Organizacijos manymu, labai svarbu tokiais svarbiais atradimais dalintis ir su plačiąja visuomene. Dėl šios priežasties jau vasario 3 d. knygynuose „VAGA“ pasirodys „SOS vaikų kaimų“ iniciatyva išversta į lietuvių kalbą bei išleista DDP praktikės, psichologės dr. Kim Golding knyga – „Tėvystės kasdienybė. Terapinis vaikų auginimas”. Tai pirmoji knyga Lietuvoje, kurioje yra dalinamasi terapinio vaikų auginimo įžvalgomis, praktikomis, patarimais bei yra atsigręžiama ne vien į vaiko, bet ir į suaugusio patirtis.
Plačiau apie pasirinktą organizacijos kryptį ir knygą pasakoja „SOS vaikų kaimų“ organizacijos, Kompetencijų centro psichologė-koordinatorė, DDP terapinės tėvystės mokymų lektorė Monika Liaugminaitė, mokymus vedanti globėjams bei socialiniams darbuotojams, bei koordinuojanti knygos leidybos procesą Lietuvoje.
„Norėčiau pakviesti kiekvieną skaitytoją, nesvarbu, ar tai būtų mama, tėtis, globėjas, specialistas, dirbantis su vaiku, ar kitas žmogus, leistis į kelionę kartu su šia knyga. Kelionę, susipažįstant, pirmiausia, su savimi, o tuomet ir su vaiku, kuris yra šalia jūsų.
Svarbu paminėti, kad knyga yra išskirtinė tuo, jog tai nėra pamojavimas pirštu tėvams ar globėjams apie tai, ką tėvystėje reikia daryti TEISINGAI. Nors knygoje įtraukiami naujausi moksliniai tyrimai bei teorijos apie neurobiologinius prieraišumo ir vaikų auginimo principus, svarbiau yra tai, jog knyga padeda sukurti didelę ir minkštą erdvę, kurioje atsiranda galimybė parodyti supratingumą bei atjautą tiek sau, tiek šalia esančiam vaikui.
Tikėtina, kad ne vienas skaitytojas, susipažindamas su knygoje pateiktomis vaikų istorijomis, jose atpažins nebūtinai savo vaiką, bet galbūt ir patį save. Atrasti ir išgirsti tai, ką nori pasakyti mūsų vidiniai vaikai yra vienas iš raktų savęs pažinimo ir gijimo link. Ne be reikalo mes naudojame žodį „terapinis“, kuris ir reiškia gydomąjį poveikį, gijimą. Tuo pačiu, tai apibrėžia ir paties santykio su savimi bei su vaiku pobūdį – santykio svarbą, saugumo jausmą, supratingumą sau ir vienas kitam, bei ėjimą link kažko gilesnio.
Knygoje pasakojama tai, kaip svarbu, kad suaugęs, esantis šalia vaiko, atrastų ramybę tiek kasdienybėje, tiek tose situacijose, kurios tikrai labai dažnai ir žmogiškai išmuša iš pusiausvyros. Apie tai, kokią svarbą turi tos akimirkos pauzės, kai mes sąmoningai save sustabdome, visus vertinimus padedame į šoną, nepuolame kurti veiksmo scenarijaus ar pasekmių variantų vaikui, o tiesiog įsiklausome, ką ši situacija mums reiškia, kokius jausmus sukelia ir ar turime pakankamai resursų išlikti ramūs bei tą ramybę perduoti vaikui.
Tiek knygos, tiek pačios DDP krypties tikslas niekada nėra ir nebuvo pakeisti vaiką. Tikslas yra santykis su savimi ir su vaiku, tuo pačiu suvokimas, kad būtent per tai kuriasi saugumo jausmas ir vaikas pamažu išmoksta išgirsti ir priimti, ką suaugęs jam nori pasakyti. Svarbu suprasti, jog ši knyga suteikia daug praktinės informacijos ir patarimų, todėl skaitytojui ji turėtų tapti pagalbininku geriau siekiant suprasti savo bei vaiko patirtis – ši knyga suteikia priemones, kaip būtų galima geriau suprasti save ir atliepti vaiko poreikius. Nepamirškime, kad visgi pirmas žingsnis visuomet turėtų būti savęs ir vaiko supratimas.
Savęs supratimas ir pažinimas ne visada yra lengvas ir malonus procesas. Kartais tikrai gali kilti noras mesti šią knygą į šoną, nes atrasime savo vidinius skaudulius ir nesugijusias žaizdas. Taip pat biologiniams tėvams gali būti sunku suvokti, kad jų vaiko sunkumų priežastimi gali būti jo ankstyvoji (prieraišumo) patirtis, tačiau gali kilti ir dėl daugybės kitų priežasčių. Dažnu atveju tėvai yra kupini gerų norų ir trokšta būti puikiais tėvais savo vaikams, tačiau vis vien turime žinoti, kad kartais būtinos tėvystės patirties stoką gali nulemti išoriniai veiksniai, tokie kaip: netektys, ligos, ar iš pačių tėvų vaikystės iškilusios problemos.
Mūsų pačių, suaugusių, ankstesnių santykių istorija ir patirtys gali turėti didžiulį poveikį mūsų ryšiui su vaiku. Mes galime pasąmoningai auklėti vaikus taip, kaip buvome auklėjami patys. Pavyzdžiui, jei suaugęs buvo auklėjamas autoritariškai, nebuvo palaikomas jo savarankiškumas, o tik tikimasi, kad jis bus namuose ir padės atlikti ūkio darbus, tai, augindamas savo vaiką, jis gali taikyti tokį patį stilių vaikui, kuris bando ugdytis savo autonomiją ir savarankiškumą. Arba priešingai - jis gali sąmoningai bandyti savo vaiką auginti priešingai, galimai siekdamas kompensuoti tai, ko jam pačiam trūko vaikystėje. Dėl šio priežasties, vaikas gali turėti per daug laisvės, nejausti brėžiamų ribų, kurios būtinos tam, kad jis jaustųsi saugiai. Kai tėvai pradės pastebėti, kaip jų reakcija į vaiką yra susijusi su jų pačių vaikystės patirtimis, jie galės sąmoningai tas reakcijas keisti ir vietoje automatinio įkritimo į gynybines reakcijas, pasirinks savo ramybę, kuria vėliau galės pasidalinti ir su kitais.
Savo pačių prieraišumo istorijos suvokimas yra tikrų tikriausia rūpinimosi savimi išraiška. Bendrai, rūpinimasis savimi reikalingas visiems tėvams, nors mes kasdieniame gyvenime dažnai tam neteikiame pirmenybės, stengdamiesi, pirmiausia, patenkinti vaikų poreikius. Kai tėvai pradeda suvokti, koks pilnas iššūkių yra vaikų auginimo procesas, tampa akivaizdu, kad rūpinimasis savimi turėtų būti prioritetas, norint tuos iššūkius atlaikyti, tuo pačiu, neprarandant savęs.
Pabaigai pasikartosiu, kad knyga nėra apie auklėjimo metodas. Ji yra apie švelnų buvimą su savimi ir su vaiku. Nors joje ir rasite informaciją apie vaiko raidą, neurobiologinius procesus, kurie vyksta suaugusio smegenyse, bet vėliau ji vėl sugrąžins prie esmės – KAIP būti.
Savo istorijų mes negalime perrašyti. Vis dėlto, galime gyventi, jausdami atjautą ir supratingumą tam, kas kažkada su mumis įvyko, ir tam, kaip jaučiamės dabar, bei suprasti, kaip tai daro įtaką mūsų dabartiniams santykiams.
Labai norisi palinkėti į šią kelionę leistis kiekvienam, o iš jos sugrįžti labiau save pažinus ir pamilus.“
Užsakymo nr.: PT_89339933