Šiemet, panašu, tendencijos stipriai nesikeis. Nors metų pradžioje dar buvo tikimasi Estijos ekonomikos atsigavimo, dabar jai prognozuojamas iki 0,5 proc. traukimasis. Tuo tarpu Lietuvos ekonomika pagal prognozes turėtų augti.
Estijos pavyzdys Lietuvai yra ženklas dar kartą gerai apgalvoti visai ekonomikai lemiamos įtakos turinčius sprendimus: vis garsiau kalbant apie pensijų kaupimo reformą, vertėtų analizuoti, vertinti ir pritaikyti ne tik kaimynų sėkmes, bet ir jų klaidas. Kitaip būsime priversti jas kartoti.
Lietuvos ekonomika auga, Estijos – stagnuoja. Kodėl?
Kalbėdamas apie recesijos Estijoje priežastis, ekonomistas Marius Dubnikovas pirmiausia įvardija populistiniu vadinamą 2021 metų sprendimą leisti visiems norintiems atsiimti lėšas iš pensijų fondų, susimokant GPM.
Dalyvavimas II pensijų kaupimo pakopoje Estijoje buvo privalomas pilnamečiams asmenims, gimusiems 1983 metais ir vėliau. Tačiau įsigalėjusi pensijų sistemos reforma šią taisyklę panaikino: dalyvavimas antroje pakopoje tapo savanorišku sprendimu, o norintieji galėjo bet kada atsiimti savo sukauptas lėšas iš II pakopos ar sustabdyti įmokas.
„Tai susilpnino pensijų kaupimo sistemą, nes ji paremta masiškumu – kuo daugiau dalyvių sistemoje yra, tuo mažesni yra turto valdymo kaštai. Be to, sistemos masiškumas sudaro geresnes sąlygas investuoti rinkoje ir iš to užsidirbti“, – aiškina ekonomistas.
Ne mažiau svarbi ir pati II pakopos pensijų sistemos esmė – pasirūpinti tinkamomis gyventojų pajamomis senatvėje ir kurti socialinį saugumą daugumai. Tikslui pasiekti būtinas sistemos masiškumas ir nuoseklus taupymas, todėl kuriant papildomo pensijų kaupimo mechanizmą, nuo pat pradžių įstatyme buvo nustatytos taisyklės, padedančios užtikrinti dalyvavimo nepertraukiamumą.
Atveriant galimybę laisva valia atsiimti sukauptas lėšas, sugriaunamas masiškumo principas – didelei daliai gyventojų nutraukus kaupimą, sistema tampa nepajėgi spręsti problemos ir užtikrinti daugumos gyventojų tinkamas pajamas senatvėje.
M. Dubnikovas priduria, kad kalbant apie ekonomikos recesiją Estijoje, svarbiu veiksniu buvo ne tik galimybė pasitraukti iš pensijų kaupimo sistemos, bet ir gyventojų pasirinkimas, ką daryti su atsiimtomis sukauptomis lėšomis.
Natūralu, kad žmonės su pinigais elgėsi skirtingai – nemaža dalis atsiimtas lėšas tiesiog persivedė į asmeninę sąskaitą banke. Kitaip tariant, niekaip jų „neįdarbino“, o dėl infliacijos pinigai ilgainiui nuvertėja. Antri atsiimtus pinigus nusprendė investuoti savarankiškai, tikėdamiesi gauti didesnę grąžą, todėl kurį laiką Estijos akcijų biržoje buvo jaučiamas suaktyvėjimas. Vis tik netrūko ir tokių, kurie iš pensijų kaupimo sistemos atsiimtas lėšas paprasčiausiai nukreipė į vartojimą.
Kaip pastebi M. Dubnikovas, suaktyvėjusi prekyba tebuvo laikina injekcija į Estijos ekonomiką – pinigams išsekus, baigėsi ir pakilimas, o visa tai sutapo su Skandinavijoje, ypač Suomijoje, kilusiomis ekonomikos problemomis.
„Suomija yra labai svarbi Estijai kaip prekių ir paslaugų pirkėja. Jos atsitraukimas lėmė darbo vietų mažėjimą, o kartu dar didesnį vartojimo susitraukimą. Taigi Estijos ekonomika patyrė dvigubą smūgį: vidaus vartojimas krito dėl išleistų pinigų ir tuo pačiu Suomijos problemų“, – vardija M. Dubnikovas.
Anot jo, Estija pateko į ekonominių problemų sūkurį, kuriame sukasi jau trečius metus ir niekaip negali iš jo išbristi didžiąja dalimi dėl to, kad pensijų fondai buvo išdraskyti ir tai buvo padaryta visai netinkamu metu.
„Estai šio sprendimo pasekmes jaus artimiausius dešimtmečius. Juk tie žmonės, kurie jau išleido pensijų sistemoje kauptus, tačiau atsiimtus pinigus, greičiausiai dabar nieko nekaupia ir nekaups. Sulaukę pensinio amžiaus jie tiesiog ties rankas į biudžetą ir reikalaus didesnių pensijų, nes gaus iš tiesų labai mažas, pasmerkiančias skurdui, – apie pesimistinę perspektyvą kalba ekonomistas. – Tuomet kils klausimai, ką daryti su mokesčių sistema, kuri negali pakelti tokio krūvio. Jau dabar dėl demografinių priežasčių tenka griebtis itin nepopuliarių sprendimų, tokių kaip pensinio amžiaus ilginimas, tad klausimas, kaip problemą reikės spręsti ateityje.“
M. Dubnikovas neabejoja – nusprendus reformuoti pensijų sistemą ir leisti gyventojams atsiimti pensijų fonduose sukauptas lėšas, Lietuva susidurtų su Estijos problemomis.
„Žinoma, net ir suteikus galimybę pasitraukti, dalis žmonių pensijų kaupimo sistemoje liktų. Tiesa, dėl skirtingų priežasčių. Vieni – nes pasitiki sistema, kiti galbūt net neužfiksuotų tokios galimybės, nes nėra aktyviai įsigilinę į šį klausimą“, – sako ekonomistas.
Jis svarsto, kad savarankiškai atsiimtas lėšas investuotų mažoji dalis pinigus atsiimti nusprendusių lietuvių. Kažkiek žmonių pinigus skirtų vartojimui, o didžioji dalis lėšas tiesiog laikytų savo asmeninėje banko sąskaitoje.
Lietuviai iš pensijų kaupimo sistemos trauktųsi aktyviau?
Komentuodamas Estijos situaciją, Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacijos (LIPFA) valdybos narys Vaidotas Rūkas pastebi: iš pensijų sistemos dažniau traukėsi mažesnes pajamas gaunantys gyventojai. Skaičiuojama, kad tokį sprendimą priėmė maždaug trečdalis kaupusių II pensijų pakopoje.
Pašnekovas atkreipia dėmesį, jog Estijoje paskata kaupti pensijai papildomai buvo ir yra gerokai didesnė nei Lietuvoje: „Papildomai kaupiantiems II pensijų pakopoje, Lietuvoje kaip paskatą valstybė kiekvieną mėnesį prideda 1,5 proc. dydžio įmoką nuo vidutinio darbo užmokesčio. Tuo tarpu Estijoje valstybė skiria net 4 proc. dydžio įmoką, tačiau ji apskaičiuojama ne nuo vidutinio darbo užmokesčio, o nuo asmeninės to žmogaus algos“.
V. Rūkas įsitikinęs, kad tai yra viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl leidus bet kada pasitraukti iš pensijų kaupimo sistemos, didesnes pajamas gaunantys gyventojai dėl solidžios motyvacijos liko kaupti toliau.
Jis prognozuoja: jei Lietuvoje, kaip ir Estijoje, būtų leista pasitraukti ir atsiimti lėšas iš antros pensijų kaupimo pakopos visiems norintiems, pasitraukusiųjų skaičiai būtų didesni nei mūsų kaimyninėje šalyje. Ir priežastis yra būtent mažesnė motyvuojanti valstybės paskata.
„Mes nesame kitokie nei estai, todėl labai tikėtina, kad trumpuoju laikotarpiu gyventojų atsiimtos lėšos būtų nukreiptos į vartojimą – tai skatintų prekių ir paslaugų pirkimą, didesnį importą, tačiau ribotą laiką. Vėliau vartojimas smuktų labiau, nei buvo prieš tai“, – sako V. Rūkas ir atkreipia dėmesį, kad būtent sumažėjęs vartojimas pratęsė ekonominį nuosmukį Estijoje.
Kodėl reikia roges ruošti vasarą, o ratus – žiemą?
Šiuo metu Lietuvoje veikiančiuose pensijų fonduose jau yra sukaupta 8,2 milijardo eurų. Natūralu, kad tokia suma vilioja politikus, siekiančius trumpalaikių tikslų bei pigaus populiarumo – juk trumpam šoktelėtų vartojimas, žmonės būtų patenkinti.
V. Rūkas sako, kad šiuo metu Lietuvoje veikiančiuose pensijų fonduose lėšas kaupia 1,4 milijono gyventojų. Iš jų aktyviai tai daro apie 800 tūkstančių žmonių. Dalis pasirašiusių sutartis yra emigravę ar nedirba, todėl skaičiai skiriasi.
Abu pašnekovai sutinka, kad Konstitucinio Teismo išaiškinimas, jog pasitraukimas iš antros pensijų pakopos galimas tik labai išskirtinėmis aplinkybėmis, yra labai teisingas ir nekeliantis žalos pačiai pensijų kaupimo sistemai bei naudingas kaupiantiesiems.
„Kritinės ligos, rimti gyvenimiški pokyčiai yra tie atvejai, kai žmogui pinigų iš tiesų reikia čia ir dabar ir jų nepanaudojus dabar, potencialiai nebus galimybės panaudoti niekada. Todėl jam turi būti suteikta galimybė juos išsiimti“, – net neabejoja M. Dubnikovas. Jis įsitikinęs, kad tokių atvejų skaičius nebūtų reikšmingas, todėl įtakos pačiai pensijų kaupimo sistemai tikrai nedarytų.
Priešingai nutiktų, jei atsiimti lėšas būtų leista kiekvienam, nes didesnė mokestinė našta mokesčių mokėtojams atitektų ne tik dabar, bet ir ateityje. O ateitis jau sparčiai tampa dabartimi.
V. Rūkas dalijasi nelinksma statistika: „Pernai Lietuvoje gimė apie 20 tūkst. vaikų, o į pensiją išėjo 43 tūkst. žmonių. Kitais metais bus tas pats. Ir dar kitais. Dirbančiųjų ir pensijų gavėjų santykis neina pozityvia linkme. Todėl kaupimas pensijai visą gyvenimą gal ir neatrodo labai patrauklus, bet kitų pasirinkimų neturime“.
Pašnekovas taip pat pabrėžia, kad kaupimas pensijai yra ilgalaikis procesas, nes sukaupta suma dėka sudėtinių palūkanų auga geometrine progresija. Pavyzdžiui, jei kas mėnesį nuosekliai atsidėsite 100 Eur, o palūkanų dydis visuomet išliks 8 proc., po 40 metų būsite sukaupę 349 100 Eur* (periodinės įmokos sudarys 48 000 Eur, o prieaugis – 301 100 Eur).
* Atkreipkite dėmesį, kad finansų rinkos svyruoja ir investicinė grąža nuolatos kinta.
„Žinoma, kuo garsiau politikai kritikuoja sistemą, tuo mažesnis noras prie jos prisijungti. O jauniems žmonėms pensija atrodo dar toli, tad apie ją jie nelinkę galvoti. Paprastai kaupimas pensijai yra vienas paskutinių dalykų visame kasdienių išlaidų sąraše iki to laiko, kol ta pensija ateina. Tik tuomet jau būna per vėlu – žmonės skundžiasi mažomis pensijomis ir suprastėjusi gyvenimo lygiu“, – apgailestauja ekonomistas.