Didžiausi iššūkiai pensijų sistemoms
„Mercer CFA Institute 2024 Global Pension Index“ reitingo duomenimis, Nyderlandai, Islandija ir Danija turi efektyviausias ir stabiliausias pensijų sistemas visame pasaulyje. „PensionsEurope“ vadovo Matti Leppälä teigimu, pagrindiniai šių šalių sėkmės aspektai yra privalomas gyventojų dalyvavimas kaupiant pensijai papildomai, gerai valdomi ir skaidriai veikiantys pensijų fondai bei subalansuotas viešojo ir privačiojo sektoriaus vaidmuo.
„Šiose šalyse matome stiprią socialinio dialogo tradiciją, kurios dėka kolektyviniai pensijų fondai sugeba efektyviai valdyti investicijas, siekdami ne tik pelno, bet ir ilgalaikio stabilumo. Šios valstybės turi bendrą bruožą – stiprią orientaciją į tvarių pensijų sistemų kūrimą. Tai lemia stabilias ir patikimas pensijų išmokas, kurios sumažina senatvės skurdo riziką. Pavyzdžiui, Nyderlandų antrosios pakopos sistema, kurioje dalyvauja beveik 90 proc. gyventojų, o kaupimas yra privalomas, leidžia dalinti riziką tarp socialinių partnerių ir garantuoja pensijų išmokas tiek prieš, tiek po išėjimo į pensiją“, – teigia M. Leppälä.
Specialistas atkreipia dėmesį į tai, kad pensijų sistemoms, kuriose dabartinių dirbančiųjų sumokamos įmokos yra išmokamos kaip pensijos dabartiniams pensininkams (kaip Lietuvoje – „Sodra“), didžiausią iššūkį kelia demografiniai pokyčiai. Mažėjantis gimstamumas ir ilgėjanti gyvenimo trukmė reiškia, kad socialinio draudimo įmokų mokėtų ateityje turėsime mažiau, o gaunančiųjų pensijas asmenų skaičius augs. Todėl siekiant išlaikyti ilgalaikį sistemos tvarumą, būtina skatinti žmonių įsitraukimą pensijai kaupti papildomai pensijų fonduose ir stiprinti viešojo bei privataus sektoriaus partnerystę.
„Nereikia pamiršti atotrūkio tarp lyčių: moterys visoje Europoje vidutiniškai gauna 29 proc. mažesnes pensijas nei vyrai. To priežastis dažniausiai yra trumpesnė karjera ar vaikų auginimui skirtas laikas. Šis skirtumas rodo būtinybę skatinti lygiavertes pensijų sistemas ir mažinti moterų ekonominį neapibrėžtumą senatvėje, – sako „PensionsEurope“ vadovas. – Kitas svarbus aspektas – kintanti darbo rinka. Vis daugiau žmonių dirba laikinojo užimtumo arba vadinamosios „gig“ ekonomikos sąlygomis, kuri tradiciškai nesuteikia tinkamos apsaugos senatvėje. Šie darbuotojai dažnai neįtraukiami į valstybines pensijų sistemas arba yra nepakankamai apdrausti.“
Ko galima pasimokyti iš lyderiaujančių valstybių
M. Leppälä atkreipia dėmesį į Nyderlandų pavyzdį. Anot jo, veiksmingas viešojo ir privataus sektoriaus bendradarbiavimas gali būti labai svarbus siekiant stabilumo pensijų sistemoje.
„Šioje šalyje privataus sektoriaus, daugiausia darbdavių įmokos į darbuotojų pensijų sąskaitas užtikrina adekvačias pensijas sulaukus senatvės. Lietuvai būtų naudinga stiprinti antrosios pakopos skatinimą, didinant darbdavių ir darbuotojų dalyvavimą. Galima būtų įvesti papildomas mokesčių lengvatas ar kitokius finansinius skatinimus darbdaviams, kad jie prisidėtų prie savo darbuotojų ateities gerovės“, – sako jis.
Atsigręžti į Islandiją, pasak jo, verta dėl šioje šalyje taikomo principo visus darbuotojus automatiškai įtraukti į pensijų kaupimo programas, o į Daniją dėmesį atkreipti reikėtų dėl palankių investicinių sąlygų.
„Islandijoje pagrindinis pensijų fondas yra valstybinis, tačiau veikia ir privati pensijų kaupimo sistema, į kurią gyventojai yra įtraukiami automatiškai. Darbuotojai šioje šalyje privalo prisidėti prie kaupimo pensijų fonduose, tam tikrą procentą perveda ir darbdaviai. Tuo tarpu Danijoje investicijos į pensijų fondus skatinamos suteikiant mokesčių lengvatas“, – pasakoja M. Leppälä.
Pensinio amžiaus ilginimas problemos neišsprendžia
Šiandieninė Lietuvos pensijų sistema remiasi trimis pakopomis: valstybinio socialinio draudimo pensijomis, papildomu kaupimu privačiuose antros pakopos pensijų fonduose ir savarankišku kaupimu trečioje pensijų pakopoje. Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentė Elena Leontjeva pastebi: teoriškai finansinį stabilumą senatvėje turinti užtikrinti sistema vis dėlto susiduria su problemomis.
„Dažni įstatymų pakeitimai ir nestabilumas mažina gyventojų pasitikėjimą ir motyvaciją kaupti pensijai. Per pastaruosius dvidešimt metų pensijų sistemą reglamentuojantys įstatymai buvo pakeisti 24 kartus, o tai natūraliai trukdė žmonėms planuoti ilgalaikes investicijas. Be to, pastaruoju metu pasiūlytos reformos, tokios kaip automatinio įtraukimo į antrosios pakopos pensijų kaupimą atsisakymas ir leidimas atsiimti dalį sukauptų lėšų nesulaukus pensinio amžiaus, dar labiau silpnina žmonių pasiryžimą prisidėti prie savo finansinės ateities kūrimo“, – teigia E. Leontjeva.
Pasak jos, kaip ir visoje Europoje, taip ir Lietuvoje, situaciją dar labiau aštrina demografiniai iššūkiai – nuo 2024 m. Lietuvoje jaučiamas ryškus pokytis: į pensiją išeina daugiau žmonių, nei į darbo rinką įsilieja jaunimo.
„Šie pokyčiai reikšmingai mažina valstybės gebėjimą finansuoti pensijas, nes sumažėjęs dirbančiųjų skaičius ir išaugęs pensininkų skaičius kelia vis didesnį spaudimą valstybei ir jos finansams. Kai mažėja dirbančiųjų ir didėja išmokų gavėjų skaičius, „Sodros“ sistema tampa sunkiai išlaikoma be nuolatinių biudžeto injekcijų“, – teigia LLRI prezidentė.
Todėl pasikliauti vien „Sodros“ įmokomis, pasak jos, šiais laikais yra pražūtinga. „Toks scenarijus reikštų vis didesnį fiskalinį spaudimą valstybei. Net jei šiuo metu spartus atlyginimų augimas leidžia išlaikyti tam tikrą pensijų lygį, tai ilgainiui to nepakaks, nes artėjant prie išsivysčiusio pasaulio pajamų lygio, atlyginimų augimas nebegalės kompensuoti demografinių problemų poveikio“, – aiškina ji.
Politikai, pašnekovės teigimu, dažnai reaguoja į šią situaciją bandydami didinti senatvės pensijos amžių bei būtinąjį stažą. Ir nors tokie sprendimai trumpuoju laikotarpiu sumažina išlaidų spaudimą, iš esmės problemos nesprendžia. „Toks požiūris tik atitolina problemą, tačiau jos neeliminuoja, nes jau po kelerių metų vėl susiduriama su ta pačia finansinių išteklių stoka“, – sako E. Leontjeva.
Ateities scenarijai: ką daryti toliau?
E. Leontjeva siūlo kelis būdus, kaip Lietuvoje būtų galima pagerinti pensijų sistemos tvarumą.
„Pirma, būtina skatinti ilgalaikį stabilumą, kad žmonės galėtų pasitikėti sistema ir būtų motyvuoti kaupti. Antra, reikėtų grąžinti privačių įmokų lygį bent iki 5,5 proc. nuo pajamų, kaip buvo anksčiau, o ilgainiui siekti Vakarų Europos šalių standarto – 10 proc. Trečia, svarbu didinti finansinį raštingumą, kad gyventojai aiškiai suprastų, jog jų finansinė gerovė senatvėje priklauso ir nuo jų pačių sprendimų“, – sako pašnekovė.
Jai pritaria ir „PensionsEurope“ vadovas. Jo teigimu, finansinis raštingumas yra kritinis veiksnys norint gerinti pensijų sistemos mechanizmą.
„Tik tada, kai žmonės gerai supras pensijų sistemos veikimo mechanizmą ir įmokų svarbą, galėsime tikėtis geresnių rezultatų. Tai reiškia, kad valdžios institucijos ir pensijų fondai turi imtis veiksmų ir teikti daugiau informacijos apie pensijų kaupimą“, – teigia M. Leppälä.
Pasak E. Leontjevos, svarbiu žingsniu galėtų būti ir darbdavių vaidmens stiprinimas pensijų kaupime. Tai padėtų žmonėms sukaupti didesnes sumas senatvei ir sumažintų spaudimą valstybinėms pensijų sistemoms. Tokia praktika jau yra įsitvirtinusi Vakarų šalyse.
„Svarbu išlaikyti visų trijų pakopų sistemą ir skatinti papildomą kaupimą, kad valstybė galėtų užtikrinti bazinį pensijų lygį, o piliečiai – savo individualų turtą. Finansų ekspertai taip pat rekomenduoja daugiau investuoti į finansinį švietimą ir stiprinti supratimą, kad tik gyventojų aktyvus dalyvavimas gali garantuoti orų gyvenimą senatvėje, – sako E. Leontjeva. – Tvariai pensijų sistemai reikia politinės valios, ilgalaikės strategijos ir bendros visuomenės paramos. Jei bus įgyvendintos reikalingos reformos ir išlaikytas stabilumas, Lietuvos pensijų sistema gali tapti tvirta ir patikima kiekvienam jos piliečiui.“