Miestelis išsiskiria kultūriniais renginiais
„Vadovaujamės nuostata: kiekvieną atvykusįjį kaip turistą išlydėk kaip piligrimą. Norime ne tik priimti žmones, bet ir parodyti jiems ypatingąsias Šiluvos puses. Žinoma, pirmiausia tai malda, atlaidai. Bet tai tik viena Šiluvos pusė. Tačiau be jos nebūtų ir antrosios – tai kultūrinės Šiluvos vertės, kalbėjimo šiandienos žmogui, nebūtinai tikinčiam ar praktikuojančiam. Šiluva yra atvira visiems“, – sako piligrimų centro vadovė.
Kalbėdama apie Šiluvą, S. Čižaitė-Rudokienė sako, jog miestelis yra ypatingas savo architektūriniu paveldu tiek dėl įspūdingos vėlyvojo baroko bazilikos, tiek dėl vienintelio Lietuvoje išlikusio Antano Vivulskio suprojektuoto pastato – Apsireiškimo koplyčios.
„Muziejuje yra išlikę ir koplyčios interjero brėžiniai, taigi žinome, kokia iš tiesų buvo galutinė architekto vizija“, – pasakoja ji.
Piligrimų centro vadovė džiaugiasi, kad miestelyje nuolatos vyksta daug aukšto lygio kultūrinių renginių, o kai kurie iš jų tampa ypatingais, formuojančiais tradicijas.
„Liepos mėnesį vienas Tytuvėnų festivalio renginys visuomet būna ir Šiluvoje, čia organizuojame knygų pristatymus, susitikimus bei diskusijas su jų autoriais“, – vardija pašnekovė.
Anot pašnekovės, ši vieta yra svarbi ir teatro mylėtojams:
„Šviesios atminties režisierius Eimuntas Nekrošius, kurio gimtinė visai šalia, kartą per metus atveždavo į Šiluvą geriausią savo spektaklį. Paradoksas, kad teatro genijaus šedevrai būdavo rodomi vietovėje, kur net nėra teatro salės. Ją atstodavo pagrindinė miestelio aikštė priešais baziliką, kur vyksta atlaidai.“
Prasminga, jog E. Nekrošiaus amžinojo poilsio vieta tapo būtent Šiluva, kuri visą gyvenimą jam buvo tokia brangi.
„Čia jo kapas, čia jo atminimo kėdė, pastatyta aikštėje, kur maestro stebėdavo spektaklių repeticijas. Kai norėjome E. Nekrošiui pastatyti paminklą, kėdė buvo pasirinkta neatsitiktinai. Režisierius labai mėgo savo tėvo pagamintą kėdę, ji buvo ne vieno jo spektaklio rekvizitas, aplankęs daugelį šalių“, – apie garsaus režisieriaus atminimo įprasminimą pasakoja S. Čižaitė-Rudokienė.
Ji džiaugiasi, kad teatras, kaip reiškinys, ir toliau čia egzistuoja, dažnas miestelio svečias yra režisierius Oskaras Koršunovas. Pašnekovė, šypsosi, jog matyt neatsitiktinai šventoje vietoje reiškiasi ir kūrybiškasis žmogaus pradas: „Tai labai svarbi žmogiškos esybės dalis, apie tai užsimenama ir Biblijoje, kai Dievas būtent žmogui patikėjo visus gyvūnus pavadinti vardais.“
Atsigręžti į kokybę ir pajusti lėtą laiką
S. Čižaitė-Rudokienė sako, kad į Šiluvą kviečiami ne tik norintys aplankyti žinomas vietas, bet ir trokštantys vėl pajausti lėtą gyvenimą, kokybišką laiką.
„Mūsų visų kasdienybė labai greita, mes vartojame savo gyvenime beveik viską, o tai išvargina bei išsekina. Žmonės nori pabėgti nuo skubėjimo, atsigauti nuo buitinių ar profesinių rūpesčių, pajausti ir patirti prasmę“, – apie dažno žmogaus realybę kalba pašnekovė.
Ji sako, kad atliepiant būtent tokius poreikius, Šiluvos piligrimų centre nuolatos organizuojami „Skaitymo savaitgaliai“.
„Šių renginių koncepcija yra skirta pakankamai sudėtingos literatūros skaitymui. Tokios, kuriai nelieka nei fizinių, nei protinių jėgų po sunkios darbo dienos, pavyzdžiui, šv. Augustino ar Tomo Akviniečio darbams. Tai intelektualinis išmėginimas skaityti mėgstantiems žmonėms“, – pasakoja S. Čižaitė-Rudokienė.
Ji tikina, kad „Skaitymo savaitgalių“ organizatoriai nuolatos ieško itin kokybiško turinio:
„Šiuo metu skaitome ispanų mistikus. Tai intensyvus skaitymas grupelėse, kai parenkamas gana sudėtingas tekstas, sudėliojamas skaitymo planas. Tokių skaitymų tikslas yra panirti į teologinę ir filosofinę mintį tiek teoriškai, tiek praktiškai. Todėl skaitančiuosius lydi sesuo vienuolė. Nelabai žinau kitų panašių iniciatyvų Lietuvoje.“
Piligrimų centro vadovė primena, kad būtent knygos yra dar viena, labai svarbi Šiluvos identiteto dalis:
„Spaudos draudimo metais čia buvo knygnešystės centras, būtent iš Šiluvos knygos pasklisdavo tolyn po šalį. Taip pat Lietuvos katalikų bažnyčios kronika čia paliko ryškų įspaudą. Šiluva sovietmečiu buvo pogrindžio vieta, kur buvo puoselėjamas tikėjimas.“
S. Čižaitė-Rudokienė tikina, kad ir šiandien stengiamasi kuo plačiau atverti duris kiekvienam, todėl į „Skaitymo savaitgalius“ kviečiami visi, norintys proto ir dvasios mankštos.
„Galime priimti ribotą žmonių skaičių, nesistengiame „Skaitymo savaitgalių“ paversti masiniais renginiais. Norime, kad kiekvienas čia gerai jaustųsi, gautų dėmesio, neskęstų minioje“, – apie atidumą kiekvienam pasakoja S. Čižaitė-Rudokienė.
„Skaitymo savaitgaliai“ Šiluvoje vyks:
- Birželio 21–23 d.
- Spalio 18–20 d.
- Lapkričio 22–24 d.
Pabėgti tam, kad sugrįžtum ramesnis
„Skaitymo savaitgalių“ metu gilinamasi į sudėtingus teologinius, filosofinius veikalus, o štai norintys tiesiog pailsėti nuo kasdienybės triukšmo kviečiami į „Pabėgimus į Šiluvą“.
„Bediskutuodami su broliais dominikonais apie laikmečio aktualijas, nutarėme, kad žmonėms reikalinga erdvė, kurioje jie galėtų atsigauti dvasiškai, pamėginti iš naujo save atrasti.
Norėjome, kad tai nebūtų įprastas pramoginis savaitgalis ar tiesiog laiko leidimas – kas irgi gali būti gerai, tačiau dažnai žmogus turi poreikį sužinoti, pamatyti ir nesijausti kaltu, kad tuščiai praleido laiką. Pagalvojome, kad Šiluva tam yra puiki erdvė“, – apie dar vieno projekto gimimą pasakoja S. Čižaitė-Rudokienė.
Pašnekovė sako, kad labai džiaugiasi bendradarbiavimu su Vilniaus dominikonais.
„Kaip žinia, tai pamokslininkų ir labai išsilavinusių žmonių ordinas. O Raseinių rajone labai daug šios vienuolijos įtakos nuo seniausių laikų“, – istorines sąsajas pamini pašnekovė.
Į savaitgalinius „Pabėgimus“ kaskart atvyksta įdomių lektorių, kurie kviečiami priklausomai nuo pasirinktos temos – tai gali būti vyskupas, gali būti ir pasaulietis. Pavyzdžiui, šių metų gegužę vyks „Pabėgimai“ apie piligrimystę, jau ne pirmą kartą čia talkins aktorius, rašytojas, piligrimas Juozas Gaižauskas.
S. Čižaitė-Rudokienė akcentuoja, jog „Pabėgimai“ nėra rekolekcijos:
„Pabėgimai“ skirti nebūtinai praktikuojantiems ar tikintiesiems. Tai ramybės savaitgalis, į kurį žmones sukviečiame lengvam atsigavimui, kad jie vėl galėtų grįžti į savo kasdienybę, savo gyvenimus.“
Piligrimų centro vadovė pasakoja, jog kartais žmonės baiminasi atvažiuoti vieni, ieško draugų, su kuriais galėtų vykti kartu.
„Raginame nebijoti drąsiai atvykti ir vienus. Žmonės čia susipažįsta, susidraugauja, kuriama tokia atmosfera, kad kiekvienas gerai jaustųsi. Tiesa, vaikams jokios atskiros programos „Pabėgimuose“ nėra. Todėl su jais kviečiame į kitus renginius: atlaidus, ekskursijas, edukacijas.“
Piligrimų centro vadovė žada įdomią programą visą vasarą:
„Džiugu, kad „Pabėgimus“ organizuojame ne vieni. Birželio mėnesį įsitrauks Palendrių šv. Benedikto vienuolynas, rugpjūčio mėnesį – Utenos Dievo Apvaizdos seserų kongregacija.“
„Pabėgimai į Šiluvą“ suplanuoti tokiomis datomis:
- Gegužės 17–19 d. „Gyvosios piligrimystės beieškant“;
- Birželio 7–9 d. „Dievas žmogaus sode“;
- Rugpjūčio 16–18 d. „Žmogaus ribos. Dievo ribos“.
Buitis netrikdys ramybės
S. Čižaitė-Rudokienė šypsosi, jog bet kokia piligrimystė yra toks dalykas, kai svarbu pamaitinti ne tik sielą, bet ir kūną.
„Nepamirštame pareigos priimti žmones ir patenkinti keliaujančio poreikius. Pas mus atvykęs žmogus tikrai neturės sukti galvos nei dėl to, ką jis veiks, nei kur jis nakvos, nei kur ar ką valgys – tuo pasirūpinta. Žmogus gali panirti į intelektualųjį ar pabėgimų savaitgalį“, – tikina pašnekovė.
Atvykusieji įsikuria piligrimų namuose, čia patiekiami pusryčiai, pietūs, vakarienė. Kadangi Šiluvos piligrimų centras bendradarbiauja su Fatimos šventove, valgius ruošia su ten pagamintu alyvuogių aliejumi.
Taip pat piligrimai gali atsikvėpti visą parą veikiančiame jaukiame kavos ir arbatos kambaryje. Anot pašnekovės, į centrą atvykę žmonės susipažįsta, susidraugauja, atranda daug temų pokalbiams, po paskaitų kyla diskusijų.
Piligrimų centre taip pat yra muziejus ir galerija, krautuvėlėje galima įsigyti skirtingų vienuolijų produkcijos. Viskas pagaminta vienuolių rankomis: žvakės, religiniai reikmenys, muilas, smilkalai, brolių kapucinų kava, kurios siūloma ir piligrimų centre.
„Norintiems pasiūlome teminių ekskursijų, paskaitų, veikia edukacijų namai, kur galima paragauti XVII amžiaus pradžios valgių ar patiems pasigaminti žvakių. Galima ir individuali piligrimystė, jei žmogus nori asmeninių rekolekcijų“, – vardija galimybes S. Čižaitė-Rudokienė.
Pasak jos, Šiluva – kaip mozaika: jei nekreipsi dėmesio į kurią nors jos dalį, negausi viso gražaus vaizdo, o pažindinantis su Šiluvos identitetu kiekviena ta dalelė yra svarbi.