Kaip perkamas maitinimas?
Kaip ugdymo įstaigai organizuoti maitinimą, daugeliu atveju sprendžia jų miesto ar rajono savivaldybės: savarankiškai skelbti viešųjų pirkimų konkursą, tai daryti per savo miesto ar rajono centrinę perkančiąją organizaciją (savivaldybę ar jos įstaigą), pirkti per nacionalinės centrinės perkančiosios organizacijos CPO LT centralizuotų viešųjų pirkimų elektroninį katalogą arba maistą gaminti patiems. Pastarasis būdas yra bene efektyviausias siekiant užtikrinti maisto kokybę, tačiau reikalauja daugiau investicijų ir organizacinių resursų, todėl jis mažiau populiarus – savarankiškai patiekalus gamina apie trečdalis Lietuvos ugdymo įstaigų.
Pasak CPO LT Biuro ir veiklos aptarnavimo srities pirkimų skyriaus vadovo Dainiaus Navicko, valstybė politikos vairą ne be reikalo prieš daugiau nei dešimtmetį pasuko pirkimų centralizavimo kryptimi, kaip efektyviausio būdo taupyti išteklius ir užsitikrinti reikiamų prekių, paslaugų ar darbų įsigijimus.
Centralizuoti pirkimai, kokius vykdo CPO LT – tai tokie pirkimai, kai techninės specifikacijos bei sutarčių šablonai jau yra parengti, užsakymai vyksta elektroninės parduotuvės principu, verslui ir perkančiosioms organizacijoms yra aišku, kokiomis sąlygomis perkamos prekės ar paslaugos, nes kriterijai visiems yra vienodi ir patiems jokių dokumentų rengti nereikia.
Rankoves raitojosi iš naujo
Maitinimo paslaugas ugdymo įstaigoms per CPO LT el. katalogą galima nusipirkti nuo 2022 m. vasaros. „Nueitas ilgas kelias. Bendradarbiaudami su švietimo, sveikatos specialistais, įvairiomis tarnybomis, pačiomis ugdymo įstaigomis sukonstravome pirkimo sąlygas taip, kad jis būtų patrauklus tiek perkančiajai, tiek ir tiekėjui. Tikėjome, kad pirkimai vyks sklandžiai, deja, jau pirmaisiais metais išvydome didelių problemų bei iššūkių“, – patirtimi dalijasi D. Navickas.
Patiekalai už centą, prastos kokybės maistas, pasirašytų sutarčių nuostatų ignoravimas, tiekėjų spaudimas nesilaikyti sutarčių – dalies verslo etika tiesiog pribloškė. „Tačiau buvo kur kas daugiau sėkmingų pirkimų atvejų, kai patenkintos mokyklos, tiekėjai, vaikai noriai valgo, tad vėl pasiraitoję rankoves kibome į dokumentus, pasiūlėme kokybinių kriterijų, sutvarkėme, kiek galima neribojant konkurencijos, kainodaros aspektus. Bet ir šiemet matome, kad ypač iš verslo pusės yra užprogramuotas noras „pralįsti“ pro rakto skylutę, net jei jos nėra“, – akcentuoja CPO LT atstovas.
Visgi, pasak jo, tikrai ne visi verslai veikia tokiu principu: „Esame dėkingi tiekėjams, kurių etikos kartelė yra gerokai aukščiau verslo interesų, bet, tenka pripažinti, kad jų šansai laimėti pirkimus – vis dar mažesni, nes pagrindinis viešųjų pirkimų kriterijus yra kaina“, – sako D. Navickas.
Tie patys patiekalai – skirtingomis kainomis
CPO LT specialistai šiemet preciziškai analizavo 0 Eur ar itin mažų įkainių pasiūlymus ir daugelį jų atmetė kaip nepagrįstus, dėl to sulaukė tiekėjų pretenzijų. Tiesa, pažymi D. Navickas, tokie įkainiai nėra viešųjų pirkimų praktikoje draudžiami, tačiau akivaizdu, kad naudojami kaip būdas laimėti pirkimą, o vėliau – jų nesilaikyti.
Nors CPO LT veikia kaip tarpininkas paslaugoms įsigyti, o tinkamas sutarčių vykdymas lieka jas pasirašiusių šalių pareiga, kaip ir pernai, šiemet CPO LT atstovai iniciatyviai vyko į mokyklas, tikrino sutarčių vykdymą bei konsultavo mokyklų vadovus. Šiemet aplankytos 4 iš 9 mokyklų, kurios pasinaudojo CPO LT pasiūlymu atvykti į ugdymo įstaigą. D. Navickas pastebi, jog problemos iš esmės panašios, tačiau kai kuriose mokyklose tiekėjų savivalė – stebina.
Didžiausi neatitikimai fiksuoti būtent kainose, kurios neatitinka fiksuotų sutartyse, bei dėl ekonominio naudingumo kriterijų laikymosi. „Dažnu atveju patiekalų kainos valgiaraščiuose nurodytos keliskart didesnės nei numatyta sutartyse. Negana to, tiekėjai parduodavo karštus patiekalus, tokius, kaip sriuba ar šnicelis, tos pačios mokyklos valgykloje ir bufete, kitaip sakant – per pagrindinį ir bufeto meniu, tačiau skirtingomis kainomis, pavyzdžiui, sriubos mokamo maitinimo kaina pagal valgiaraštį – 0,10 Eur, o bufete – jau 0,60 Eur“, – situaciją apibendrina D. Navickas.
Trūksta žinių ar principingumo?
Tačiau, anot CPO LT atstovo, vilties išsireikalauti kokybės ir sąžiningos kainodaros iš tiekėjų yra. Jis pastebi, kad vis atkaklesnė darosi visa mokyklos bendruomenė: tėvai, patys vaikai, fiksuodami patiekalus ar kainas, tai viešindami. Į sutarčių kontrolės procesą esą vis labiau įsitraukia ir savivaldybės, visuomenės sveikatos specialistai, viešųjų pirkimų tarnyba (VPT). Savo ruožtu CPO LT dar pavasarį organizavo mokymus ir atnaujintų maitinimo paslaugų ugdymo įstaigoms pirkimų pristatymą, rengė ir platino atmintines dėl sutarčių vykdymo, aktyviai konsultavo ir teikė rekomendacijas. Tokius mokymus planuoja ir lapkričio mėnesį, įstaiga jau atnaujino ir maitinimo sutarčių vykdymo gaires.
Esame dėkingi tiekėjams, kurių etikos kartelė yra gerokai aukščiau verslo interesų, bet, tenka pripažinti, kad jų šansai laimėti pirkimus – vis dar mažesni, nes pagrindinis kriterijus yra kaina.
„Dažnai bendraujant su mokyklų atstovais šie sako, kad nėra viešųjų pirkimų specialistai ar teisininkai, kad jiems trūksta specialiųjų žinių, tačiau šiuo atveju jokių specialiųjų žinių nereikia, tą užtikrina centralizuoti pirkimai, kai perkančiajai organizacijai pačiai nereikia rengti jokių pirkimų dokumentų, procesas yra skaidrus ir automatizuotas, grįstas tik objektyviais kriterijais. Ar reikia specialių gebėjimų sulyginti valgiaraštyje nurodytas kainas su kainomis, nurodytomis sutartyse, ir jų išsireikalauti iš tiekėjų?“, – retoriškai klausia D. Navickas.
Jo nuomone, tai lyg užburtas ratas – kad ir kokie kokybiniai kriterijai būtų sukurti, tokio tipo verslas ras, kaip juos išnaudoti ir galų gale laimėti mažiausia kaina. „Pokytis įvyks tik tuomet, kai bus tinkamai prižiūrimos sutartys. Jose yra daugybė kontrolės priemonių, baudų taikymo mechanizmų, trūksta tik pačių pirkėjų principingumo naudotis savo teisėmis“, – įsitikinęs CPO LT atstovas.