Kadaise Bukčiai buvo ne vieni – senuose žemėlapiuose užfiksuota, kad būta net šešių Bukčių gyvenviečių viena netoli nuo kitos, kurios atrodė tarsi žmonių gyvenamos salos vešlioje žalumos tankumynėje. Upės vingio apsupti, miesto pakraštyje išsidraikę, Bukčiai retai patekdavo į populiarius kelionių mieste maršrutus. Dažniausiai žmonės čia tiesiog sugrįždavo pailsėti į namus arba užsukdavo į svečius.
Įspūdžiai iš Bukčių pateko į vertingą knygą
Gatvių infrastruktūra šioje Vilniaus vietoje išplėtota palyginti neseniai. Prieš šimtą ar daugiau metų gatvių tinklas atrodė visai kitaip. Žinoma, gana arti ir lengvai pasiekiama buvo svarbiausia šalies transporto arterija – pagrindinis Vilnių su Kaunu ir kitais miestais jungiantis kelias.
Kadaise vyko ir laivyba Nerimi – plaukiant upe atsiverdavo gražiausi vietovės vaizdai. Antai 1857 metais mokslinę ekspediciją Nerimi surengęs grafas Konstantinas Tiškevičius gėrėjosi vietos pakrančių peizažais ir upės kilpomis, nors pastebėjo, kad ties Bukčiais Neries (tuomet vadintos Vilija) vaga pilna pragaištingų akmenų, per kuriuos plaukiantysis patenka į daugiau ar mažiau pavojingas rėvas.
Savo įspūdžius ir atradimus Vilniaus archeologinės komisijos narys grafas K. Tiškevičius aprašė knygoje „Neris ir jos krantai“, išleistoje po ekspedicijos praėjus keliolikai metų – 1871 metais, jau po autoriaus mirties. Lietuvos mokslo istorijos klasika tapusiame leidinyje pirmą kartą kompleksiškai (geografijos, istorijos, etnografijos požiūriu) ištirta visa Neries upė.
Žodžiais nutapytas Bukčių paveikslas tapo šios knygos dalimi ir įrodymu, kad gyvenimas miškingoje vietovėje prie Neries virė nuo seno – žmonės darniai sugyveno su gamta ir mėgavosi jos teikiama ramybe.
Bukčių apylinkėse garsus archeologas, dabar profesorius, Algirdas Girininkas 1979 metais aptiko akmens amžiaus radinių.
Nepamiršta legenda apie Napoleono lobį
Tačiau didžiausias Bukčių lobis – vis dar neatrastas, žmonių pasakojimuose ir legendose minimas. Tai – prapuolęs Napoleono armijos auksas. Pasakojama, kad 1812 metų gruodį per Lietuvą traukiantis prancūzų pajėgoms karietą su krūva aukso pasiglemžė ledinė upės srovė – lobį prarijo viena iš klastingų rėvų ties Bukčiais.
Seniau vietiniai žmonės net galėdavo Neryje parodyti vietą, vadintą Aukso karieta. Galbūt ne sutapimas, jog vienas iš šiose apylinkėse buvusių piramidės formos akmenų vadintas Paiždininkiu (lenk. Podskarbiec).
Tikrasis vietos lobis – molis
Tyrinėjant senus Vilniaus žemėlapius galima rasti, kad Bukčiai tuomet vadinti „Buchta“. Kadangi gyvenviečių buvo ne viena, kiekvienai buvo paskirtas numeris: 1-oji Buchta, 2-oji Buchta ir t. t.
Tikrasis aplinkinių gyventojų lobis buvo 5-oji Buchtoje – prieš šimtmetį čia veikė plytinė, užtikrinusi stabilias darbo vietas ir pajamas. Plytinė buvo svarbus vietos gyvenimo centras. Plytoms degti įmonė naudojo vietinį molį, kurį kasė karjeruose.
Gidui A. Kazlauskui Lietuvos centriniame valstybės archyve pavyko aptikti istoriniu požiūriu vertingą dokumentą – 1940 m. plytinės nacionalizavimo aktą. A. Kazlausko teigimu, byloje įmonė įvardijama kaip Lazario Mileikovskio plytinė „Buchta“.
Apie pramonę primena tik filmas ir seni kanistrai garaže
Senas Bukčių nuotraukas peržiūrėjęs Vilniaus gidas pabrėžia, kad plytinės kaminas buvo matomas iš toli. Gamykla turėjo Hoffmanno krosnį – kompleksinę plytų gamybos liniją aukštu kaminu ir dažnai apvalios konstrukcijos. Ji tokį pavadinimą gavo pagal vokiečių išradėją F. Hoffmanną, kuris šią technologiją sukūrė 1858 m. ir užpatentavo.
1940 m. nacionalizuota plytinė buvo uždaryta, o po keliolikos metų išardyta. Jos vietoje Bukčiuose pastatyta nauja metalo dirbinių gamykla. Teritoriją užpildė apie 10 įvairios paskirties pastatų: cechai, valgykla, administraciniai pastatai, inžineriniai statiniai, sandėliai, garažai ir kt.
A. Kazlauskas nurodo, kad maždaug prieš 40 metų Bukčių gamykla tapo „Neringos“ gamybinio susivienijimo dalimi. Cechas Bukčiuose gamino metalo gaminius: kanistrus, keksų kepimo formeles, šiukšlių dėžes, piltuvėlius, gaisrinius kibirus, smulkmenas iš alavuotos skardos ir kt.
Gamyklos kasdienybė užfiksuota 1990 m. dokumentiniame filme „Permainos“. Filmas saugomas Lietuvos centriniame valstybės archyve.
Uždarius šią gamyklą, Bukčiai užvertė pramonės puslapį ir vėl ėmė gyventi gamtos apsuptyje. Vietovė įsikūrusi miškingame Neries vingyje. Bukčiuose yra didelis to paties pavadinimo miško parkas, taip pat daug pasivaikščiojimo takų.