Tuomet krikščioniškais principais, o ne Rusijos imperine politika dangstoma tikėjimo vėliava vadovautis pasirinkę kunigai buvo atleisti iš tarnystės šiame patriarchate.
Pats Konstantinopolio patriarchas sureagavo į šį politizuotą kolegos iš Maskvos žingsnį, grąžino kunigus į tarnystę, o Lietuvoje buvo įsteigtas Konstantinopolio patriarchato egzarchatas (istorinis terminas – kadaise taip vadintas Romos provincijos teritorinis vienetas, dabar – už vyskupiją mažesnė teritorija, kurios administratoriumi gali būti ir kunigas, egzarchas – patriarcho atstovas).
Tai yra ir istorinio teisingumo atstatymas, nes krikščionys ortodoksai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje (LDK) priklausė Konstantinopolio patriarchato jurisdikcijai iki pat Abiejų Tautų Respublikos (ATR) padalijimo.
Kunigas Vitalijus Mockus, Konstantinopolio patriarchato egzarchato Lietuvoje kancleris, Kauno Kristaus Prisikėlimo krikščionių ortodoksų parapijos klebonas sako, kad šiuo metu ortodoksų bendruomenė Lietuvoje išgyvena laikotarpį, kai lietuvių kalba pagaliau įsitvirtina liturgijoje ir bendruomenės gyvenime.
„Tai, kas Ortodoksų Bažnyčioje buvo jos esmė nuo pat pirmųjų apaštalų laikų – priimti vietinę kalbą ir kultūrą – Rusijos imperijoje ir Sovietų Sąjungoje buvo ne tik ignoruojama, bet elgiamasi priešingai: Ortodoksų Bažnyčia Lietuvoje buvo paversta rusiškos kultūros rezervatu“, – apie istoriją pasakoja kunigas Gintaras Sungaila, Vilniaus Švenčiausios Trejybės krikščionių ortodoksų parapijos klebonas.
Abu pašnekovai pabrėžia, kad tikinčių lietuvių šioje bendruomenėje buvo visada, o mišrios šeimos, atvykstantys įvairiakalbiai migrantai ir pabėgėliai tampa akstinu pagaliau turėti vieną, visiems suprantamą kalbą bendruomenės gyvenime ir liturgijoje, kuri jungtų visus šiuos tikinčiuosius. Natūralu, kad Lietuvoje tai valstybinė – lietuvių – kalba.
Šiuo metu atsisakoma termino stačiatikiai
„Graikiškai mūsų Bažnyčia vadinasi Orthodoxē Ekklēsia, nuo žodžio orthodoxia – orthos („tikras, tiesus“) + doxa („tikėjimas, šlovinimas“), t. y. „tikrasis tikėjimas“, „ortodoksija“. Mūsų tikintieji „ortodoksais“ buvo praminti dar IV a., dėl to, kad be kompromisų laikėsi Nikėjos tikėjimo išpažinimo.
„Stačiatikybė“ – iškreiptas graikiško žodžio orthodoxia vertinys, neatspindintis pradinės reikšmės, o netgi keliantis asociacijų su „stačiu“, „stačiokišku“ tikėjimu, todėl šio žodžio savo vertimuose ir savo tapatybėje atsisakėme. Taip pat sąmoningai paprašėme papildyti LR religinių bendruomenių įstatymą terminu „ortodoksai“ vietoje vieno naudoto seniau „stačiatikiai“, – aiškina kun. G. Sungaila.
Lietuviai ortodoksai – primiršti šventieji ir kilmingieji
Kun. V. Mockus primena istorinius faktus, kurie rodo, jog lietuviai priimdavo ortodoksiškąjį krikštą nuo seniausių laikų.
Bene pirmasis garsus lietuvis krikščionis ortodoksas – tai vyriausias karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, kuris buvo vienuolis. Po tėvo nužudymo jam buvo leista trejiems metams suspenduoti vienuolio įžadus ir grįžti į Lietuvą, nes buvo suprasta ano meto įvykių svarba. Grąžinęs tvarką valstybėje, jis paliko sostą svainiui ir grįžo į vienuolyną, nes buvo tikintis žmogus.
„Yra žinoma, kad vienas Žemaičių kunigaikščio sūnus, vardu Rimantas arba Rimgaudas, XIII amžiuje tapo vienuoliu, vėliau vienuolyno vyresniuoju Laurušavo vienuolyne (dabartinė Baltarusija, netoli Naugarduko). Dabar jis ortodoksų tradicijoje gerbiamas kaip šventasis Eliziejus. Išlikę liudijimai, kad pas jį atvykdavo kunigaikščiai įvairių dvasinių ir politinių patarimų“, – pasakoja kun. V. Mockus.
Jis dalijasi dar viena mažai kam žinoma istorija iš Mindaugo laikų:
„Mindaugas nutarė vieną savo giminaitę ištekinti už Naugardo kunigaikščio Aleksandro Neviškio brolio Teodoro. Ji nuvyko į Naugardą, priėmė ortodoksiškąjį krikštą, tačiau nespėjus įvykti santuokai, sužadėtinis mirė.
Nelaimingoji nuotaka apsisprendė negrįžti į Lietuvą, anot šaltinių, ji buvo spėjusi pamilti savo sužadėtinį, todėl įstojo į šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus vienuolyną šalia Naugardo, kur greitai tapo vienuolyno vyresniąja ir ten nugyveno savo dievobaimingą gyvenimą. Jos pagoniškas vardas neišliko, tačiau dabar ji žinoma kaip šventoji Charitina Lietuvaitė, Lietuvos globėja.“
Ortodoksu tapo ir liūdnai pagarsėjęs kunigaikštis Daumantas, karaliaus Mindaugo žudikas, kuris grįžus Vaišelgai, turėjo iš Lietuvos bėgti ir prieglobstį rado Pskove. Ten pasikrikštijo, buvo išrinktas kunigaikščiu. Pasak tradicijos, kadangi nuoširdus krikštas nuplauna visas žmogaus nuodėmes, o vėlesniame gyvenime Daumantas buvo doras ir teisus valdovas, ortodoksai jį laiko šventuoju.
Lietuviai buvo ir trys šventieji kankiniai Jonas, Antanas ir Eustachijus, kurių palaikai dabar ilsisi Šventosios Dvasios cerkvėje. Nors kunigaikščio Algirdo laikais buvo tolerancija krikščionims, abi jo žmonos buvo ortodoksės, tačiau, matyt, dėl politinių priežasčių ir dvaro intrigų, krikščionimis tapę lietuviai buvo eliminuoti.
„Įdomu, kad praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų nuo jų kankinystės ir dar esant Algirdui gyvam, 1374 metais Konstantinopolio patriarchas paskelbė juos šventaisiais. Tame procese dalyvavo ir Algirdo sūnūs“, – pasakoja kun. V. Mockus.
Kaip Konstantinopolio patriarchato valdos tapo Maskvos?
„Istoriškai Ortodoksų Bažnyčia Lietuvoje ėmė veikti kaip Konstantinopolio patriarchato Bažnyčia. Iš pradžių buvo atskira Lietuvos metropolija, Naugarduke buvo Lietuvos ortodoksų metropolito sostas. Paskui Lietuvos Bažnyčia atsidūrė Kijevo metropolijos sudėtyje, kai kurie Kyjivo metropolitai net ir gyveno Vilniuje“, – apie stačiatikybės istoriją pasakoja kun. G. Sungaila.
Tai, kad Lietuvos Ortodoksų Bažnyčia atsidūrė Maskvos patriarchato sudėtyje, buvo Rusijos imperinės politikos padarinys – okupuodama naujas žemes, Rusijos politinė valdžia įvairiais korupciniais bei jėgos metodais vietines vyskupijas paversdavo pavaldžias Maskvos patriarchatui.
„Kai 1686 metais Konstantinopolio patriarchas dėl kovų su osmanais negalėjo atvykti į Kyjivą įšventinti naujo metropolito, jis leido jį įšventinti Maskvos patriarchui. Tas sutiko. Bet buvo sąlyga, kad meldžiantis pirmiausia kaip patriarchas yra minimas Konstantinopolio patriarchas, o po jo tik iš dėkingumo ir pagarbos yra minimas Maskvos patriarchas.
Tačiau kai ATR buvo padalinta, o Lietuva pateko į Rusijos imperijos sudėtį, čia įsigalėjo Maskvos patriarchatas ir buvo uždrausta minėti Konstantinopolio patriarchą bei paskleistas melas, neva jis perdavė Kyjivo metropoliją Maskvos patriarchatui“, – pasakoja kun. V. Mockus.
Tiek Rusijos imperijos laikais, tiek sovietmečiu Ortodoksų Bažnyčia bandyta instrumentalizuoti, naudoti politiniais tikslais.
„Jau Rusijos imperijos laikais buvo paplitęs šūkis: stačiatikybė, patvaldystė, liaudiškumas. Tai jungiantys imperiją idealai ir Bažnyčia naudota kaip imperijai lojalumą turinti didinti institucija“, – pasakoja kun. G. Sungaila.
Tiesa, imperijos metais, skirtingai nei sovietmečiu, lietuvybė iš Ortodoksų Bažnyčios nebuvo gujama.
„XIX a. buvo išleista Dieviškoji liturgija lietuvių kalba. Tiesa, parašyta kirilica. Pirmas oficialus jos leidimas pasirodė 1887 metais ir Maskvos patriarchato Švenčiausiasis Sinodas palaimino tą vertimą“, – sako pašnekovas.
Nėra žinių, kaip vertimas buvo naudojamas, bet pats rašto paminklas išliko.
„Sovietmečiu bet kokia lietuvybė Ortodoksų Bažnyčios viduje tam ir buvo sustabdyta, kad ta bažnyčia būtų rusiškos kultūros elementas Lietuvos visuomenėje ir tarnautų rusiškos kultūros sklaidai.
Paskutinis liudijimas apie lietuviškas pamaldas yra laikraščio straipsnis 1948 metais, kai buvo minimos šventųjų Vilniaus kankinių kančios metinės. Po to Sovietų Sąjungos Religijos reikalų komitetas uždraudė ortodoksų pamaldas Lietuvoje lietuvių kalba“, – apie rusifikacijos politiką Ortodoksų Bažnyčioje pasakoja G. Sungaila.
Įdomu, kad anuomet metropolitas prašė leisti pamaldas lietuvių kalba, tačiau į prašymą nebuvo atsižvelgta.
Stačiatikių tradicijoje – liturgija ir maldos nacionalinėmis kalbomis
„Ortodoksų Bažnyčia nėra tokia centralizuota kaip Katalikų Bažnyčia, joje daug patriarchatų, kurie pakankamai savarankiški. Nėra čia ir vienos dominuojančios liturginės kalbos. Jau pirmajame tūkstantmetyje, kai šventieji Kirilas ir Metodijus vertė Šventąjį Raštą, liturginius tekstus iš senosios graikų į senąją slavų kalbą, kai kurie to meto žmonės abejojo, ar tikrai reikia versti tekstus į kitas kalbas. Tačiau jau tais laikais buvo apginta tradicinė Ortodoksų Bažnyčios pažiūra, jog meldžiamasi yra vietos kalba“, – pasakoja kun. V. Mockus.
Jis pabrėžia, kad Ortodoksų Bažnyčia nuo pat pradžių taikėsi prie vietinės kultūros, papročių ir kalbos ir dabar meldžiamasi skirtingose šalyse įvairiomis kalbomis.
„Tiesa, kai kur dėl kalbos ir tradicijos grožio naudojami senieji vertimai. Pavyzdžiui, Graikijoje meldžiamasi senąja graikų kalba, kuri ir yra daugelio senųjų tekstų originalo kalba. Sakartvele vartojama senoji kartvelų kalba, o Rusijoje, Baltarusijoje, Bulgarijoje, iš kurios atėjo senieji vertimai, dažniausiai naudojama senoji slavų kalba“, – savo kolegą papildo kun. G. Sungaila.
Jis atkreipia dėmesį į išskirtinę Lietuvos situaciją, kurioje Bažnyčios prisitaikymas prie lietuvių kalbos vyksta tik dabar:
„Viena vertus, Viduramžiais LDK buvo šalis, kuri apėmė daug slavų gyvenamų žemių ir daug ortodoksų tikinčiųjų buvo slavai, rusėnai. Todėl senoji slavų kalba buvo organiška šio tikėjimo išraiška. Kita vertus, Rusijos imperijos bei sovietinės okupacijos metais religija buvo verčiama rusifikavimo priemone, lietuviškai melstis tiesiog nebuvo galimybių“.
Natūralu, kad tai dar labiau sumažino ir taip negausų lietuvių tikinčiųjų skaičių. Jei Tarpukario Lietuvoje apie 8 procentus ortodoksų buvo lietuviai, ortodoksų dvasininkams net buvo organizuojami lietuvių kalbos kursai, tai atkūrus Nepriklausomybę jų buvo likę bendruomenėje mažiau nei vienas procentas.
Lietuvoje krikščionims ortodoksams lietuvių kalba tampa labai svarbi
Nors atkūrus Nepriklausomybę ir buvo prarasta lietuviškų pamaldų tradicija, sumažėjo ortodoksų lietuvių, tačiau dvasininkai matė lietuviškų pamaldų poreikį. Pirmiausia, dėl mišrių šeimų.
Todėl dar 2005 metais kunigas V. Mockus suorganizavo pirmąją lietuvišką bendruomenę su nuolatinėmis pamaldomis Vilniuje. Prieš tai jau buvo sakomi lietuviški pamokslai, maldavimų intarpai ir Klaipėdos bažnyčiose.
Tačiau situacija kardinaliai pasikeitė Rusijai pradėjus karą Ukrainoje. Į Lietuvą plūstelėjo pabėgėliai ortodoksai iš Rusijos, Baltarusijos, taip pat čia buvo įsteigtas Konstantinopolio patriarchato egzarchatas.
„Lietuvoje mūsų religinė bendruomenė tapo labai įvairiatautė. Yra ukrainiečių, baltarusių, nedidelės graikų, rumunų bendruomenės. Savo parapijoje Kaune turiu įvairių tautybių tikinčiųjų. Vieni pabėgėliai grįš namo, kiti kurs gyvenimus čia.
Mes negalime būti parapija, kurioje vienos pamaldos vyks lietuviškai, kitos ukrainietiškai ir t. t. Bendruomenė negali būti suskaidyta. Matau, kad tie, kurie planuoja likti, mokosi lietuvių kalbos, leidžia vaikus į lietuviškas mokyklas. Todėl pagrindinė mūsų visų komunikavimo kalba turi būti lietuvių. Parapijos negali būti uždari tautinių bendrijų klubai“, – įsitikinęs kun. V. Mockus.
Jis pabrėžia, kad tai svarbu ir lietuviams, nes kol nebuvo lietuviškų apeigų, tapimas ortodoksu reiškė tam tikrą atotrūkį nuo gimtosios kalbos bei kultūros.
Liturginės literatūros vertimas – beveik tūkstantmečiu pavėluotas, bet svarbus
Būtent todėl liturginės, katechetinės ir kitokios religinės literatūros vertimas į lietuvių kalbą šiuo metu yra vienas iš prioritetinių Konstantinopolio patriarchato tikslų.
Anot pašnekovų, lietuviškos ortodoksų kultūros kūrimas ir puoselėjimas yra vieno iš Ortodoksų Bažnyčios tradicijos principų įgyvendinimas – Bažnyčia turi kalbėti ta kalba ir būti toje kultūroje, kur ji gyvena.
„Mūsų pirmasis maldynas lietuvių kalba buvo išleistas ir publikuotas 2009 metais, antrasis dienos šviesą išvydo dviem leidimais 2014 ir 2015 metais, trečiasis, pavadintas „Ortodoksų maldynas“, jau gerokai išplėstas, su katechetiniais paaiškinimais – 2021 metais“, – pasakoja kun. G. Sungaila.
Jis džiaugiasi, kad šiemet pavyko išleisti naują „Dieviškosios liturgijos“ lietuvišką vertimą, knygą, kuri vadinasi „Hieratikas“ (katalikiškoje tradicijoje tai būtų mišiolas), taip pat šiemet išleistas Filareto Drozdovo „Ortodoksų Bažnyčios Katekizmas“.
„Yra ir neoficialūs leidiniai, tokie, kaip elektroninės knygos, internete www.ortodoksas.lt yra paskelbti mūsų trys tomai giesmynų lietuvių kalba su natomis, kuriuos planuojame spausdinti, įvairi katechetinė literatūra“, – vardija kunigas.
Beveik visų spaudinių vertėjai yra kunigai V. Mockus ir G. Sungaila.
O versti ortodoksiškus tekstus nėra lengva, nes tenka kurti terminus, sąvokas, rast įvardijimus liturginiams drabužiams ar reikmenims, kurie iki šiol tiesiog neturėjo lietuviškų pavadinimų.
„Pamenu, kai prisijungiau prie vertimo darbų kokiais 2013–2014 metais, visa, kas susiję su Ortodoksų Bažnyčia, buvo lingvistiškai nauja. Tuo metu kunigai dar būdavo vadinami šventikais, popais ir pan.
Būdavo net komiškų situacijų, kai vienu metu parapijoje tarnavome trys lietuviai dvasininkai, kalbėdavome tarpusavyje lietuviškai, bet kai reikėdavo įvardinti kokį nors liturginį reikmenį, pritrūkdavo žodžių, matydavome, kad lietuviško pavadinimo jis tiesiog neturi“, – pasakoja kun. G. Sungaila.
Jis sako, kad dabar, kuriant terminologiją ir darant vertimus, tenka naudotis graikiškų terminų transkripcijomis, neretai vertimai aptariami bei diskutuojami su parapijiečiais, ieškant geriausių kalbinių sprendimų.
„Viliuosi, kad vertimo darbams bus naudinga ir mano disertacija, kurią kaip tik rengiuosi gintis ir kurios tema yra „Filosofinė Rytų Bažnyčios liturgijos egzegezė II–VIII a. graikiškuose tekstuose“. Joje nagrinėjami šaltiniai padeda geriau suvokti ortodoksų liturgiją ir plečia lietuviškų sąvokų lobyną“, – apie dar vieną svarbią veiklą kalba kunigas.
Kun. G. Sungaila prisipažįsta, kad liturginių tekstų vertimas yra ne tik sunkus, bet ir labai įtraukiantis darbas:
„Versti pirmojo tūkstantmečio bažnyčios tėvų palikimą į dabartinę lietuvių kalbą jau vien lingvistiniu požiūriu labai įdomu. Religiniu požiūriu mums svarbu „prakalbinti“ senuosius šaltinius dabartine kalba, kad Bažnyčios dvasiniai turtai taptų pasiekiami mūsų tikintiesiems jiems suprantama kalba, ir per tai gilėtų jų tikėjimas, jų santykis su Dievu“.
Straipsnis parengtas iš VLKK vykdomos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšų.