Pinga, bet ne taip greitai, kaip norėtume
„Praktika rodo, kad maisto kainos tiek kyla, tiek ir leidžiasi kur kas lėčiau, nei kad, pavyzdžiui, degalų. Nereikia užmiršti ir to, kad paskutinius kelis metus dalis maisto produktų gamintojų išgyveno ne pačius geriausius laikus. Rugsėjį kainos daugmaž buvo tokiame pačiame lygyje, kaip ir praėjusiais metais, o lyginant praeitų metų ir šių metų spalio mėnesius, manau, kad turėtume pilnai įeiti į metinės maisto kainų defliacijos tarpsnį. Žinoma, su sąlyga, kad rinkoje neįvyks kažkas netikėto“, – sako verslininkas.
Iš labiausiai pingančių produktų pašnekovas išskiria aliejų (išskyrus alyvuogių) ir kitus produktus, kurių gamyboje reikalingas aliejus. „Dėl įvykių Ukrainoje aliejaus kaina buvo labai išaugusi, tačiau ukrainiečiams pratęsus jo gamybą, kaina krito kone 4 kartus. Natūraliai atpigo ir produktai, kurių gamybai yra reikalingas aliejus; tai majonezas, bulvių traškučiai. Atpigo ir pieno produktai, žuvis“, – vardija D. Dundulis.
Tačiau tikėtis, kad kainos sugrįš į prieškrizinį laikotarpį, pasak pašnekovo, tikėtis neverta. „Jei mes sugrįžtume į laikus, kai kilovatas elektros kainavo 4 eurocentus, kai atlyginimai buvo kone dvigubai mažesni nei yra dabar, tuomet realu būtų tikėtis ikikrizinių maisto kainų. Tačiau abejoju, kad kažkas labai norėtų, kad taip nutiktų“, – sako „Norfos“ vadovas.
Ir nors Valstybės duomenų agentūros duomenis, nuo pavasario pabaigos vidutinės vartojimo prekių ir paslaugų kainos simboliškai kas mėnesį traukėsi, dėl to vartotojai didelio pokyčio savo piniginėse nepajautė.
„Sutinku, kad kainos vis dar yra per didelės, tačiau klausimas: ką mes, kaip valstybė, dėl to padarėme? Pavyzdžiui, tarp tų šalių, kurios dalyvauja „Nord Pool“ biržoje, Lietuva ir Latvija rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais už elektrą mokėjo brangiausiai.
Mūsų sąnaudos elektrai, palyginti šių ir praėjusių metų rugpjūčio mėnesius, sumažėjo 3,5 karto. Bet vėlgi, su kuo mes lyginame. Jei pažiūrėtume į situaciją prieš trejus metus, šiandien jos yra padidėjusios 2,5 karto. Sąnaudos elektrai prekybininkams sudaro didžiąją dalį maisto kainų dedamosios, dabar yra antroje vietoje, į priekį užleisdamos darbo užmokestį. Tuo metu daugumai gamybininkų energetinių resursų sąnaudos visada yra pirmoje vietoje“, – teigia D. Dundulis.
Ne viena dedamoji
Be sąnaudų už elektrą, galutinė maisto kaina taip pat susideda ir iš jau minėtų prekybos sektoriaus darbuotojams mokamų atlyginimų.
„Mūsų atveju darbo užmokestis, lyginant praėjusių metų rugpjūtį su tuo pačiu laikotarpiu šiais metais, kilo 22,5 proc., kas reiškia, jog atlyginimams, įskaičiuojant mokesčius, per mėnesį išleidome daugiau kaip 1 mln. eurų daugiau. Būtent darbo užmokesčio mokesčiai, jei lygintume su kitomis Europos šalimis, Lietuvoje yra vieni didžiausių. Tas pats ir su PMV maisto produktams. Turime ir pakuočių mokestį, kurio daugelis šalių netaiko“, – sako D. Dundulis.
Kad Lietuvos mokesčių sistema toli gražu nėra ideali, kaip pavyzdį D. Dundulis pateikia Estijos atvejį.
„Nors dalis mokesčių Estijoje yra mažesni nei Lietuvoje, šalis, turintis vos kiek daugiau nei 1,3 mln. gyventojų, per metus surenka apie 15 milijardų eurų mokesčių. Tuo metu Lietuva su daugiau nei dvigubai didesniu gyventojų skaičiumi surenka apie 18 milijardų eurų. Manau, kad ne man vienam sunku suvokti tokį paradoksą. Vienintelis logiškas paaiškinimas – Estijoje yra mažiau išimčių ir lengvatų, todėl ten, kitaip nei pas mus, mokesčius moka visi“, – sako pašnekovas.
D. Dundulis atkreipia dėmesį ir į maisto produktams taikomas mokestines priemones, kurios tik iš šalies gali pasirodyti kaip mokesčiai verslininkams.
„Kai tik atsiranda naujas mokestis maisto prekėms, visi galvoja, kad jis skirtas verslui, tačiau jis yra skirtas prekėms, kurias mes pardavinėjame, todėl reikia suvokti, kad dėl to prekės ir pabrangsta. Todėl mokestis maisto prekėms yra tolygus mokesčiui vartotojams“, – sako pašnekovas.
Stabilizacijos metas
Visgi „Norfa“ vadovas džiaugiasi, kad nors ir ne su pačia idealiausia mokestine sistema Lietuvos prekybininkai gali pakonkuruoti su kaimynais latviais.
„Tose „Norfa“ parduotuvėse, kurios veikia šalia Latvijos sienos, 30–50 proc. pirkėjų sudaro latviai. Tai rodo, kad mes sugebame konkuruoti su panašia mokesčių sistema, tačiau su tokia, kokią turi Lenkija, deja, negalime. Jei turėtume kažką panašaus į Lenkiją, galiu drąsiai pasakyti, kad sulauktume pirkėjų ir iš Estijos, o galimai net ir patys lenkai pas mus atvyktų“, – svarsto D. Dundulis.
Pašnekovo pasiteiravus, kokių ateinančių metų pirkėjai galo tikėtis, D. Dundulis sako laukiantis stabilumo.
„Bent jau mažėjančio maisto produktų vartojimo mes nematome ir tai yra gerai. Kažkiek kitokia situacija paslaugų sektoriuje. Šiandien žmonės turi sukaupę pinigų, o tai reiškia, kad jie natūraliai dažniau gali nueiti, pavyzdžiui, grožio paslaugų ar išleisti daugiau pramogoms. Na, o didėjant paklausai, automatiškai didėja ir kainos. Jei tik pradės mažėti vartojimas, nusistovės arba sumažės ir įkainiai. Tačiau reikia neužmiršti, kad mažėjantis vartojimas reiškia ir mažėjančias pajamas“ , – sako verslininkas.