„Paukštyne pradėjau dirbti 1983 metų kovą. Atvykau čia su bendramoksliais iš Kaišiadorių profesinės mokyklos atlikti praktiką ir likau. Mane sugundė vienas žmogus, sakydamas, kad paukštynas ruošiasi statyti daugiabučius, kuriuose darbuotojai galės gyventi. Man tai pasirodė labai geras pasiūlymas, tad nedvejodama sutikau. Patys žinote, kaip sunku tais laikais buvo. Pradėjus dirbti, kaip ir visi nauji darbuotojai, gavau bendrabučio kambarį. Jame sutikau ir savo būsimą vyrą, 1989 m. ištekėjau, čia gimė mūsų pirmas vaikas“, – pasakoja Laima Dovsevičienė, Vilniaus paukštyno Šviežios mėsos cecho darbuotoja.
Gera komanda
Po metų, anot jos, šeima gavo didesnį butą viename iš 4 naujai pastatytų 12-os butų namų ir persikėlė į jį iš bendrabučio.
„Mano abu vaikai užaugo, jau esu močiutė, bet ir toliau čia dirbu, nes gera. Aš apskritai gyvenimu esu patenkinta, nes mane visada supo tik geri žmonės – draugai, kolektyvas, vadovai. Jei žmogus stengiasi ir dirba – jam visos durys čia atviros“, – teigia L. Dovsevičienė.
Paklausta, ar nekilo minčių per tiek daug metų išbandyti jėgas kitur, ji tik nusišypso ir numoja ranka: „tokių išeinančių pasižvalgyti, kur žolė žalesnė, ir sugrįžtančių čia yra nemažai. Aš kartais prie jų prieinu ir kiek paerzindama klausiu: tai kelintą kartą? Žinokite, visur gerai, kur mūsų nėra. Štai, vienas mano sūnus irgi dirbo paukštyne. Išėjo į kitą darbą. Iš pradžių jam patiko. Bet ten yra naktinės pamainos, sunku. Kitas sūnus toliau dirba paukštyne ir yra patenkintas. Čia pamainos standartinės. Dvi dienas dirbame, dvi – laisvos, o kai šeštadieniais vykdoma profilaktika, turime tris laisvas dienas“, – dėsto pašnekovė.
Ji užsimena, kad tam tikru laikotarpiu Vilniaus paukštyne dirbo visa šeima – ji, vyras ir abu sūnūs.
Teigiami pokyčiai
Moteris pastebi, kad per 40 metų bendrovė labai išsiplėtė ir sąlygos pagerėjo.
„Visai kita įmonė buvo. Pavyzdžiui, darbiniai drabužiai. Anksčiau duodavo vieną chalatą, skarelę ir guminius batus. Dabar darbo drabužiai nuostabūs – batai odiniai, apranga patvari, jei kas susidėvi, tuoj pat išduoda naują. Aišku, kai pradėjau čia dirbti ir laikai kiti buvo – sovietmetis dar. Mąstymas buvo kitoks“, – teigia Vilniaus paukštyne jau keturis dešimtmečius dirbanti L. Dovsevičienė.
Anot jos, laikui bėgant įmonė plėtėsi ir keitėsi, atsirado modernios technologijos, daugiau pagarbos darbuotojams ir daugiau lankstumo.
Kaip ji sako, svarbiausia mylėti ir gerbti savo darbą.
„Jei žiūrėsi atmestinai, tai nieko gero nebus, ir tavęs negerbs. Ranka tik numos ir sakys: „nereikia mums tokių darbuotojų“. Ir teisingai sakys. Žmogus turi būti sąžiningas ir darbštus. Tada bus gerai“, – įsitikinusi L. Dovsevičienė.
Pensijos nelaukia
40 metų paukštyne dirbanti moteris sako apie pensiją dar nė negalvojanti. „Ką gali žinoti, kas su ta pensija bus. Kai tik paskaitau, tai vis kažką keičia. Nustums tą pensinį amžių iki 70 metų ir teks dirbti toliau“, – pusiau juokaudama sako L. Dovsevičienė.
Ji teigia, kad jei bus galimybė, veikiausiai toliau dirbs ir sulaukusi pensijos.
„Ką tuose namuose visą laiką veikti. Turiu sodą, tėvų sodybą, mėgstu su drauge – kuri, beje, irgi čia dirbo ir neseniai išėjo į pensiją – nueiti į muziejų, galeriją ar tiesiog pasivaikščioti. Visa tai gerai, bet manau, kad pasiilgčiau tam tikros darbinės rutinos, veiklos reguliarumo, bendravimo“, – tvirtina L. Dovsevičienė.