Biochemikė, prof. dr. A. Ramanavičienė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi apdovanota už efektyvų ir produktyvų mokslinį darbą, už naujos mokslininkų kartos ugdymą Lietuvoje, už mokslo pasiekimų sklaidą Lietuvoje ir užsienyje.
Profesorė prisipažįsta – kiekvienas gautas apdovanojimas yra svarbus ir reikšmingas, mat tai – ne tik ilgamečio darbo įvertinimas, bet ir didelė paskata tęsti pradėtus darbus. Vis dėlto kur kas svarbesnis yra žinojimas, kad nuveikti darbai realiai keičia pasaulį ir mūsų visų gyvenimus. Prie to prisideda daugybė talentingų IMC dirbančių mokslininkų, tarp kurių – ir mokslo pasaulyje jau puikiai žinomi vardai, ir itin perspektyvūs jaunosios kartos atstovai.
Mokslininko kelias – išties nelengvas ir įprastai jį renkasi tie, kuriuos mokslo pasaulis supo nuo pat mažens. Ar tai – apie jus?
Nebuvau apsupta mokslininkų vaikystėje, tačiau visuomet jutau tėvų skatinimą gerai mokytis ir siekti aukštojo išsilavinimo. O toliau viskas, matyt, dėliojosi savaime – domėjausi gamtos mokslais, patiko eksperimentuoti, kaskart daryti kažką naujo, tad pasirinkusi chemijos studijas, patekau į biochemijos studijų programą.
Jei iš dabartinės perspektyvos pažvelgtumėte atgalios – žinodama, kokį kelią reikės nueiti siekiant mokslo aukštumų, vis dar pasiryžtumėte?
Sakyčiau, atskaitos taškas yra labai skirtingas, jei lygintume tuometinius laikus ir dabartį. Net ir pats stojimas į universitetą – mūsų, biochemijos studentų, buvo vos 12 visame kurse, o norintieji įstoti po mokyklos baigimo privalėjo išlaikyti stojamuosius egzaminus. Jei įstoti iškart po mokyklos nepavykdavo, šansai tai padaryti kitąmet būdavo gerokai mažesni, nes per metus žinių bagažas sumažėja. Sakyčiau, anuomet klaidų pasekmės buvo skaudesnės.
Dabartinis jaunimas turi daugiau galimybių rinktis, kada studijuoti, ką studijuoti ir kur tai daryti, nes visos durys į platųjį pasaulį yra atviros. Taigi, situacija pasikeitusi kardinaliai. Bet net jeigu reikėtų sugrįžti į praeitį, tikrai svarstyčiau galimybę eiti tuo pačiu keliu.
Net ir žinodama, kad uždarius laboratorijos duris mokslininko darbas nesibaigia?
Būti mokslininku – tai gyvenimo būdas, ir su tuo reikia susitaikyti. Visos neišspręstos mokslinės problemos ir klausimai kartu keliauja į namus, būna per išeigines ir net skrenda su tavimi atostogų į kitą pasaulio kraštą.
Mokslininko darbas nėra paprastas, tačiau galimybė dirbti ties svarbiomis temomis pasauliniu mastu, žinojimas, kad tavo pasiekti rezultatai gali padėti išspręsti mokslines ir technologines problemas, prisidėti prie žmonių gyvenimo kokybės ir sveikatos gerinimo, išties žavi ir atperka nuovargį bei nuolatinį galvojimą, ką dar galima padaryti kitaip, kad pasiektum norimą rezultatą. Kiekviena specialybė ir kiekvienas darbas turi savų iššūkių, tad gyvenime svarbiausia daryti tai, kas tau pačiam patinka ir teikia malonumą.
Jūsų pasiekimų sąraše – išties įspūdingos pergalės. Esate pirmoji Lietuvos mokslininkė, gavusi UNESCO-Pusiaujo Gvinėjos tarptautinį apdovanojimą už svarų indėlį gyvybės mokslų srityje, gerinant žmonių gyvenimo kokybę. Tai – didelis laimėjimas ne tik jums asmeniškai, kaip mokslininkei, bet ir visai Lietuvai.
Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi šiuo apdovanojimu. Atstovauti Lietuvai ir garsinti ją pasaulyje, turėti galimybę pristatyti savo vykdomus mokslinius tyrimus, kurie buvo pripažinti ir reikšmingi tarptautiniu mastu, – man didelė garbė. Tuo pačiu tai buvo puiki galimybė atkreipti pasaulio mokslinės bendruomenės dėmesį ir parodyti, kokio aukšto lygio moksliniai tyrimai vykdomi mūsų šalyje.
Konkursas buvo išties didelis, varžytis teko su mokslininkais iš viso pasaulio, tačiau UNESCO generalinės direktorės Audrey Azoulay sudaryta tarptautinė ekspertų komisija priėmė sprendimą apdovanoti keturis mokslininkus, tarp jų ir mane – buvau pastebėta ir įvertinta už ilgalaikį mokslinį darbą ir indėlį kuriant imuninius jutiklius infekcinių ir neinfekcinių ligų nustatymui bei taikymui bioanalizėje ir biomedicinoje.
Tai svarbus pasiekimas mano mokslinėje karjeroje, įrodantis, kad ši mokslinių tyrimų sritis yra perspektyvi tarptautiniu mastu. Tačiau reikia nepamiršti, kad mokslas yra komandinis darbas, tad šį apdovanojimą vertinu ne tik kaip asmeninę pergalę, bet ir visos mūsų mokslinės grupės indėlio į šią mokslo sritį tarptautinį pripažinimą.
Šįmet buvote įvertinta ir Lietuvoje – Vasario 16 d. Prezidentūroje jums įteiktas valstybės apdovanojimas už nuopelnus Lietuvai. Gal galėtumėte papasakoti plačiau apie svarbiausius savo nuveiktus darbus? Kuo jūs pati labiausiai didžiuojatės?
Darbų nuveikta daug ir įvairių, tačiau jie visi man vienodai svarbūs nepriklausomai nuo to, didesni ar mažesni. Tarp naujausių ryškesnių pasiekimų – atlikti moksliniai tyrimai ir gauti rezultatai bei naujos žinios SARS-CoV-2 viruso baltymų ir specifinių antikūnų sąveikos srityje, sėkmingai įgyvendintas ES fondų investicijų veiksmų programos projektas, skirtas spręsti su COVID-19 susijusias problemas, ne vienas paruoštas bei aukšto lygio tarptautiniuose moksliniuose žurnaluose publikuotas straipsnis.
Džiugu, kad esu matoma tarptautiniu mastu ir patekau tarp 2 proc. daugiausiai cituojamų mokslininkų visame pasaulyje – tai leidžia prisidėti didinant Lietuvoje vykdomo mokslo matomumą.
Visa mano mokslinė ir visuomeninė veikla visuomet vyko Lietuvoje ir buvo skirta mūsų šaliai, tad didžiuojuosi būdama Lietuvos chemikų draugijos pirmininke, taip pat tarptautinių konferencijų mokslinių komitetų nare. Man labai malonu ugdyti naują mokslininkų kartą, džiaugtis jų pasiekimais bei nacionaliniais ir tarptautiniais įvertinimais. Tame matau ir savo mokslinės bei pedagoginės veiklos tęstinumą. Jaunai kartai reikia pavyzdžių ir sėkmės istorijų, tad norisi tikėti, kad ir aš iš dalies prisidedu stiprinant sėkmingai Lietuvoje mokslinę veiklą vykdančios mokslininkės įvaizdį tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu mastu.
Jūsų pasiekimai – stulbinantys, tačiau ar niekuomet nesukirbėjo mintis, kad jums, kaip mokslininkei, užsienyje atsivertų dar platesnės galimybės?
Žvelgiant į istoriją iš dabartinės perspektyvos, galiu tik pasidžiaugti, kokias galimybes dabar turime – juk jų apskritai galėjo ir nebūti. Labai gera žinoti, kad galime laisvai rinktis ir nesame atriboti nuo likusio pasaulio, ten vykstančios pažangos.
Gyvendama nepriklausomoje Lietuvoje turiu galimybę savo šalyje vykdyti mokslinę veiklą, konkurencingą pasauliniu mastu, darbuotis užsienio institucijose bei laboratorijose, dalyvauti tarptautinėse konferencijose, bendrauti su pasaulyje pripažintais mokslininkais, susipažinti su kitų tyrėjų rezultatais ir dalintis žiniomis. Per labai trumpą laiką Lietuva padarė didžiulę pažangą, o savo moksliniais tyrimais ir pasiektais rezultatais sėkmingai konkuruojame su žinomais viso pasaulio mokslininkais bei jų darbais.
Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Inovatyvios medicinos centre (IMC), kuriame esu vyriausioji mokslo darbuotoja ir mokslinės grupės vadovė, dirba didelis skaičius talentingų mokslininkų, turinčių platų žinių bei įgūdžių bagažą. Čia vadovavau podoktorantūros stažuotės projektui, kartu su kolegomis vykdžiau ES fondų investicijų veiksmų programos projektą. Pagrindiniai centro tikslai – vykdyti šalies sveikatos apsaugos ir visuomenės tęstinumui ir plėtrai svarbius ilgalaikius mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą.
Čia sėkmingai plėtojami gamtos mokslų bei medicinos ir sveikatos mokslų sričių biologijos, medicinos, biochemijos, biofizikos, farmacijos, visuomenės sveikatos krypčių moksliniai tyrimai ir eksperimentinės plėtros darbai, vykdomi tarptautiniai projektai, bendradarbiaujama su užsienio šalių partneriais. Tai leidžia pasisemti gerosios praktikos iš kitų šalių mokslininkų ir dar labiau praplėsti jau turimų žinių bei įgūdžių kiekį. IMC sudaro puikias sąlygas mokslininkams semtis patirties, tobulėti ir augti profesinėje srityje.
Negaliu nepaklausti jūsų apie moteris moksle – pastaruoju metu nemažai kalbama apie iššūkius, su kuriais joms tenka susidurti. Pavyzdžiui, derinant karjerą ir motinystę. Ar iš tiesų „iškritimas iš rinkos“ porai metų šioje srityje gali turėti lemiamos reikšmės siekiant karjeros?
Tiesos tame yra, ypač atsižvelgiant į šiuolaikinį gyvenimo tempą. Greitas ne tik jis, bet ir mokslo pažanga. Ilgesnis pasitraukimas iš mokslinės veiklos gali turėti įtakos karjerai, gaunamam atlygiui, užimamoms pareigoms. Stebėdama savo aplinką galiu pasakyti, kad moterys mokslininkės nėra linkusios daryti ilgų pertraukų ir ieško būdų, kaip derinti motinystę su darbu taip, kad galėtų tęsti savo mokslinę veiklą. Mano asmeninė patirtis taip pat tokia – pertrauka buvo labai neilga.
Iš kitos pusės – užsienio valstybėse mažai kur suteikiamos tokios ilgos vaikų priežiūrai skirtos atostogos, kokias turime Lietuvoje. Vis dėlto kalbant konkrečiai apie mokslininkes moteris, galima matyti pozityvių permainų. Pavyzdžiui, vaiko priežiūros atostogų laikas yra išskaičiuojamas iš bendro „jaunojo mokslininko“ statusui skirto termino, tad net ir peržengusios numatytą ribą dėl vaikų auginimui skirto laiko, moterys gali teikti projektus kaip jaunosios mokslininkės.
Visgi statistika dvejopa – EUROSTAT duomenimis, Lietuva lenkia visas ES šalis pagal moterų skaičių moksle ir technologijose, tačiau peržiūrėjus universitetų, mokslo institutų vadovus, atskirų fakultetų vadovaujančius asmenis, moterų pamatysime vienetus. Be to, Europos mastu per pastarąjį šimtmetį vyrai laimi daugiau finansinių grantų savo tyrimams, o vienam moters išradimui vis dar tenka 9 vyrų išradimai.
Negaliu prieštarauti statistiškai apibendrintiems rezultatams, nes tai yra faktas. Šioje vietoje, manau, svarbu gilintis į priežastis. Nesu už tai, kad beatodairiškai didintume moterų skaičių vadovaujamose pozicijose, tačiau pamatymo, palaikymo ir paskatinimo kandidatuoti į vadovaujamus postus ar vykdyti kitokią mokslinę veiklą tikrai reikia.
Galiu tik pasidžiaugti, kad man pavyksta laimėti tiek nacionalinius, tiek tarptautinius projektus, esu ir tarptautinių, ir kelių nacionalinių patentų bendraautorė. Vis dėlto žvelgiant į faktus, greičiausiai esu labiau išimtis, gerinanti statistinius rezultatus.
Mokslininko darbą turėtų lydėti nemažai nusivylimų, juk tikrai ne viskas pavyksta iš karto, ir po daugybės įdėtų pastangų ir tyrinėjimams paskirtų metų hipotezės ne visuomet pasiteisina.
Tiek džiaugsmas, tiek nusivylimas yra mūsų, mokslininkų, kasdienybė ir realybė. Kuomet stengiesi daryti kažką naujo, bandai patikrinti naujas idėjas, tai yra neišvengiama. Iš kitos pusės – mokslinis darbas prasideda nuo literatūros apžvalgos, idėjos įgyvendinimo galimybių analizės, eksperimento planavimo mažais etapais, todėl pastebėti nesėkmes galima sąlyginai greitai, o atsižvelgiant į tai, priimti ir kitokius sprendimus.
Bet kuriuo atveju, darydamas mokslinį darbą, rezultatus visuomet gauni, tik galbūt ne tokius, kokių laukei. O jie gali būti labai įdomūs ar netikėti. Mokslinis darbas, kaip ir gyvenimas, – tikrai nenuobodus ir nemonotoniškas, o pergalių skonis ir žinojimas, kad keičiame pasaulį, visuomet ypatingas ir viską atperkantis.