Paslaugas teikiančios įstaigos mūsų šalyje įprastai daugiausia atsižvelgia į judėjimo negalią turinčių asmenų poreikius – fizinį aplinkos prieinamumą. Aplinkos pritaikymas šiems žmonėms Lietuvoje jau tampa kasdiene norma. Tačiau didelė dalis žmonių su kitomis negaliomis – regos, klausos, intelekto ar psichosocialinėmis – lieka neišgirsti.
Su išskirtiniais iššūkiais prieinamumo srityje susiduria regos negalią turintys Lietuvos gyventojai. Įstaigų dizainas viduje dažniausiai nėra pritaikytas akliesiems ir silpnaregiams: nesilaikoma kontrastų, gausu veidrodinių paviršių, nėra taktilinio ar ryškaus žymėjimo, daug stiklo. Problematiška būna ir įstaigų išorė: durys ar langai nesiskiria vieni nuo kitų, trūksta iškilių ar garsinių užrašų, barkodų, kuriuos galima nuskaityti. Prekių pakuotės ar įstaigų iškabos dažnai nėra pritaikytos tam, kad klientai jas nuskaitytų telefonu, o aptarnaujantis personalas dažnu atveju nežino, kaip tinkamai elgtis: sutrinka, nepasitinka šių klientų, nelydi.
Visa tai – Vilniuje gyvenančios Eglės Jarmolavičiūtės kasdienybė. Regos negalią turinti Lietuvos radijo ir televizijos garso režisierė ir Lietuvos audiosensorinės bibliotekos leidybos procesų specialistė pasakoja kiekvieną dieną mieste susidurianti su tokiais sunkumais, apie kuriuos susimąsto tikrai ne kiekvienas.
Juoką keliančios miesto vietos
Vilnius – įvairus miestas, sako E. Jarmolavičiūtė. Jos teigimu, čia gausu patogių, saugių ir prieinamų erdvių regos negalią turintiems žmonėms. Be to, su laiku vis atsiranda naujų technologijų, padedančių dar lengviau orientuotis mieste. Vis dėlto, kai kurie Vilniaus aspektai jos tikrai nežavi.
„Man labai nepatinka, kad vidury šaligatvių dažnai stovi stulpai. Kaip gi man eiti, kad žinočiau, jog eidama neatsitrenksiu į stulpą? Be to, senamiestyje kai kurie šaligatviai yra tokie siauri, kad ant jų įrengti stulpai užima visą šaligatvį. Tai netgi kelia juoką“, – sako E. Jarmolavičiūtė.
Pašnekovė taip pat atkreipia dėmesį į dažnai ant kelio besimėtančius elektrinius paspirtukus.
„Tai yra košmaras. Teoriškai egzistuoja išmanioji aplikacija, kurią įjungus šalia esantys paspirtukai turėtų pradėti skleisti garsą, kad juos išgirsčiau ir apeičiau, bet ši funkcija yra išjungta ir neveikia. Tai yra beprotybė. Šaligatviu norisi eiti atsipalaidavus ir neturėti problemų“, – mąsto regos negalią turinti moteris.
E. Jarmolavičiūtė džiaugiasi, kad mieste yra daug garsinių šviesoforų, tačiau čia, jos teigimu, trūksta vientisumo. Kai kuriose miesto vietose šviesoforai skleidžia garsą tik užsidegus žaliam signalui, o kitur skirtingi garsai sklinda degant ir žaliam, ir raudonam šviesoforo signalams. Tai gali klaidinti regos negalią turintį žmogų.
Baisiausias dalykas Vilniuje
Vis dėlto didžiausiu Vilniaus siaubu pašnekovė laiko viešojo transporto nepritaikymą akliesiems, silpnaregiams ar senyvo amžiaus žmonėms.
„Labiausiai erzina viešasis transportas – man tai yra pats baisiausias dalykas Vilniuje. Iki šiol, XXI amžiuje, turime klausinėti žmonių, koks yra atvažiuojančio autobuso ar troleibuso numeris. Vilniuje nėra sistemos, kuri veiktų. Būna, jei minia žmonių lipa į autobusą, tai nujaučiu, kad turbūt 3G čia bus, – šypsosi pašnekovė. – Juk kiekvieną kartą klausinėti yra nepatogu. Be to, žmonės dažnai būna su ausinukais arba net nusisukę, o neregys nežino, į kurią pusę stovintysis yra pasisukęs.“
Taip pat pašnekovė atkreipia dėmesį, kad kai kuriose judriausių miesto gatvių viešojo transporto stotelėse skirtingi autobusai ir troleibusai sustoja taip dažnai, kad net ir paklausti šalia esančių žmonių būtų sudėtinga. Dėl to tokias stoteles paprasčiau yra tiesiog aplenkti, pažymi pašnekovė. Pavyzdžiui, ji sako vengianti intensyviu autobusų ir troleibusų eismu pasižyminčios šalia Žaliojo tilto esančios viešojo transporto stotelės – moteris mieliau nužygiuoja iki Europos aikštės, kad tik išvengtų maišaties.
Orientuotis patalpų viduje – neįmanoma misija?
Visgi nors vaikščiojant po miestą orientuotis dar pavyksta, vos užėjus pro duris, situacija pasikeičia kardinaliai, sako E. Jarmolavičiūtė. Jos teigimu, dar nėra sukurta technologija, kuri žmogui su regos negalia padėtų orientuotis patalpų viduje.
„Jeigu jau nežinai aplinkos, tai nežinai. Nėra jokios neregių vedimo sistemos“, – sako pašnekovė ir priduria, kad vedimo linijos (ang. guideline) labiausiai praverstų parduotuvėse ar poliklinikose.
E. Jarmolavičiūtė akcentuoja, kad iššūkių kelia ir apsilankymai gydymo įstaigose. Jei nežinai, kuria kryptimi eiti vos užėjus pro duris, bus labai sunku, sako ji. Taip pat pašnekovė pabrėžia, kad mieliau lankosi privačiose klinikose, kur ji nesijaučia diskriminuojama dėl savo negalios – registratorės pasitinka, palydi ir neklausinėja, „kaip tu čia viena atėjai“.
Neįgaliųjų reikalų departamentas primena, kad daugiau informacijos apie fizinės aplinkos prieinamumą galima rasti www.ndt.lt, o iškilus klausimams kreiptis į Neįgaliųjų reikalų departamento konsultacijų centro ekspertus el. pašto adresu KC@ndt.lt
