„Toksika“ valo Lietuvą nuo sovietmečio likusių pavojingų cheminių medžiagų

Lietuvoje nuo sovietmečio iki šiol dar yra likę daug pavojingųjų medžiagų, kurios susikaupusios buvusių kolūkių, fabrikų ir gamyklų teritorijose, užterštose pavojingomis cheminėmis medžiagomis ir keliančiose grėsmę visai Lietuvos ekosistemai. Karinės teritorijos, sąvartynai, kolūkių ir tarybinių ūkių technikos kiemai, kuriuose buvo naudojamos pavojingos cheminės medžiagos, teršia žemės gelmes, gruntinius vandenis, gruntą.

„Lietuvoje nuolat atrandamos pamirštos, bešeimininkės įvairiausios cheminės medžiagos, už kurių sutvarkymą yra atsakingos savivaldybės ar nauji pastatų šeimininkai. Tai kažkada gamyklose, fabrikuose, mokyklų chemijos kabinetuose naudojamos cheminės medžiagos, seni ir nenaudojami žemės ūkio chemikalai, ilgus metus netvarkingai laikomi tam nepritaikytuose sandėliuose, kur nebuvo jokios jų laikymo apskaitos ir priežiūros. Todėl šiandien dažnai nustatoma, kad ir teritorijos aplink šiuos sandėlius yra užterštos“, - pasakoja „Toksikos“ generalinis direktorius Arūnas Dirvinskas.

Anot jo, buvusių gamyklų veiklos palikimas – naftos produktai ir sunkieji metalai, kurie, susigėrę į dirvožemį, kelia grėsmę iki šiol. Dalis sunkiųjų metalų ir naftos produktų turi nuodingą ir kancerogeninį poveikį, kuris gali sukelti neigiamą poveikį žmogaus sveikatai.

„Tai galime pavadinti „istorine tarša“, todėl labai svarbu tokias teritorijas ir sandėlius aptikti, identifikuoti jose pavojingąsias atliekas, įvairias laboratorines chemines medžiagas, surinkti jas ir saugiai sutvarkyti. Spręsti sovietmečio paliktas taršos problemas mums tenka kone kasdien. Nuo 2015 metų pradžios įmonė surinko ir saugiai sudegino apie 700 tonų vien tokių užsilikusių pavojingųjų cheminių medžiagų“, - pasakoja A. Dirvinskas.

Jis neslepia, kad laboratorinės cheminės medžiagos išsiskiria sprogstamosiomis, oksiduojančiomis savybėmis, yra koncentruotos, degios, toksiškos, ėsdinančios, dirginančios, kancerogeninės, mutageninės - patekusios į aplinką jos gali sukelti pavojų žmonių sveikatai. Didžioji dalis jų nuo sovietmečio nėra identifikuotos, nėra ženklintos etiketėmis, o tai neleidžia tiksliai nustatyti, kokių savybių jos turi, kokį pavojų gali sukelti, sąveikaudamos su kitomis cheminėmis medžiagomis. Priklausomai nuo atliekos kiekio poveikis gali būti labai įvairus: maži kiekiai gali būti ir nepastebėti, o dideli – užteršti orą, gruntinius ir paviršinius vandenis ir privesti prie ekologinės nelaimės.

„Toksikos“ pavojingų atliekų deginimo jėgainėje per metus saugiai sutvarkoma iki 10 000 tonų pavojingųjų atliekų, tarp jų ypatingai agresyvių cheminių laboratorinių atliekų - apie 150 tonų.

Pasak „Toksikos“ direktoriaus, laboratorinės cheminės medžiagos negali būti maišomos tarpusavyje, reikia atsižvelgti į jų suderinamumą. Iš sovietmečio paveldėtas chemines medžiagas „Toksika“ saugiai degina 1200 C temperatūroje.

A. Dirvinskas pabrėžė, kad svarbu kuo greičiau ir tinkamai sutvarkyti sovietmečio paveldą – pavojingas chemines medžiagas, kurios neatpažintos dar guli užleistose teritorijose ir gali turėti neigiamo poveikio žmonių sveikatai ir gamtai.