Džiaugiasi iniciatyva
Po sėkmingos talkos džiaugėsi ir įmonių grupės direktorius Mindaugas Snarskis: „Paberžė yra ta vieta, aplink kurią mes buriamės ne vieną kartą per metus – „Viltis–Vikonda“ organizuojamas Tarptautinis Paberžės muzikos festivalis prisimenant a. a. Tėvą Stanislovą ir jo gerus darbus. Pernai pats buvau keliuose koncertuose ir mačiau, kaip jis auga, kiek pritraukia žmonių nepaisant pandemijos.
Žmones labai traukia pati vieta. Taip, tai yra gerai, bet vieta pati iš savęs graži nebus, ją reikia puoselėti, rūpintis. Todėl aš tikrai džiaugiuosi iniciatyva, kad pavasario proga, darbo metu kviečiame mūsų kolegas prisidėti prie savanoriškos veiklos ir padėti Paberžės bažnyčiai bei aplink ją esančiai teritorijai pasitikti pavasarį švaresnei, gražesnei“.
Darbų visada yra daug
„Kadangi artėja Velykos, pagrindinis dėmesys buvo skirtas tvarkyti aplinką – šluojamas, valomas šventorius, užlyginamos duobės, po smarkių vėjų buvo daug prilaužytų medžių šakų, jas rinkome – žodžiu, stengėmės padaryti Paberžę gražią ir jaukią, kad jaustųsi artėjanti šventė“, – antrindama M. Snarskiui kalbėjo A. Galvanauskienė.
Prisimindamas kolektyvo sambūrį, kurio metu tvarkoma ypatina ne tik Kėdainių kraštui, bet ir visai Lietuvai vieta, M. Snarskis sakė, jog pirmoji tokia talka įvyko prieš trejus metus, 2019-aisiais.
„Aš manau, kad tai yra prasmingas darbas, prasmingai praleistas laikas, puiki galimybė pabūti kartu su kolegomis neformalioje aplinkoje. Taip pat po žiemos prasijudinti, prasimankštinti ir nuveikti kažką gero, – šypsojosi įmonių grupės generalinis direktorius.
„Stengiamės padedant bendruomenei, Miegėnų mokyklos mokiniams, pedagogams susitvarkyti prieš kiekvienas Velykas. Visus, kas nori patalkauti, maloniai kviečiame. Kiek bebūtų rankų, visas priimame, nes mūsų parapija yra ir visos Lietuvos, kadangi žmonės atvyksta ne tik iš aplinkinių kaimų, bet ir iš miestų, didmiesčių, – kalbėjo A. Galvanauskienė.
Teritorija didelė, darbų visada, ne tik prieššventiniu laikotarpiu, yra daug – parke, šventoriuje, aplink šventorių, apačioje yra ir laipteliai, kuriuos „Vikonda grupės“ savanoriai nuvalė. Juos nuvalyti reikia kiekvieną sezoną, nes po žiemos būna ir žemių pabyrėję, lapų, šakų prikritę.
Kadangi esame labai graži parapija, atvažiuoja pas mus ne tik lietuviai, bet ir užsieniečiai. Jiems labai patinka kraštovaizdis, kur lygumose atsiranda kalneliai, paupiai, Liaudės upė su plaukiojančiom antytėm – įspūdingas gamtos kampelis tad norisi, kad būtų visiems gražus – tiek saviems, tiek atvykstantiems svečiams.“
„Man visuomet atrodo, kad duoti yra smagiau negu gauti. Šiuo atveju mes davėme savo laiką, jėgas, norą. O dar, kai tai darai su kolektyvu, artimais žmonėmis ne darbinėje aplinkoje – tai dvigubas džiaugsmas. Taip ir pabūni, ir pabendrauji, ir tuo pačiu nuveiki kažką prasmingo.
Paberžė turi Tėvo Stanislovo paliktą didelį dvasinį užtaisą. Po tokio prasmingo pabuvimo, visada ir energijos daugiau atsiranda, ir nuotaika tampa geresnė, ir namuose darbai lengviau einasi. Šiuo atveju, jeigu kas ir pavargo fiziškai, bet pasistiprino dvasiškai, psichologiškai“, – geromis emocijomis po „Vikondra grupės“ kolektyvo talkos Paberžėje, dalijosi generalinis direktorius.
Darbas suartina
Kaskart savanoriams susirenkant tvarkyti bažnytėlę, šventorių, Paberžės aplinką, taip tarsi toliau pildomas Tėvo Stanislovo noras iš visur telkti įvairius žmones ir žvelgdamas dabar iš Dangaus džiaugiasi talkauninkų gausa.
„Aš manau, kad jis visą laiką džiaugiasi, kas pas jį beatvyktų. O jeigu dar žmonės dirba, švarinasi... Pas Tėvelį tie, kurie atvažiuodavo pasisvečiauti, visą laiką dirbdavo. Paberžėje visada virdavo darbas. Tai vienas kampelis tvarkomas, tai kažkas remontuojama, tai kažkas kasama. Darbas suartina, – prisiminė A. Galvanauskienė.
Kiek galime, mes stengiamės, kad visi atvyktų – nuo mažiausio iki vyriausio, kad priprastų prie Paberžės, kad ji taptų sava. Jeigu tu čia dirbi, stengiesi, tai tas tavo išgražintas kampelis tampa tavo gyvenimo dalimi. Būna, atvažiuoja žmonių, kurie prisimena, kaip su Tėvus Stanislovu čia talkaudavo, dirbdavo ir tie prisiminimai šildo per visą gyvenimą. Taip lieka trauka, kurią mes vis stengiamės išlaikyti.
Yra žmonių, kurie metai iš metų atvažiuoja pas Tėvelį, patvarko jo kapus, ateini ir randi kažką ravintį.“
„Jūs taip gražiai, tarsi jis būtų gyvas kalbate apie Tėvą Stanislovą...“, – pastebiu klausydama muziejaus direktorės.
„Mes dabar su juo bendraujame jau kita kalba per maldą, per prašymus. Kiekvieno mėnesio 23 dieną, 18 val. vyksta mišios Tėvo Stanislovo paminėjimui. Susirenkame bendruomenė ir iš toliau atvyksta žmonės, pasimeldžiame, pabendraujame, pasidalijame prisiminimais“, – kviesdama į Paberžę atvykti visus norinčius ir ieškančius šilumos, nusiraminimo kalbėjo A. Galvanauskienė.