Įdomus faktas, jog Bukčių miško parkas savo plotu yra didesnis už garsųjį Vilniaus Vingio parką, kur per koncertus vien prie estrados sutelpa dešimtys tūkstančių žmonių. Vadinasi, Bukčių miško parke apsčiai erdvės pasivaikščiojimams, iškyloms, pasivažinėjimui dviračiu, bėgiojimui ar vaikų žaidimams.
Miškas išraižytas senų keliukų, kurie kadaise jungė vietinius kaimus. Vietos gyventojai įsitikinę, kad Bukčiai – žaluma turtinga ir viena vaizdingiausių miesto dalių. O bevaikštinėjant parko takais laukia įdomūs atradimai.
Kodėl miško viduryje stūkso mįslingas pylimas?
Ne veltui sakoma, kad Vilniuje kone kiekviename žingsnyje gali rasti dalelę miesto ir valstybės istorijos ženklų. Tik ženklus reikia mokėti skaityti. Vienas tai sugebančių žmonių – gidas Albertas Kazlauskas, gerai ištyrinėjęs įvairias miesto dalis. Bukčiai irgi buvo tapę jo tyrinėjimų objektu.
Gidas pripažįsta, kad pirmą kartą po Bukčių miško parką vaikštantys žmonės labai dažnai klausia, kokia yra medžių apsuptyje iškilusio ilgo pylimo istorija.
Dalis lankytojų net pagalvoja, kad tai – senovės laikų piliakalnis ir įsivaizduoja, kokia pilis čia galėjusi stovėti. Mat pylimo aukštis siekia beveik 10 metrų, o ilgis – net 50 metrų.
Pasirodo, pylimas atsirado dėl kariuomenės poreikių ir Vilniaus gynybos planų. Tik jis supiltas ne didžiųjų kunigaikščių laikais, o gerokai vėliau, kai praėjusiame amžiuje Vilniaus kraštą buvo užėmusi Lenkija.
Lenkijos sumanymas tarpukariu – Vilnių paversti tvirtove
1920 metais Vilniaus kraštą užėmusios Lenkijos valdžia suvokė, kad šis miestas atsidurtų Raudonosios armijos kelyje, jeigu Rusija nuspręstų veržtis Varšuvos kryptimi per Polocką. Todėl buvo nuspręsta apsaugoti miestą ir sukurti didelę kliūtį galimam priešų puolimui. Vilniui buvo suteiktas įtvirtintos įgulos statusas.
Lenkijos kariuomenės užsakymu 1924 m. vasarą skirtingose Vilniaus dalyse prasidėjo karinių objektų statybos Antakalnyje, Rasose, Ribiškėse, Vingio parke ir Šnipiškėse. Šių statinių liekanas galima aptikti ir šiandien. Pavyzdžiui, judant žemyn Geležinio Vilko gatve, nesunku pastebėti į kalno šlaitą įsirėmusius pilkus įėjimus į požemius.
Istorikų duomenimis, iš viso lenkai buvo numatę įrengti dvylika kovinių bunkerių kompleksų, tačiau pastatytas tik vienas – netoli Pūčkorių atodangos.
Siekdami Vilnių paversti tvirtove, lenkai aplink miestą statė požeminius ir antžeminius amunicijos sandėlius, susisiekimui pagerinti pastatyti du nauji tiltai per Nerį ir nutiestas siaurasis geležinkelis, ties Burbiškėmis atsišakojęs nuo Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio.
Kariams reikėjo šaudyklos – pasirinko Bukčių mišką
Įvairiuose šaltiniuose minima, kad tarpukariu Vilniuje Lenkija buvo dislokavusi apie 15 tūkst. karių, daugiausia pėstininkų. Taigi, karių buvo pilnas miestas. Dalis jų neabejotinai užsuko ir į Bukčių mišką.
Tarpukariu Lenkijos kariuomenė Bukčių miško viduryje įrengė šaudyklą. Aukštas pylimas buvo supiltas tam, kad sulaikytų į taikinius nepataikiusias kulkas.
Iš A. Kazlausko pasakojimo paaiškėja ir greta pylimo esančių nedidelių betoninių statinių paskirtis. Tai – šaudymo pozicijos. Pasinaudodami jomis kariai lavino savo šaudymo įgūdžius, kad galėtų pataikyti į taikinį gulėdami, priklaupę ar pasislėpę apkasuose.
Gido teigimu, šaudykla Bukčiuose buvo logiška fortifikacijos objektų tąsa, greta bunkerių, sandėlių, kareivinių ir kitos infrastruktūros. Pasak A. Kazlausko, lenkų kariuomenės poreikiams pastatytų objektų sąrašas yra gana įspūdingas, nors šie statiniai Vilniuje yra kur kas mažesni ir ne taip pastebimi kaip carinės Rusijos palikimas Kaune – Kauno tvirtovės fortai, pastatyti XIX amžiaus pabaigoje.
Sugrįžusi gamtos ramybė ir gaiva
Kad praėjusio amžiaus pradžioje Vilniuje aktyviai vyko tiek karinių, tiek civilinių projektų statybos, liudija ir kitas objektas Bukčiuose – iki praėjusio amžiaus vidurio netoli Neries veikusi plytinė „Buchta“.
„Gali skambėti netikėtai, tačiau Bukčiai prieš karą administraciniu požiūriu buvo priskirti Riešės valsčiui, priklausė Vilniaus vaivadijos Vilniaus–Trakų pavietui. Sename valsčiaus žemėlapyje plytinė buvo pažymėta raidėmis Cg (lenk. cegielnia – plytinė). Kompleksą sudarė krosnis su kaminu ir kelių nedidelių pastatų grupė. Įmonė naudojo vietinį molį“, – pasakoja A. Kazlauskas.
Taigi, kadaise Bukčių miške aidėjo šūviai, apylinkių ore sklandė parako ir degto molio kvapai.
Užtat dabar Bukčių miško parke vėl dominuoja gamtos alsavimas, grynas ir gaivus žalumos kvapas, kuris stipriausiai užlieja vaikštant parko takais po vasaros lietaus arba pavasarį.