Apie vaiko pomėgį žalotis sužinojo iš medikų lūpų
Šešis vaikus auginanti „Daugiavaikių šeimų asociacijos vadovė" Jurgita Pocienė puikiai žino, kokius iššūkius į namus kartu su savimi atsineša paauglystės laikotarpis. „Praėjusiais metais tikrai pražilau", – sako mama, kuriai kasdien tenka susidoroti su nemenkais net keturių šiuo metu paauglystę išgyvenančių atžalų siurprizais.
Dalis vaikų paauglystės sunkumus išgyvenančių ar jau praėjusių tėvų nedrįsta garsiai pasakoti apie problemas, tačiau Jurgita vardina: teko susidurti su vaiko pomėgiu save žaloti, svaigalais, negrįžimu naktimis, policija, Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba.
„Žalojimasis neatsirado per vieną dieną. Tai vyko pakankamai ilgai, metai iš metų. Tačiau kai paauglystėje vaikas gyvena užsirakinęs po devyniomis spynomis, ne visuomet paprasta pamatyti fizinius ženklus. Būdavo keista, kad vasarą rengiasi drabužius ilgomis rankovėmis ir nenori persirengti, bet juk paauglystė – ne, tai ne", – pasakoja daugiavaikė mama ir prisipažįsta – apie vaiko žalojimąsi sužinojo tuomet, kai teko susidurti su medikais.
Pradėjus gilintis į šią temą, Jurgitą nustebino faktai: pjaustymasis – ne tik gana dažnai paauglių tarpe pasitaikanti priklausomybė, bet ir tam tikra mados tendencija. Kai kurie save žalojantys paaugliai ne tik neslepia to nuo savo bendraamžių, bet ir varžosi tarpusavyje, kurio randai didesni, kuris jų turi daugiau.
Nors žinia apie vaiko pomėgį save žalotis sukrėtė ir tapo vienu sunkiausių gyvenimo įvykių, kartu tai tapo paskata atvirai išsikalbėti, iš paties vaiko sužinoti tai, ką anksčiau jis nutylėdavo, kuo nenorėjo dalintis su mama.
Dabar Jurgita įsitikinusi: nepaisant to, kad dėl vaikų tenka ir nemiegoti, ir eiti iš proto, jiems ypatingai svarbu žinoti, kad jie yra mylimi. Todėl bet kokiomis situacijomis, net jei sulaikyti savo emocijas labai sunku, vaikas turi jausti tėvų paramą ir žinoti, kad prireikus jie visada yra šalia.
„Mūsų, kaip tėvų, pareiga visų pirma stengtis įsigilinti, kodėl vyksta vieni ar kiti dalykai. Ir net jeigu jums yra labai sunku, nepamirškite, kad vaikams tose situacijose yra gerokai sunkiau", – pataria daugiavaikė mama.
Kompleksai gimta iš mus supančios aplinkos
Probleminis vaiko elgesys visuomet turi priežastis. Nepasitikėjimas savimi, kompleksai, patyčios mokykloje – suaugusieji dažniausiai net nenutuokia, su kokiais iššūkiais kiekvieną dieną susiduria jų vaikai.
Prisimindama savo paauglystės laikus, dainininkė Baiba Skurstienė Serdiukė neslepia – jos gyvenime taip pat buvę visko, tačiau tais laikais garsiai kalbėti apie paauglystės problemas nebuvo įprasta.
„Neturėjau kompleksų dėl savo išvaizdos iki tol, kol aplinkiniai žmonės neatkreipė į tai dėmesio. Pamenu, kaip paauglystėje berniukai pradėjo šaipytis iš mano nosies. Kol to nepastebėjo kiti, man pačiai ji tikrai neužkliuvo", – pasakoja Baiba.
Jai antrina ir Indrė Stonkuvienė: visuomet aktyviai gyvenusi ir pasitikėjimo savimi nestokojusi mergina save pasakoja mačiusi visai kitaip, nei ją matė aplinkiniai.
„Paauglystėje turėjau valgymo sutrikimų ir tik dėl to, kad aštuntoje klasėje sulaukiau neįprastos klasiokių reakcijos dėl savo svorio. Tais laikais po vasaros visus mokinius sverdavo. Mano klasiokės svėrė maždaug 40 kilogramų, o aš – 60 kilogramų. Pati savo svorį priėmiau visiškai natūraliai, gerai jaučiausi savo kūne, tačiau iš klasiokių sulaukiau pačių įvairiausių replikų – esą sveriu kaip jų mamos ar močiutės. Tuomet ir susimąsčiau, kad esu kitokia", – pasakoja Indrė.
Problemos, kurios suaugusiųjų akimis gali atrodyti menkavertės, paaugliui gali tapti išgyvenimu, vedančiu į depresiją ar skaudžius, neapgalvotus sprendimus.
Geriausias būdas pamatyti problemą – būti su vaiku
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Ilma Skuodienė pastebi: depresijos ir savižalos mastas paauglių tarpe pastaruoju metu išaugo. Tam, anot vaiko teisių gynėjos, lemiamos įtakos turėjo ir užklupusi pandemija, kuomet tokie brendimo laikotarpiu svarbūs veiksniai kaip buvimas grupėje ar socialiniai santykiai tiesiog subliuško, o pagalbą suteikti galinčių psichologų bei psichoterapeutų stokojame.
Trūksta ne tik profesionalią pagalbą galinčių suteikti specialistų, bet ir tėvų supratingumo, žinių, kaip gyventi su paaugliais ir padėti jiems spręsti iškilusias problemas. Visuomenėje vis dar gajus įsitikinimas, kad paauglystės problemas galima spręsti fiziniu keliu.
„Statistika rodo, kad daugiausiai galimo smurto prieš vaikus situacijų yra būtent paauglystėje. Apklausų duomenimis, kas antras iš tėvų linkęs taikyti fizines bausmes, tad mūsų šeimose tai vis dar labai dažnai pasitaikantis auklėjimo metodas, o savęs žalojimas paaugliams – vienas iš būdų susidoroti su esamomis problemomis, kai nesulaukiama pagalbos", – sako I. Skuodienė.
Paauglystės problemos – ne tik paties vaiko, bet ir tėvų reikalas, todėl pirmasis žingsnis link problemos sprendimo – mokymasis būti kartu, padėti vieni kitiems, keisti savo elgesį. Nors įprastai pagalbos vaikui tėvai ieško savarankiškai ir dažnu atveju yra linkę patys priimti sprendimus, vertėtų apgalvoti ir kitus metodus – ieškoti jos kartu su pačiu vaiku, įtraukiant jį į visą procesą.
„Ieškodami savęs, pradėdami save suprasti, kartais ir patys paaugliai išdrįsta mums paskambinti, paprašyti pagalbos. Tokie pokyčiai išties džiugina", – sako I. Skuodienė ir pasakoja, kad jau visai netrukus, lapkričio mėnesį, pradės veikti Vaiko teisių gynėjų linija, kuria tiek su vaikų problemomis susidūrę tėvai, tiek patys vaikai galės kreiptis pagalbos.
Ne mažiau svarbu ne tik gebėti spręsti problemas, bet ir laiku jas pastebėti. Tam, anot vaiko teisių gynėjos, būtinas bendravimas, kokybiškas tėvų laikas su vaiku.
„Būdami šalia vaiko, lengviau pastebėsite jo nuotaikų pokyčius, jam aktualias temas, kūno kalbą. Paaugliai, su kuriais kalbamės, dažnai akcentuoja tai, kad tėvai pernelyg retai klausia jų nuomonės, neįsiklauso. Reikėtų nepamiršti, kad vaikams reikia ne nurodymų ir ne taisyklių diktavimo, o buvimo kartu", – sako Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Ilma Skuodienė ir ragina su vaikų paauglystės problemomis susiduriančius tėvus nebijoti klysti, išmokti priimti ir savo, ir vaikų klaidas.