„Boulangerie“ atsisako vienkartinių puodelių: nekankinkime Žemės

„3 min. malonumo + dovana: dovanok Žemei kančią! Gerk iš vienkartinio puodelio!“ – tokie žodžiai kepyklėlės „Boulangerie“ lange priverčia stabtelėti link stoties skubančius vilniečius. Dovana? Kančia? Žemė? Atsakymas paaiškėja, užėjus į vidų ir paprašius kavos išsinešti – čia ji pilstoma tik į daugkartinius puodelius. Jei tokio neturite, pardavėja mielai pasiūlys prisėsti, skirti keletą minučių ir IŠ TIESŲ pasimėgauti kava.

Kenkiam ne tik aplinkai, bet ir sau

Jau nuo vasaros vidurio kepyklėlėse „Boulangerie“ Vilniuje ir Druskininkuose buvo atsisakyta vienkartinių puodelių. Ką tai reiškia miesto žmogui, kurį į darbus lydi kavos puodelis rankoje?

Kalbamės su „Boulangerie“ šeimininkais Emiliu bei Indre Sinkevičiais ir vizualinę šio sprendimo išraišką sukūrusia menininke Gintare Konde.

Ekologija nėra nauja tema – dažnas kad ir mažais žingsneliais stengiasi judėti link taršos mažinimo. Vis dėlto, asmeninis nusiteikimas yra viena, o įmonės žingsnis turi visai kitą mastelį: juk taikomasi pakeisti įsišaknijusius daugybės žmonių įpročius! O mes, kaip žinia, inertiškos būtybės.

„Apie tai galvojome jau keletą metų, nes labai skauda žiūrėti, kai žmonės net vietoje geria iš vienkartinio puodelio, po to meta į šiukšlių dėžę ir nesusimąsto, kad jis nėra rūšiuojamas, – kalba Indrė Mylytė-Sinkevičienė. – Be to, kenkiam ne tik aplinkai, bet ir sau – pripylę karšto vandens į plastikinį puodelį, atsigeriame ir ištirpusių plastiko mikrodalelių“.

Prieš šį ryžtingą žingsnį kepyklėlės šeimininkai išbandė ekologiškus puodelius – pasirodė nepatvarūs. Taip pat vietoje siūlė gerti iš porcelianinių, kuriais norėta pabrėžti kavos ritualo eleganciją. Nepasiteisino. Kas belieka? Anot Emilio Sinkevičiaus, teko elgtis radikaliai: „Vieną dieną miške pamatę besivoliojantį popierinį puodelį, supratome: viskas, galutinis taškas: mums svarbiau tai, ką paliksime po savęs, nei nuostoliai dėl prarastų klientų“.

Drąsus poelgis reikalavo atitinkamo pateikimo, todėl Indrė su Emiliu kreipėsi į menininkę Gintarę Kondę – jau buvo susipažinę su ekspresyvia jos kūryba ir griežta pozicija aplinkosaugos klausimais.

Provokatyvi žinutė kelia susidomėjimą

Gintarė sako ilgai mąsčiusi, kaip viskas turėtų atrodyti, nes užduotis – labai abstrakti: „Galvojau apie instaliaciją iš senų puodelių, bet rizikavau sukurti šiukšlyną, o siekiau estetikos. Be to, būtinai reikėjo aprašymo – tokio, kurį pastebėtų žmogus, neturintis laiko skaityti. Taip atsirado užrašas apie dovaną. Juk dovanos patinka visiems! Po to įpyniau faktą, kiek laiko užtrunka puodeliui suirti, ir ta „dovana“ įgavo sarkazmo“…

Prie filmuko Instagrame, kur G. Kondė dalijasi galutiniu kepyklėlės „Boulangerie“ vitrinos rezultatu, galima rasti ne tik pozityvių, bet ir skeptiškų komentarų. „Niekas nemėgsta likti kaltas, o tas užrašas kreipiasi asmeniškai, provokuoja, – nesistebi menininkė. – Tikėjausi ir neigiamo atsako – natūralu, kad ne visada liksi suprasta“. Kita vertus, būtent tai gali tapti postūmiu labiau pasidomėti ir susimąstyti.

Pačioje kepyklėlėje irgi pasitaikė visokių reakcijų, tačiau „Boulangerie“ šeimininkai sako, kad džiugesio ir palaikymo sulaukė daugiau nei bumbėjimo. „Ypač ramiai žmonės reagavo Druskininkuose – gal todėl, kad kurortas, visi labiau atsipalaidavę? – svarsto I. Sinkevičienė. – Bet ir sostinė apsiprato – išgirdę, kad neturime į ką įpilti kavos išsinešti, klientai žada kitąsyk grįžti su savo puodeliu arba trumpam prisėda prie staliuko. Sykį ypač nustebino viena jaunų turistų grupelė: vaikinai sakė, o, puiku, vietoje juk net geriau!“

Rasti laiko skonio reikalams

Už provokatyvaus užrašo apie Žemės kančią slypi kvietimas pasirūpinti ne tik gamta, bet ir pačiu savimi – bent kelioms akimirkoms stabtelėti ir pasimėgauti gėrimu. „Naudojame ekologišką pieną, nuo šiol jau galime pasiūlyti ir ekologiškos kavos – norisi, kad šie skonio niuansai būtų pastebėti“, – teigia „Boulangerie“ šeimininkai.

Juk ilgai neužtruks – tai tik laiko planavimo klausimas. Pasak Indrės Mylytės-Sinkevičienės, vargiai išvysite tikrą paryžietį, einantį gatve, paskubomis kramtantį sumuštinį ar siurbčiojantį kavą: „Prancūzų kavinių staliukai atsukti į gatvę, jie bendrauja, stebi aplinką. Trumpas prisėdimas su kruasanu bei kava – žavingas ir kartu labai svarbus dienos ritualas“.

„Būtent tokią valgymo kultūrą ir norime perteikti čia, Lietuvoje“, – priduria seniausios Vilniuje prancūziško tipo kepyklėlės vadovas Emilis Sinkevičius, kurio tėvai buvo pirmieji, prieš 25 metus čia atvėrę kruasanų, bagečių ir kitų prancūziškų gardėsių kepyklėlę.