip į sporto rūšį, kuriai nereikia ruoštis. Paprastas pavyzdys: tėvas nenuves sūnaus į LKL krepšinio komandą, sakydamas, kad jo vaikas kieme krepšinį žaidžia geriausiai, nes žino, kad norint būti profesionaliu krepšininku, treniruotis reikia nuo vaikystės. Bet jei paimsime maratoną, pamatysime visiškai kitą vaizdą: šalia profesionalių bėgikų starto linijoje stovi ir mėgėjai ir net tie, kurie sugalvojo tiesiog pabandyti laimę. Įspūdis toks, tarsi bėgimas nereikalautų pasiruošimo. Bet taip nėra – bėgimui reikia ruoštis, tik kaip minėjau, itin sudėtingų techninių niuansų tikrai nėra. Nesakau, kad mėgėjai negali bėgti maratono, tiesiog reikia ruoštis, stebėti savo progresą ir nenustebti, kad nepavyksta pavyti kokio nors šešiasdešimtmečio bėgiko.
Daug maratonams užsiregistravusių bėgikų-mėgėjų net nesitiki nei prizinių vietų nei aukštų rezultatų, daugelis net nebėga viso maratono, tačiau tame nėra nieko blogo. Labai smagu stebėti savo rezultato pokyčius, žinoti tašką kuriame esi ir kur tas taškas juda – aukštyn ar žemyn. Tada kiekvienas pasiekimas, kiekvienas taško pajudėjimas aukštyn yra smagus laimėjimas. Tai ir yra stimulas. Beje, nebūtinai teigiamas poslinkis yra tada, kai rezultatas kyla – pasiekimas gali būt ir tada, kai rezultatas nekrenta. Jei iki 60 metų amžiaus tą tašką galima nuolat kelti, tai perkopus per 60, jau sunku jį išlaikyti. Sunku, bet įmanoma.
Užsakymo nr.: PT_87663137