Nevertingos šiandien, o rytoj?
Lietuvos gamta po paskutinio ledynmečio vis dar atsikūrinėja, jai vos daugiau nei dešimt tūkstančių metų. Tačiau Žemėje gamta skaičiuoja beveik 4 milijardus metų, o tai pakankamas laikas daugybei rūšių atsirasti. Didžiosios dalies rūšių jau neliko, nes keičiantis sąlygoms jos neišgyveno ir yra prarastos visiems laikams. Žmogaus kontroliuojamos gamtos eroje kriterijus, kam gyventi, o kam ne, yra ne vien gamtinės sąlygos, bet ir pats žmogus. Jis sprendžia, kiek ir kur turėtų būti saugomų teritorijų, todėl nuo jo priklauso retų rūšių likimas. Žmogus taip pat sprendžia, ką auginti maistui, pluoštui, medienai, kiek žvejoti ir kiek medžioti. Šiuos sprendimus dažnai padiktuoja ne gamtos, o ekonominiai interesai.
Problema ta, kad tai, kas šiandien laikoma ištekliumi, nebūtinai bus juo rytoj ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, retieji žemės elementai nebuvo laikomi ištekliais, o atsiradus aukštųjų technologijų gamybai jie įgijo didžiulę vertę. Kai netrūko apdulkintojų – drugių, kamanių, bičių, per daug jais nesirūpinome, o dabar veikia mobilūs bitynai, kurie keliauja po augalininkystės ūkius gamtiškai nustekentuose regionuose ir uždirba teikdami apdulkinimo paslaugas.
Tad šiandien „nevertingomis rūšimis“ kartais vadiname tas, apie kurių ekonominę vertę dar nežinome ar neturime technologijų ar dvasinių poreikių, kuriuos jos galėtų atliepti. Tačiau ateityje, gal net ir labai netolimoje, jų gali prireikti. Deja, daugelio jų jau nebebus. Rūšių nykimas dabar toks spartus, kad mokslininkų pavadintas naujausiu masiniu rūšių išnykimu. Laimei, politinėje darbotvarkėje paskutiniais dešimtmečiais vietos randa ekosisteminių paslaugų temos, tad visuomenė vis labiau ima vertinti neekonomines ekosistemines paslaugas – oro ir vandens gryninimo, toksinų neutralizavimo, estetines ir kitas, kurių be rūšių ir jų sambūrių gamtoje nebūtų.
Be senųjų, neturėsime ir naujųjų veislių
Ne tik gamtiniai genų deriniai, t. y. rūšys, mums teikia naudos, bet ir žmogaus išvestos veislės, kurių atranka vyko jau pačioje žemdirbystės pradžioje. Procesas nesustoja ir dabar, todėl dalis senųjų veislių keliauja užmarštin, nes išvedama vis derlingesnių ir atsparesnių naujų. Visgi senieji augalai pasižymi atsparumu kai kurioms sąlygoms – sausroms, ligoms, šalnoms, išgulimui, turi savitų skonio ir maistinių savybių, o tai lemiantys genai gali būti panaudojami naujų veislių kūrimui. Tai ypač aktualu dabar, kai siekiant prisitaikyti prie klimato pokyčių, vedamos naujos veislės, kurių pagrindas yra būtent senųjų veislių genetinė medžiaga.
Atrodytų, jei dėl pasikeitusių sąlygų tam tikros maistinės kultūros šalyje nebeauga, galima jų importuoti. Vis dėlto, neseniai praūžusi pandemija ir vykstantis karas parodė, kaip lengvai gali nutrūkti tiekimo grandinės ir sumažėti maisto prieinamumas. Būtent todėl vis daugiau šalių nori užsitikrinti tvarią produkciją savo krašte.
Augalų selekcija Lietuvoje prasidėjo jau daugiau kaip prieš šimtą metų, o genų bankas Lietuvoje įsteigtas 2003 m. Vertingos dekoratyviųjų, žemės ūkio, sodo ir daržo augalų veislės, vaistiniai ir aromatiniai augalai bei atrinkti miško medžiai Lietuvoje saugomi lauko kolekcijose Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) filialuose, Vilniaus universiteto ir Vytauto Didžiojo universitetų botanikos soduose, Gamtos tyrimų centro botanikos institute.
Valstybinėje miškų tarnyboje Kaune saugomos vertingos miško medžių sėklos, o LAMMC Žemdirbystės institute Akademijoje, Kėdainių r., dominuoja žemės ūkio augalų sėklos. Iš maistinių kultūrų daugiausiai sukaupta kviečių (virš 100 veislių), daug miežių bei avižų. Saugomos veislės turi įvairių vertingųjų savybių, pavyzdžiui avižos „Skaistūnės“ yra atsparios vainikuotosioms rūdims, miežiai „Džiugiai“ pakenčia rūgščią dirvą, rugiai „Dotnuvėlė“ – aukštaūgiai ir gerai žiemoja, žirniai „Žaliukai“ pasižymi raudonomis sėklomis.
Amžino įšalo žemėje – žmonijos praeitis ir ateitis
Augalų genų bankų tikslas – užtikrinti ilgalaikę apsaugą ir prieigą naujų veislių kūrėjams, mokslininkams ir kitiems vartotojams, o svarbiausia praktinė reikmė – užtikrinti žmonijos apsirūpinimą maistu kintančio klimato ir kenkėjų epidemijų protrūkių sąlygomis.
Tokiuose bankuose augalai dažniausiai saugomi sėklų pavidalu, nes tai yra atspariausias augalų būvis, kuriame jos gali išlikti daigios šimtus ar net kelis tūkstančius metų. Kuo šalčiau, tuo sėkloms geriau – šaltis sulėtina gyvybinius procesus ir prailgina sėklų daigumą. Skaičiuojama, kad sumažinus sėklos drėgmę 1% arba temperatūrą dešimčia laipsnių, jos išgyvenimo laikas padvigubėja. Praktikoje drėgmė sėklose sumažinama bent iki 20 % ir jos laikomos -20 °C temperatūroje nuo drėgmės apsaugančiuose maišeliuose.
Vienas garsiausių sėklų bankų yra Norvegijai priklausančiame Svalbardo salyne. Čia 2008 m. Šiaurės šalių ir tarptautinių organizacijų iniciatyva įkurta pasaulinė sėklų saugykla (angl. Svalbard Global Seed Vault). Saugykla priklauso Norvegijos žemės ūkio ir maisto ministerijai, todėl čia pirmiausia užtikrinamas valgomų kultūrų sėklų išlikimas, o ją valdo Šiaurės šalių genetinių išteklių centras „NordGen“. Saugykla išskirtinė, nes yra įkurta amžino įšalo kalne, todėl jai nebaisus elektros dingimas, finansavimo trūkumas, karas ar pan. – net be žmogaus palaikymo ji veiks ilgus metus. Saugykloje nuolatinių darbuotojų nėra, o saugoma virš 1,2 mln. sėklų pavyzdžių iš jau 13 tūkst. m. tebesitęsiančio žemdirbystės periodo. Čia savo sėklų rinkinius dubliuoja ir kiti genų bankai iš viso pasaulio. Įdomu, kad sėklos saugomos nemokamai, jos išlieka padėjusios šalies, o ne saugyklos ar Norvegijos nuosavybe. Tarpininkaujant Šiaurės ministrų tarybos biurui Lietuvoje, Lietuva 2022 m. taip pat pateikė vertingiausių mūsų krašto augalų sėklų saugojimui pasaulinėje Svalbardo sėklų saugykloje.