Kaip pasakoja įmonės „K2 LT“, valdančios „Lietuvos krematoriumą” ir atsisveikinimo namus „Rekviem“ vadovas Bernardas Vilkelis, prieš gerą dešimtmetį palaikų kremavimo idėja dažnam sukeldavo dvejopus jausmus – vienus stebino, kitus net piktino. Tad nieko keisto – 2011 metais Kėdainiuose duris atvėrus pirmajam krematoriumui, norinčiųjų pasinaudoti šia paslauga tebuvo vienetai. Šiai dienai palankiai kremavimą vertina 78 proc. Lietuvos gyventojų.
Prieš daugiau nei 10 metų, dar tik ruošiantis statyti krematoriumą Kėdainiuose, kalbų buvo įvairių – tikrai ne visiems patiko ši idėja, nerimą kėlė nežinia. Veiklos pradžia buvo kupina iššūkių?
Didžiausi iššūkiai laukė dar prieš veiklos pradžią – pirmiausia reikėjo surasti tinkamą vietą krematoriumo statyboms, tuomet gauti leidimus pačiai veiklai. Žinoma, daug laiko reikėjo skirti ir visuomenės edukacijai – jai ir tuomet, ir dabar skiriamas ypatingas dėmesys.
Šiuo metu Lietuvoje jau turime 4 krematoriumus, pačių gyventojų požiūris stipriai pasikeitęs. O tuomet visuomenei trūko žinių, sklandė įvairiausių mitų. Įtakos skeptiškam nusiteikimui, manyčiau, turėjo ir istorinis šleifas – kai kuriems tai atrodė tiesiog nehumaniškas atsisveikinimo su palaikais būdas.
Kunigų (žinoma, ne visų) pozicija taip pat buvo skeptiška – kai kurie net neslėpdavo savo nusistatymo prieš palaikymų kremavimą.
Nepaisant to, kad kremavimas, kaip vienas iš išlydėjimo būdų, yra patvirtintas oficialios bažnyčios atstovų, tais laikais tikrai ne visiems kunigams tai atrodė priimtina. Kunigai konservatyvesni įvairiais gyvenimo klausimais, tad ir šią naujovę įsileido sunkiau nei visuomenė.
Tikiu, kad ieškodami per visą Lietuvą, rastumėte kremavimo vis dar nepripažįstančių kunigų, Tačiau, bendrai žiūrint, su Bažnyčia jokių priešpriešų neturime – kremavimą kunigai priima kaip įprastą atsisveikinimo būdą.
Laidojimo paslaugų sektoriuje bendrovė „K2 LT“ dirba daugiau kaip 10 metų. Ką pavyko pakeisti, kokių naujovių įdiegti?
Gilias tradicijas turinčioje rinkoje tuo metu su ja nesusiję asmenys stipriai ją pakeitė, įvyko didelis proveržis. Panašu, kad tai vyksta ir toliau, teikiant paslaugas atsisveikinimo namuose „Rekviem“.
Viena to priežasčių tikriausiai ir yra paslaugų uždarumas, paslaptingumas. Kad ir kokią sritį bepaimtume – siūlančią paslaugas ar produktą, apie jas diskutuojame, lyginame su užsienio pavyzdžiais. Pavyzdžiui, paimkime Lietuvoje vakarietišką standartą atitinkančius viešbučius, restoranus, transporto paslaugas – kiekvienas turime bent kažkokį įsivaizdavimą, kaip viskas turi būti organizuojama, esame naudojęsi įvairių tiekėjų paslaugomis visame pasaulyje.
Tačiau to negalime pasakyti apie laidojimo paslaugas. Būtent dėl to šioje rinkoje teikiamos paslaugos didžiąja dalimi priklauso nuo pasiūlos, t. y. kaip paslaugų tiekėjai ją suformuoja galutiniam klientui. Norinčių dirbti šioje srityje nėra daug, tai ne pramogų verslas – jaunimas vasaromis nesvajoja padirbėti laidojimo namuose. Dėl šių priežasčių naujovės čia visada ateina vėliausiai.
Tačiau jūs visgi išdrįsote ateiti į laidojimo verslą?
Nepabūgau ir dabar matau, jo pasielgiau tinkamai. Prie šios laidojimo rinką nusiteikusios pakeisti komandos prisijungiau prieš daugiau nei 5 metus. Teko perimti vadovavimą įmonei ir sėkmingai stiprinti lyderystę kremavimo sektoriuje.
Naujo formato atsisveikinimo namų pristatymas – mūsų komandos inovacija. Norėjome parodyti, kad ne mirties vengimas ir ignoravimas, o būtent jos, kaip vieno iš gyvenimo etapų, priėmimas yra kelias į psichologinę brandą, aukštesnę savo gyvenimo kokybę.
Į ateitį žiūrime jau kiek lengviau, kai matome, jog visgi pavyksta edukuoti visuomenę, jog esame girdimi.. Iš dalies smagu matyti ir konkurentus, nešančius panašią žinutę kituose miestuose, regionuose.
Taigi didėjantis klientų srautas, konkurentų gausa leidžia mums teigti, jog Lietuvoje mums pavyko padaryti proveržį laidojimo sektoriuje – nuo kremavimo paslaugos išpopuliarinimo iki naujo požiūrio į atsisveikinimą su artimu pateikimo.
Tolimesnių planų ir idėjų taip pat netrūksta, tačiau viską vystome nuosekliai.
Klausimas galbūt nuskambės kiek keistai – pagal ką žmonės renkasi krematoriumą?
Ankstesniais laikais pagrindiniu kriterijumi daugumai buvo kaina, tad dalis žmonių rinkdavosi artimųjų palaikus kremuoti kaimyninėse šalyse, dažniausiai Lenkijoje. Ne visi susimąstydavo, kodėl ta kaina mažesnė – mūsų šalyje kremavimui taikomi aukštesni aplinkosauginiai reikalavimai, tuo tarpu Lenkijos pramonėje vis dar daug kur naudojamos anglys, per daug nesirūpinant poveikiu gamtai, o filtrų, kuriuos mes naudojame, apskritai nėra.
Šiandien gedintys artimieji vis rečiau dalyvauja pačiame kremavimo procese, daugiau dirbame su laidojimo įmonėmis, tad svarbi ne tik kaina, bet ir lankstumas, galimybė prisiderinti prie suplanuoto atsisveikinimo laiko. Kad atsisveikinimo ceremoniją visiems planuoti būtų lengviau neseniai savo kalendorių su laisvais laikais patalpinome ir į savo internetinį puslapį – tokiu būdu stengiamės išvengti papildomo darbo, nesusipratimų, nes visa informacija yra viešai prieinama.
Šiuo metu „Lietuvos krematoriumas“ gali pasiūlyti didžiausią laikų pasirinkimą – kasdien esame pajėgūs atlikti iki 40 kremacijų, dirbame visą parą.
Taigi per metus kremacijų atliekama tūkstančiais?
Mūsų krematoriume – iki 10 tūkstančių, kituose Lietuvos krematoriumuose – po kelis tūkstančius. Laidotuvės – laiko atžvilgiu tiksliai suplanuotas renginys, tad visuomet stengiamės pasiūlyti kuo platesnį galimų laikų pasirinkimą tam, kad kremavimą galima būtų pritaikyti prie laidotuvių plano, o ne atvirkščiai.
Kiek kainuoja kremavimas Lietuvoje?
Pats kremavimas kainuoja iki 400 eurų. Tikriausiai tai viena iš nedaugelio sričių, kurios nepaveikė infliacija, nes mūsų kainodara nekito nuo 2017–2018 metų. Karstas, urna, transportavimas – tai jau papildomos išlaidos, tad jų kaina gali būti labai skirtinga, priklausomai nuo poreikių.
Per kiek laiko velionio kūnas sudega?
Visas kremavimo procesas – nuo palaikų įkėlimo į įrenginį iki kapsulės ar urnos su pelenais atidavimo – trunka 2,5–3 valandas. Konkretus laikas priklauso nuo žmogaus sudėjimo, tam tikrais atvejais ir mirties priežasties. Ilgai sirgusio, įvairius medikamentus vartojusio žmogaus kūnas gali degti kiek ilgiau. Didžiąją dalį žmogaus kūno sudaro vanduo, o likusios medžiagos po kremavimo neužima daugiau nei 4 litrų.
Kaip žinoti, kad žmogus tikrai atgaus savo artimojo, o ne kito velionio pelenus?
Pirmiausia, žinoma, pasirinkti skaidriai dirbantį krematoriumą. Kalbant apie užsienyje veikiančius krematoriumus, mitų tikrai yra įvairių – ir aš nesu tikras, ar tikrai viskas yra tik mitai.
Lietuvoje krematoriumams taikomi tikrai aukšti kokybiniai standartai. Mūsų krematoriume fiziškai net neįmanoma sumaišyti palaikų, nes priešingai nei kituose krematoriumuose, visi procesai automatizuoti ir sudėlioti taip, kad kiekvienas kūnas savo kelionę keliautų per skirtingas kameras.
Pirmiausias karstas patalpinamas ant įkėlimo mechanizmo. Atsidarius kremavimo įrenginio vartams, velionis keliauja į vidų. Kremavimo įrenginį sudaro trys sekcijos. Pirmoje vyksta kremavimas. Kremavimo kamera paprastai įkaitinama iki 800 laipsnių ir daugiau. Maždaug po valandos speciali įrenginio plokštė verčiasi, taigi pereinama į kitą lygį, kuomet organinės medžiagos virsta neorganinėmis; tai trunka apie valandą. Trečiajame lygyje palaikai atvėsinami, papildomai susmulkinami į birius pelenus kremuliatoriuje ir supilami į standartinę kapsulę. Jos dydis parenkamas atsižvelgiant į velionio ūgį bei svorį, kad į ją tilptų absoliučiai visi pelenai.
Vadovaujate ne tik krematoriumui. Užsiminėte apie „Rekviem” – pirmuosius Lietuvoje atsisveikinimo namus, kuriuos atidarėte Kaune prieš kelerius metus. Kuo jie skiriasi nuo kitų laidojimo namų?
Jau kurį laiką matome besikeičiantį požiūrį į mirtį ir laidojimo tradicijas. Atsisveikinimas su artimuoju nebūtinai turi būti liūdnas ir niūrus. Priešingai – susitikus su artimaisiais, galima pasidalinti gražiomis emocijomis ir prisiminimais, akimirkai stabtelėti ir pagalvoti apie savo gyvenimą – ar tai, ką darote gyvenime, teikia jums laimę.
Ne veltui šiuos namus pavadinome ne laidojimo ar gedulo, o atsisveikinimo namais.
Nesilaikome stereotipinio mąstymo, kad būtinai turi būti atsisveikinama tyloje, norime sudaryti galimybę atsisveikinti su velioniu taip, kaip norėjo jis pats ar artimieji. Savo klientams visuomet patariame – neskubėkite, apgalvokite, kokio atsisveikinimo būtų norėjęs jūsų artimas žmogus ir kokio norite jūs. Nepaisant to, kad skausmas ir liūdesys netekties akimirką neišvengiamas, savo energiją galima įprasminti kitais būdais, išsinešdami iš atsisveikinimo teigiamą emociją.