„Man labai įdomi ateitis – ir pasaulio, ir mūsų regiono, ir Lietuvos, žinoma, ir universitetų. Smalsu, kokie galimi jų raidos scenarijai“, – sako prof. dr. I. Dabašinskienė.
Būtina įvertinti grėsmingus geopolitinius scenarijus
Pasak dr. I. Dabašinskienės, šiuo metu nėra kalbama apie jokius aiškesnius valstybės ateities scenarijus, kuriamos strategijos ar vizijos apsiriboja šabloniniais ir niekuo nepagrįstais bei nepamatuotais lozungais būti visokiais -iausiais, pvz., inovatyviausiais, geriausiais ir pan.
„Akivaizdu, kad ir universitetai dažniausiai veikia „čia ir dabar“ principu, sprendžia šios dienos problemas, nedaug teskirdami dėmesio rimčiau svarstyti apie ateitį, nepaisant rašomų penkmečio ambicingų strategijų“, – apie realybę kalba VDU mokslininkė.
Ji įsitikinusi, kad kaip toliau universitetai gyvuos ir ar gyvuos, lemia labai daug veiksnių.
„Mums šiandien aktuali pirmiausia geopolitinė situacija. Negalima atmesti scenarijaus, kad ne rytoj, bet po kelerių metų mus gali ištikti Ukrainos likimas. Tai grėsmingi geopolitiniai scenarijai, kurių nevalia ignoruoti“, – įsitikinusi prof. dr. I. Dabašinskienė.
Jos teigimu, svarstytinos ir kitos galimos ateities perspektyvos:
„Kitas scenarijus, kurį universitetai labai menkai diskutuoja arba atmeta, nors visas pasaulis apie tai kalba, tai beprecedentis technologijų vystymasis, kuris pateikia labai daug klaustukų. Čia irgi dėliojasi labai įvairios ateities perspektyvos: ir grėsmingos, ir ne, atveriančios ar siaurinančios galimybes, kartu keliant klausimus, kaipgi mes elgsimės.“
Prof. dr. I. Dabašinskienė pastebi, kad tiek valdžios, tiek mokslo institucijos gyvena vakar ar šios dienos paradigmomis, tačiau nesvarsto ir nemodeliuoja rytojaus scenarijų: „Manau, kad tai didžiausia bėda visomis prasmėmis.“
Pasaulis kečiasi, o sprendimų priėmėjai – inertiški
Pasak VDU mokslininkės, jau šiandien reikia rimtai diskutuoti apie tai, kaip galėtų universitetai atrodyti: svarbu kelti klausimus ir ieškoti į juos atsakymų – kokie scenarijai realistiniai, kokie idealistiniai? Kaip susidraugausime su technologijomis, kaip jos mus paveiks?
Prof. dr. I. Dabašinskienė jau šiandien įvardija vieną akivaizdų prioritetą – saugumo skaitmeninėje erdvėje užtikrinimą:
„Einame į skaitmeninį turinį, planuojami ir diegiami procesai, kurie, akivaizdu, palengvins mūsų gyvenimą, tačiau turi būti stiprinamos visos saugumo sistemos virtualioje erdvėje.“
Pašnekovė teigia labai pasigendanti ir Lietuvos politikų diskusijų šiais klausimais.
„Manau, kad tik verslas yra kiek daugiau pažengęs ir diskutuoja. O universitetuose, ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, vis dar laukiama sprendimų „iš viršaus“, pastebimas noras, kad kažkas reguliuotų, kontroliuotų, bandytų sustabdyti. Labai abejoju, ar įmanoma stabdyti technologijų raidą. Mums reikia rasti kitokių būdų sugyventi su mašinomis, atrasti naują bendradarbiavimo perspektyvą“, – įsitikinusi prof. dr. I. Dabašinskienė.
Ji sako, kad jau 2026 metais prognozuojamas rimtas technologinis lūžis dirbtinio intelekto (DI) srityje.
„Šiuo klausimu universitetai niekuo ne kitokie nei kitos institucijos. Nesuvokiame, kaip tai veiks, nesame pasiruošę tokiam lūžiui. Galbūt įsivaizduojama, kad būtent universitetai turėtų būti tos progresyvios institucijos, kurios ir prognozuos. Deja, juose matome labai daug inertiškumo, tradicijos, kartais net nenoro keisti nusistovėjusių normų, sistemų, mėginti svarstyti, įsivaizduoti, o kas gi bus rytoj ir kaip mes, akademija, tame rytojuje galėtume veikti“, – apgailestauja pašnekovė.
Aukštųjų mokyklų misija jau pažeista
Prof. dr. I. Dabašinskienė įvardija dar vieną iššūkį, su kuriuo šiandien susiduria universitetai:
„Manau, kad yra pažeista universiteto misija. Mes sulaužėme kažką fundamentalaus, ką turėjo universitetai. Paradigma „būkite lankstūs, prisitaikykite, dauginkite, spausdinkite, kitaip neišliksite“ išsigimsta. Prie ko prisitaikyti? Bėgdami paskui reitingus, vertinimus, prarandame nuovoką, kas svarbu, vardan ko ir link kur bėgame. Nebeklausiame – kodėl?“
Pašnekovės teigimu, tokią situaciją nulėmė įvairios priežastys.
„Jau seniai taip nėra, kad žmogus gauna diplomą ir ramiai dirba pagal tą specialybę. Bet kažkodėl mūsų švietimo politiką ir vertinimą bei kontrolę įgyvendinančios institucijos vis dar kelia reikalavimus programoms, absolventams dirbti pagal profesiją, universitetai vertinami pagal tokius rodiklius. Tai dvidešimto amžiaus vidurio atgyvena“, – pastebi profesorė.
Anot prof. dr. I. Dabašinskienės, akivaizdu, kad reikia keisti studijų sistemas.
„Jos turi būti lanksčios ir taip sudarytos, kad žmogus galėtų rinktis tai, kas jam įdomu. Nes šiandien sunku numatyti, ko jam prireiks rytoj. Žinių, kompetencijų gausėjimas bus beprecedentis, nuolatos reikės vis kažko naujo mokytis, todėl universitetai, mano galva, turėtų galvoti apie fundamentalius dalykus, ko reikia kiekvienam išsilavinusiam žmogui: suvokti save ir visuomenės sąrangą, beprecedentį dabartinio gyvenimo kismą, iššūkius ir gebėti juos analizuoti ir veikti.
O dabar švietimo sistemoje vartojame privalomus edukacinius atributus, t. y. visur girdime dažnai tik subiurokratėjusias frazes: „įvairovė“, „įtraukusis ugdymas“, „kritinis mąstymas“... Klausimas, ar mes realiai gebame vertinti kritiškai, nes panašu, kad viską darome iš inercijos, „aukštesnėms“ instancijoms paliepus, o pati sistema veikia dvidešimto amžiaus vidurio principais“, – teigia pašnekovė.
Universitetai dažnai tampa aptarnaujančiu personalu
Prof. dr. I. Dabašinskienė pastebi, kad universitetų misiją iškreipė ir tai, kad visiems visko reikia labai greitai, ir aukštosios mokyklos praranda gebėjimą apmąstyti savo veiklas, praranda vieną iš esminių savo misijos principų.
„Mes esame praradę prasmės paieškas, nesvarstome esminių dalykų, o visas jėgas skiriame geriau atrodyti, greičiau didesnius rodiklius pasiekti, daugiau straipsnių ir projektų parašyti.
Rimtos diskusijos su politikais ir verslu ar kitais socialiniais partneriais dažnai apsiriboja trumpalaikiais sprendimais, o ne ilgalaikių vizijų aptarimu. O verslas nori greitų sprendimų dėl darbo jėgos, nes universitetai nespėja reikiamų specialistų rinkai paruošti, o ir kartais net negeba (pvz., IT sektoriuje), todėl girdime nemažai kritikos.
Politikams universitetai svarbūs dažniausiai savo matomumui padidinti, nes ilgalaikiai susitarimai politikoje, deja, neveikia. Taigi, universitetai dažnai tampa savotišku aptarnaujančiu personalu“, – konstatuoja ji.
Pasak prof. dr. I. Dabašinskienės tokia situacija ir verčia kelti klausimus, kam gi bus reikalingi universitetai:
„Manau, kad profesinės mokyklos turės savo nišą, nes reikės pamatinių profesijų specialistų. Tokios problemos, kaip išspręsti uždavinį, bus neaktualios, dirbtinis intelektas pateiks atsakymus. Tai, ką rengia dabar universitetai, – daugelį dalykų irgi sėkmingai pasiūlys dirbtinis intelektas. Jis taps mūsų kasdieniu asistentu, padės atlikti užduotis greičiau ir efektyviau. Klausimas lieka toks: ką pasiūlys universitetai?“
Pasak prof. dr. I. Dabašinskienės, suprantama, svarbu sekti ir pasinaudoti DI paslaugomis, tačiau fundamentalieji mokslai, ant kurių laikosi pasaulis, socialiniai ir humanitariniai mokslai, nors vis dar šiuo metu vertinami netinkamai, turės žymiai didesnę reikšmę, nes reikės rimtų svarstymų apie ateitį ir prasmę.
Prasmės klausimas bus dar aktualesnis
Kalbėdama apie realybę, prof. dr. I. Dabašinskienė konstatuoja faktą, jog net ir dabar per kelis mėnesius galima gauti puikių profesinių žinių ne universitetuose. Šiuo aspektu universitetai jau seniai atsilieka.
„Vėlgi turime atsakyti į tą patį: kodėl? Neretai jauni žmonės baigia teisės ar medicinos studijas, tačiau viską metę eina, pavyzdžiui, kepti keksiukų“, – dar vieną šių dienų tendenciją įvardija pašnekovė ir daro prielaidą, kad, jei universitetai sugebės tapti institucija, kuri padeda ieškoti kelio, padeda susivokti, gal tai ir būtų išeitis.
Tačiau, anot VDU mokslininkės, šiandien situacija universitetuose toli gražu ne tokia:
„Universitetai turi siūlyti galimybę, skirti laiko mąstyti, kelti klausimus ir ieškoti atsakymų. Dėl skubos ar kitų priežasčių daugelį dalykų priimame kaip aksiomas ir jų nekvestionuojame. Atrodo, kad tiek universitetai, tiek visuomenė yra persmelkti baimės tuos klausimus kelti, abejonės nėra priimtinos. Mes nebesugebame išklausyti kitos nuomonės – toks susipriešinimas įsigalėjęs. Žmonės, susiskirstę į ideologines stovyklas, praranda gebėjimą kultūringai diskutuoti, išklausyti kitą nuomonę.“
Kalbėdama apie realybę, prof. dr. I. Dabašinskienė pastebi, kad visuomenė skendi keistose postmodernizmo džiunglėse, kur daug kas iškreipta, o žmonės pavargę nuo cinizmo ir nihilizmo, jie gyvena virtualiuose pasauliuose, kuriuose nekenčia vieni kitų.
Anot pašnekovės, tai matoma ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.
„Politkorektiškumas savaime nėra blogis, tačiau šiuo metu mes jau beveik jokių dalykų neįvardijame tikrosiomis sąvokomis“, – pastebi ji.
Ar išliks nuomonių įvairovė ir universitetai?
Profesorė įvardija ir dar vieną neraminančią tendenciją: „Nebeliko teisės į nuomonių įvairovę ir kitokį žodį. Neretai bijome būti drąsesni, pasakyti, ką iš tiesų galvojame, ir savo institucijose, ir viešiau.“
Jos teigimu, tai yra lėtas slinkimas kažkur, nes universitetai yra pilni baimės ir inercijos, naujuoju normalumu tampa nekelti klausimų, neišsišokti, ramiai sėdėti, gauti atlyginimą ir niekam neužkliūti.
„Dėstytojas gali būti gerbiamas, mylimas, o kitą dieną – viešai sutryptas ir išmestas iš universiteto. Ir niekas jo iš bendruomenės nepalaikys, nes bijos dėl savęs. Tokie dalykai jau vyksta“, – konstatuoja prof. dr. I. Dabašinskienė.
Tačiau pašnekovė į ateitį žvelgia optimistiškai:
„Manau, kad vėl laikas ieškoti bendražmogiškų dalykų. Mums visiems reikia nuo kažko atsispirti, atrasti pagrindą diskusijai, reikia vilties ir optimizmo, kad galvotume apie gerą valią.
Jei universitetai pasiūlytų pirmiausia etinius ir moralinius principus, į kuriuos ir vėl visuomenės galėtų atsiremti, jei vėl juose būtų puoselėjami tie pamatiniai dalykai, ant kurių kūrėsi žmogiškoji civilizacija, galbūt tai galėtų ir būti išeitis“, – svarsto prof. dr. I. Dabašinskienė.
Anot jos, universitetas turės tapti ta institucija, kuri augina jauną žmogų, suteikia jam galimybę rinktis ir mėginti naujus dalykus, ugdo valią, discipliną, kūrybiškumą ir atsakomybės jausmą.
„Universitetai turi vėl tapti intelekto ir išminties ugdymo vieta. Turime atrasti laiko ilgoms diskusijoms, naujoms paieškoms. Mums reikia naujų, drąsių ir nehierarchinių lyderių, matančių ir gebančių klausytis, skatinančių veikti, suvokiančių ateities iššūkius mokslo, studijų ir visuomenės kaitos perspektyvoje.
Man neramu dėl visko, bet kadangi esu optimistė, manau, kad jei žmonija dar nepasiekė dugno, kažkada jį pasieks, o tada ir turės nuo ko atsispirti ir pradėti kapanotis“, – tikisi prof. dr. I. Dabašinskienė.
„VDU tarptautinio konkurencingumo stiprinimas Europos universitetųTransform4Europe aljanso tinkle“ (Nr. 10-005-P-0005).
