„Kaip yra sakiusi kritinio paveldo studijų pradininkė Laurajane Smith, Stounhedžas tėra akmenų krūva lauko viduryje. Paveldu jį paverčia įvairiausios kultūrinės praktikos, tokios kaip archeologinės vertybės statuso suteikimas ar šiuolaikinių neopagonių ten atliekami ritualai“, – sako VDU mokslininkė.
Kad jūsų požiūris į paveldą nėra tipinis, turbūt galima spręsti ir iš jūsų mokslinių interesų srities – branduolinės pramonės palikimas kaip kultūros paveldo objektas.
Šiandien paveldo tyrinėjimai turbūt neišvengiamai keičiasi, nes visa, kas tradiciškai suprantama kaip paveldas, turbūt jau ir ištyrinėta ir aprašyta?
Turiu prisipažinti, kad ilgą laiką „paveldo“ sąvoka man buvo nelabai įdomi ar net atrodė pernelyg konservatyvi. Ji asocijavosi tik su žūtbūtiniu siekiu išsaugoti status quo, savotiškai konservuoti praeitį, dažnai tokiomis pakylėtomis, romantinėmis formomis, atrodo, neturinčiomis nieko bendra su dabartimi.
Mane, kaip mokslininkę, dirbančią su paveldo tema, ypač sužavėjo galimybė ne tik analizuoti, bet ir pačiai prisidėti prie procesų. Tyrinėju, kas vyksta, lyginu su pasaulinėmis praktikomis, įtraukiu į tarptautinius tinklus ir taip tarsi palaikau alternatyvias, Lietuvoje kol kas negausias paveldo apraiškas – dėmesį mažosioms istorijoms, žmonių balsams bei sudėtingoms temoms, bendruomenių įtraukimą, kūrybišką, eksperimentišką požiūrį į praeities įprasminimą ir aktualizavimą. Man atrodo, visi šie procesai, be kita ko, įneša įvairovės ir tuo praturtina bendrą mūsų paveldo ir atminties kultūrą.
Kodėl prasminga į paveldą žvelgti kaip į procesą, o ne tik kaip į statiškų objektų ar reiškinių saugojimą, konservavimą?
Esu vizualiosios kultūros ir šiuolaikinio meno tyrinėtoja, tad nekeista, kad pažvelgti į paveldą naujai, kitaip, mane pirmiausia paskatino menininkų projektai, kurie įdomiai komentuoja patį paveldo reiškinį, eksperimentuoja su jo išsaugojimo formomis, siūlo užduoti esminius klausimus – kodėl ir ką mes norime išsaugoti ateities kartoms, kodėl ir ką užmirštame? Man gal tie klausimai ir yra įdomiausi. Ne apie tai, koks yra geriausiais būdas išsaugoti vieną ar kitą pastatą, bet kokį vaidmenį paveldas atlieka visuomenėje? Kaip tas praeities įprasminimas susijęs su dabarties procesais, kokius konfliktus iššaukia, kokias socialines ir ekonomines pasekmes turi?
Lietuvoje yra labai įdomių meninių, kūrybinių projektų, kurie kritiškai užklausia oficialias, politines paveldo praktikas. Kritinio požiūrio pavyzdžiu galėtų būti daug dėmesio sulaukęs menininkių Eglės Grėbliauskaitės ir Agnės Gintalaitės performansas „Nepamirškime nebeprisiminti“ Petro Cvirkos aikštėje Vilniuje (2021), nukreiptas prieš istorijos ir atminties viešose erdvėse sterilizavimą. Šį kūrinį galima suprasti ir kaip reakciją į tai, kad paveldas vis dažniau tampa ginklu kultūriniuose ir tikruose karuose, o politikai virsta atminties kariais. Man šis kūrinys priminė, kad paveldas apskritai nereiškia nei teigiamo, nei neigiamo dalyko, o veikiau yra mūsų suintensyvėjusių debatų išraiška. Tad klausimas, kaip mes elgiamės tuose debatuose?
Labai vertinu ne tik kritinę, dekonstrukcinę menininkų laikyseną, bet ir naujų alternatyvų ieškojimą. Įkvepiantis pavyzdys yra Kaune veikianti Šančių bendruomenė, kuriai pradžią davė menininkų Vitos Gelūnienės ir Edo Carrollo prieš gerą dešimtmetį inicijuoti kūrybiniai projektai. Čia turime atvejį, kai paveldo „darymas iš apačios“, gyventojų įsitraukimas į vietos įprasminimo ir šventimo veiklas sukūrė stiprią ir politiškai angažuotą bendruomenę.
Šiandien Šančių bendruomenė yra matoma plačiau, nes kovoja už savo teises dalyvauti rajono urbanistiniame planavime ir apskritai už viešųjų erdvių išsaugojimą Kauno mieste. Puikius bendruomeninio paveldo kūrimo rezultatus galima rasti jų tinklapyje esančiuose žemėlapiuose. O tai, kad gyventojų iniciatyva kai kurie rajono pastatai jau yra įtraukiami į oficialius vertybių sąrašus, rodo, koks svarbus gali būti bendruomenių, ne vien ekspertų, vaidmuo paveldosaugos srityje.
Užsiminėte, kad paveldas vis dažniau tampa ginklu kultūriniuose ir tikruose karuose, o politikai virsta atminties kariais. Vadinasi, paveldas turi daugiau nei tik istorinę, kultūrinę ir meninę vertę? Kodėl kai kurie praeities artefaktai yra tokie reikšmingi šiandien?
Kodėl paveldas išlieka toks aktualus? Sakyčiau, dėl to, kad vakarietiškoje modernioje kultūroje esame įpratę paveldą sieti su tapatybe. Atrinkti praeities ženklai, materialūs pėdsakai ar iš kartos į kartą perduodami papročiai turi ypatingą galią įteisinti, įtvirtinti kieno nors savasties, vietos, priklausomybės bendruomenei jausmus. Ilgą laiką tai buvo taikoma didiesiems nacionalinių valstybių kūrimo projektams, didelės „įsivaizduojamos“ bendruomenės – tautos – formavimo reikmėms. Tačiau tas pats galioja ir mažesnėms grupėms – konkrečios vietovės gyventojams, įvairioms mažumoms.
Šiandien vis daugiau akcentuojama socialinė paveldo vertė, kuri ypač svarbi bendruomenėms ir vietovėms, patyrusioms stiprių pokyčių, praradimų. Praeities įprasminimas, kolektyvinis atminties darbas gali padėti žmonėms atsitiesti po radikalių politinių ir ekonominių lūžių, išlaikyti tapatybės tęstinumo jausmą, atgauti savivertę ir prasmės pojūtį.
Lietuvoje turime daug nepapasakotų istorijų, kartais net užgniaužtų patirčių ir prisiminimų, ypač kalbant apie neseną, sudėtingą praeitį. Kadangi paveldas susijęs su tapatybe, tradiciškai jis įsivaizduojamas kaip kažkas būtinai pozityvaus. Paveldas visada yra atrankos veiksmas. Tad dažnai linkstama atsirinkti tiktai pozityvius, šviesius ar pasididžiavimo vertus dalykus, o nutylėti tai, kas sudėtinga ir gal net gėdinga. Tačiau praeitis visada yra daugialypė, apimanti teigiamus ir neigiamus dalykus, sąmoningus pasirinkimus ir atsitiktinai susidėliojusias aplinkybes. Todėl labai svarbu kalbėti ne tik apie šventinį (angl. celebratory), bet ir apie disonuojantį, prieštaringą paveldą.
Paveldą mes suprantame kaip praeitį, jos svarbiausius ir reikšmingiausius faktus, objektus. Tačiau, kaip ir istorija, taip ir paveldas kuriami šiandien. Tik ar įmanoma iš dabarties perspektyvų apsibrėžti, kas taps paveldu, o kas tėra nereikšmingos kasdienybės nuotrupos?
Šiuo požiūriu man įdomu stebėti bandymus praplėsti pačią paveldo sąvoką, įtraukiant į ją ne tik senus, bet ir naujus laikus, ne tik didingus ir retus, bet ir kasdieniškus, paprastus dalykus, sudėtingas temas.
Kaune, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje jau kurį laiką veikia menininkės Auksės Petrulienės įkurta bendruomenių platforma „Mažosios istorijos“, kurioje vyksta parodos visai ne apie meną, o apie Kaune veikusius fabrikus. Menininkė parodas kuria kartu su buvusiais fabrikų darbuotojais, renka jų prisiminimus ir išsaugotus daiktus, eksponuoja paveikioje, meniškai apipavidalintoje aplinkoje. Tai visiškai naujas požiūris – ir pasakoti apie tokį sudėtingą dalyką, kaip sovietmečio pramonė bei jos žlugimas po 1990-ųjų, ir daryti tai kartu su ten dirbusiais žmonėmis, leisti išgirsti jų balsus, patirtis, emocijas.
Labai vertinu šį projektą kaip pastangą pripažinti daugybės fabrikuose dirbusių žmonių gyvenimo ir patirčių vertę. Kartu tai suteikia progą diskutuoti sunkiomis temomis – ir apie šiuolaikines darbo problemas, ir apie nevienareikšmį pramonės ir deindustrializacijos palikimą. Šiuo metu Kauno paveikslų galerijoje esančioje „Mažųjų istorijų“ erdvėje veikia paroda „Žmonių muziejaus manifestas“, kviečianti kurti naują, darbo istorijai skirtą muziejų.
Naujausia tema, prie kurios dirbu jau keletą metų, yra tam tikra paveldo naujiena, dar labiau praplečianti ribą tarp to, kas yra ir kas nėra paveldas. Tai – branduolinės pramonės, kaip kultūros paveldo objekto, palikimas. Uždarius Ignalinos atominę elektrinę, kaip ir panašius objektus kitur pasaulyje, kyla klausimas, kas ir kaip turėtų būti išsaugota ateities kartoms, kuo atominis paveldas galėtų būti naudingas įvairioms visuomenės grupėms, ko negalima prarasti uždarymo procese. Įdomu, kad atominė pramonė neišvengiamai palieka neintencionalaus paveldo, kaip šalutinio produkto – tai radioaktyviosios atliekos, kurios išliks pavojingomis šimtus tūkstančių metų. Juokaujant galima sakyti, kad šiais branduoliniais atliekynais reikės pasirūpinti gal net labiau nei UNESCO vietovėmis, siekiant apsaugoti ir informuoti ateities kartas.
Visame pasaulyje tai nauja sritis, todėl kartu su mokslininkais ir paveldo praktikais iš Jungtinės Karalystės ir Švedijos, vykdydami projektą NuSPACES, bandome apibrėžti, kas yra atominis kultūros paveldas ir kam jis reikalingas.
O į Ignalinos atominę elektrinę, netikėčiausią vietą menotyrininkei, aišku, atvedė kūrybiniai projektai. Ši vieta traukia menininkus, dešimtys įvairiausių čia sukurtų meno kūrinių, sakyčiau, pavertė nebeveikiantį branduolinį objektą kultūriniu reiškiniu. Ir tai nutiko dar iki čia filmuoto HBO serialo „Černobylis“ (2019), kuris pritraukė kino turistų srautus. Kai jėgainės nebebus, bent dalis jos paveldo išliks meno kūrinių forma. Tačiau ne mažiau svarbu, kaip atominį paveldą kuria patys Visagino gyventojai, ypač jaunoji karta.
Išskirčiau ten veikiančios „Urban Stories“ kompanijos kūrybinius produktus – eksperimentines patyrimines ekskursijas, skaitmeninius archyvus, saugojančius, pavyzdžiui, atominio miesto garsus ar masinės statybos architektūrą. Džiaugiuosi, kad ir aš pati turėjau progą prisidėti kuriant inovatyvų, skaitmeninį paveldo objektą – branduolinio turizmo maršrutą, kurį įgyvendino VDU kartu su partneriais. Šis ir panašūs projektai rodo, kaip paveldas gali būti panaudotas dar vienam tikslui – prisidėti prie ekonominį ir socialinį nuosmukį išgyvenančio regiono, likusio be pagrindinio darbdavio, atsinaujinimo.
Esate viena iš „Critical heritage LAB“ idėjos, kuri vienija net kelis Europos universitetus, iniciatorių. Kuo ši iniciatyva ypatinga?
Apie kritinį paveldą (angl. critical heritage) jau užsiminiau, tai įdomi atskira disciplina ar veikiau požiūris, kuriuo dalijasi tiek mokslininkai, tiek paveldo kūrėjai, tiek menininkai. Juos vienija nuolatinė pastanga kritiškai apmąstyti visuomenių santykius su praeitimi, kelti nepatogius klausimus, taip pat į paveldo lauką įtraukti naujus, netikėtus dalykus. Čia laikomasi nuostatos, kad paveldas yra ne kažkokie praėjusių laikų likučiai, o integrali dabarties dalis ir net galingas ateities kūrimo šaltinis.
Mintis kurti tarptautinę kritinio paveldo laboratoriją kilo bendraujant su kolegomis iš Estijos, Italijos, Prancūzijos, Slovėnijos universitetų, su kuriais Vytauto Didžiojo universitetas dalyvauja Europos universitetų aljanse „Transform4Europe“. Pamatėme, kad tyrinėjame skirtingas, tačiau panašiai nepatogias ar net naujas temas – totalitarinių režimų ir permainų laikotarpių palikimą, pramonės ir deindustrializacijos poveikį bendruomenėms ir vietovėms, su migracija susijusį paveldą, pasienio visuomenių atmintį.
Bendradarbiauti paskatino ir tai, kad ateiname iš skirtingų disciplinų – antropologijos, istorijos, menotyros, sociologijos, bus naudinga dalintis žiniomis ir patirtimi.
Planuojame sukurti įdomių projektų bendradarbiaudami ne tik tarpusavyje, bet ir su vadinamaisiais „išorės“ partneriais, o iš tiesų svarbiausiais dalyviais paveldo procese – bendruomenėmis, įvairių sričių organizacijomis, institucijomis, verslais ir kitomis suinteresuotomis pusėmis.
„VDU tarptautinio konkurencingumo stiprinimas Europos universitetų Transform4Europe aljanso tinkle“ (Nr. 10-005-P-0005).
