2024 m. lapkričio 25 d. Eurostatas, Pagrindinių teisių agentūra ir Europos lyčių lygybės institutas paskelbė pagrindinius Europos Sąjungos (ES) tyrimo dėl smurto dėl lyties tyrimo rezultatus, kurie išties neramina. Europos Sąjungos mastu viena iš trijų moterų per savo gyvenimą yra patyrusi fizinį ar seksualinį smurtą, o tai sudaro apie 50 milijonų moterų. Lietuvoje situacija, atrodytų, yra šiek tiek geresnė – smurtą yra patyrę 25,2 % moterų, tačiau tai nereiškia, kad problemos mastas yra mažesnis.
Kalbant konkrečiai apie smurtą artimoje aplinkoje, Lietuvoje 16,6 % moterų yra patyrusios partnerio fizinį ar seksualinį smurtą, o Europos vidurkis siekia 17,7 %. Šie skaičiai rodo, kad smurtas dažnai vyksta ten, kur moteris turėtų jaustis saugiausiai – savo namuose. Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacija pabrėžia, kad daug smurto atvejų lieka neatskleisti dėl nukentėjusiųjų baimės ar visuomenės netolerancijos.
Kodėl moterys nesikreipia pagalbos?
Nors Lietuvoje veikia Specializuotos kompleksinės pagalbos centrai (SKPC), daugelis moterų vis dar nedrįsta ieškoti pagalbos. Pagrindinės priežastys – baimė, gėda, kaltės jausmas ir informacijos trūkumas apie egzistuojančias pagalbos galimybes. Ši problema nėra unikali Lietuvai. Europos Sąjungoje tik 13,9 % smurtą patyrusių moterų kreipiasi į policiją, o vos 6,4 % – į specializuotas pagalbos linijas ar centrus. Dauguma moterų renkasi tylą, kurios priežastis dažnai yra visuomenės požiūris ir stereotipai.
Lietuvos visuomenė išlieka giliai paveikta stereotipinių nuostatų apie smurtą prieš moteris. tyrimas atskleidė, kad tik 55 % lietuvių mano, jog smurtas šeimoje yra visiškai nepriimtinas, o ES šis skaičius siekia 92 %. Dar didesnį nerimą kelia tai, kad 29 % apklaustųjų Lietuvoje mano, kad moterys dažnai išgalvoja ar perdeda pareiškimus apie smurtą ir seksualinę prievartą – tai beveik dvigubai daugiau nei ES vidurkis (17 %).
Šie stereotipai ne tik atgraso aukas nuo pagalbos ieškojimo, bet ir suteikia smurtautojams pasiteisinimą bei galimybę išvengti atsakomybės. Kultūriniai įsitikinimai, jog „šeimos problemos turi būti sprendžiamos privačiai“, toliau gilina šią krizę.
Pastebima ir tai, kad viešojoje erdvėje pasirodžius smurto artimoje aplinkoje istorijoms padažnėja aukų kaltinimo atvejų, o naudojama kalba – menkina smurto problemą. Antraštėse ir straipsniuose kartais naudojami romantizuoti ar smurtinius veiksmus pateisinantys posakiai, kurie nukreipia dėmesį nuo nusikaltimo esmės. Pavyzdžiui, vietoje „smurtas prieš moterį“ kartais rašoma „šeimos drama“ ar „tragiška meilės istorija“, o smurtautojas apibūdinamas kaip esantis „sunkioje emocinėje būsenoje“. Tokie apibūdinimai mažina visuomenės supratimą apie smurto rimtumą ir formuoja klaidingą nuomonę, kad smurtas gali būti pateisinamas. Neretai dėmesys yra perkeliamas ant nukentėjusio asmens
veiksmų ar būsenos, tarsi siekiant rasti paaiškinimą, kodėl įvyko smurtas. Tai gali pasireikšti kaltinančiais klausimais, pavyzdžiui, „ar ji buvo išgėrusi?“ arba „kodėl ji liko santykiuose?“. Tokiu būdu visuomenė nesąmoningai perkelia atsakomybę nuo smurtautojo ant aukos, netiesiogiai užsimenama, kad galbūt ji galėjo „išvengti“ smurto, jei būtų pasielgusi kitaip.
Čia ir vėl grįžtame prie žalingų stereotipų, pavyzdžiui, kad moteris yra atsakinga už šeimos gerovę, o jos pareiga – „išlaikyti ramybę“ santykiuose, net jei jai gresia pavojus. Tokia perspektyva ignoruoja svarbiausią faktą: smurtas yra sąmoningas smurtautojo pasirinkimas, o ne aukos elgesio pasekmė. Be to, dėmesys nukentėjusiojo veiksmams dažnai pridaro papildomos žalos – moterys jaučia ne tik fizinį ar emocinį skausmą, bet ir kaltę dėl savo tariamos „nesėkmės“ spręsti situaciją.
Tokia visuomenės reakcija ne tik kenkia nukentėjusiam asmeniui, bet ir apsunkina pastangas užkirsti kelią smurtui. Užuot sutelkusi dėmesį į smurto priežastis – smurtautojo elgesį, visuomenė siunčia klaidingą žinią, kad kaltas yra ne pats smurtas, o aplinkybės ar nukentėjęs asmuo. Todėl labai svarbu perkelti diskusijos akcentą nuo nukentėjusiosios veiksmų į smurtautojo atsakomybę ir pabrėžti, kad smurtas yra netoleruotinas bet kokiomis aplinkybėmis.
Ko turime imtis, kad smurto atvejų kitais metais mažėtų?
Spręsti smurto prieš moteris problemą reikia nuosekliai ir visapusiškai. Pirmiausia būtina užtikrinti ilgalaikį finansavimą pagalbos paslaugoms ir užtikrinti jų prieinamumą visoms nukentėjusioms moterims, nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos. Taip pat būtina investuoti į visuomenės švietimą apie smurto formas ir jų pasekmes, siekiant skatinti empatiją ir supratimą. Visuomenės nuostatų pokyčiams reikalingos ilgalaikės socialinės kampanijos, kurios padėtų kovoti su gajais stereotipais, pateisinančiais smurtą ar kaltinančiais aukas.
Svarbų vaidmenį šioje kovoje atlieka ir žiniasklaida, kuri turi atsakingai perteikti informaciją apie smurto atvejus, vengiant romantizuojančių antraščių ar aukas kaltinančių naratyvų. Šiuolaikinė žiniasklaida turėtų būti empatiška, skaidri ir orientuota į visuomenės švietimą, o ne sensacijų vaikymąsi. Tik veikdami išvien galime pasiekti tikrų pokyčių ir sukurti visuomenę, kurioje kiekviena moteris jaustųsi saugi.
Nemokamą pagalbą ir emocinį palaikymą teikia:
Specializuotos kompleksinės pagalbos centras:
Telefonu: 065095216 (pagalba visoje Vilniaus apskrityje, išskyrus Ukmergės r. sav.)
Telefonu: 070055516 (pagalba visoje Lietuvoje)
El. paštu: skpc@lygus.lt
Jei susidūrei su seksualiniu smurtu:
El. paštu: pagalba@prabilk.lt
Telefonu: 066169990
Emocinę pagalbą visą parą teikia Pagalbos moterims linija (ir švenčių metu):
Telefonu: 8 800 66366 www.pagalbosmoterimslinija.lt (chat, el. laiškai)
Vilties linija – emocinė parama suaugusiems:
Telefonu: 116123
El. paštu: 116123@viltieslinija.lt (atsakymas per 3 d.d.)