Šiandien, praėjus 50-čiai metų po pirmojo Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos numerio pasirodymo, gyvename laisvoje Lietuvoje, kurioje nemaža dalis piliečių jau nėra patyrę Kronikos puslapiuose aprašomų persekiojimų. Tai didelis džiaugsmas, laimėjimas ir malonė mūsų tautai. Bet ar tai reiškia, kad Kronikos darbas yra baigtas?
Sakyčiau, kad Kronikos leidėjai atliko savo darbą, bet kiekvieno susipratusio lietuvio darbas su Kronika turi tęstis toliau. Juk Kronika visada rašoma ateičiai. Drįsčiau teigti, kad jos žinia šiandien nauju rakursu tampa dar aktualesnė nei tada, kai ji buvo rašoma. Taip yra todėl, kad Kronika yra liudijimas ir išminties šaltinis laisvam šiandienos žmogui, kuris siekia gyventi prasmingą ir viltingą gyvenimą permainingame pasaulyje, kuriame taika ir ramybė tęsiasi trumpiau nei karai, priespauda ar kitos negandos. Kronikoje atpažįstame žmogiškosios prigimties trapumą ir tikėjimo reikšmę iššūkių akivaizdoje.
Šiandien neverta savęs klausti, kaip turime gyventi, kad mūsų gyvenimas būtų vertas Kronikos puslapių, juk jos puslapiuose sutinkami ne vien teigiami herojai. Bet daug svarbiau yra įsivertinti, ar mano vertybės ir pažiūros labiau sutampa su Kronikos leidėjų, ar jų persekiotojų paveikslu. Ar esame tie, kurie gyvena tiesos dvasia, ar tie, kuriems tiesa tampa kliūtimi savo ideologiniams siekiams, skirtiems paneigti žmogaus prigimtį ir pašaukimą, atitraukti žmogų nuo ištikimybės savo Kūrėjui.
Gyvename visuotinio susipainiojimo laikais, kai daugelis prigimtinių tiesų nustumiamos į šalį, o jų vietą kėsinasi užimti ideologiniai konstruktai, kuriais siekiama asmenį suredukuoti į individą, sumenkinti šeimos, bendruomenės, tautos ir valstybės svarbą. Kaip prasminga šiame kontekste minėti Kronikos metus! Kronikos, kuri tamsioje sovietinės priespaudos ir propagandos naktyje sugebėjo nepasimesti ir prabilti drąsiai ir tiesiai, be užuolankų. Kronika ir tada, ir šiandien yra geriausias įrodymas, kad tiesos žodis gali būti aštresnis už kalaviją, galingesnis už visus ginklus ir brutalią blogio jėgą. Tiesa yra nesustabdoma ir nenugalima.
Todėl Kronika netruko atskleisti, kokia bejėgė gali būti iki dantų ginkluota imperija paprasčiausios tiesos akivaizdoje. Kronika sugebėjo vėl visu smarkumu įžiebti ugnį, kuri tyliai ruseno užgesus partizanų sąjūdžiui, ištrėmus ir nužudžius šimtus tūkstančių šviesių mūsų tautos vyrų, moterų ir vaikų. Kaip tai primena ir šiandieną, kai istorija, rodos, atsikartoja Ukrainoje.
Taigi, pirmoji Kronikos pamoka mūsų ateičiai – tai supratimas, kad Kūrėjas mumyse įdiegė tiesos troškulį, kurio nepajėgūs numalšinti nei komunistiniai eksperimentai kuriant naują visuomenę, nei šiandieninė Sovietų Sąjungos liniją tęsiančios Rusijos agresija Ukrainoje. Taip pat ir tie, kurie skelbia, neva Bažnyčia ir jos puoselėjamos vertybės šiuolaikiniame pasaulyje tėra trukdis – iš tikrųjų nuslepia itin svarbią tiesą. Kronika yra puikus pavyzdys, kiek daug Bažnyčia davė ir toliau duoda Lietuvai, Europai, pasauliui. Tikėjimas Kristumi pasauliui reikalingas kaip oras. Todėl mums, katalikams, kurie šiandien susiduriame su sekuliarios aplinkos spaudimu ir net paniekinimu, neva mūsų įsitikinimai atgyvenę – Kronikos istorija yra pamoka tiesiai ir drąsiai kalbėti apie tai, kas mums svarbu. Kalbėkime nesislėpdami ir negudraudami. Būkime tikslūs, dalykiški, pateikime faktus, kaip tai darė Kronikos kūrėjai. Istorija rodo, kad pergalė prieš bet kokią tironiją priklauso tiesiakalbiams. Tegul mus sustiprina Jėzaus pažadas, kad pragaro vartai nenugalės (Mt 16, 18). Jis taip pat mus drąsino: „Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi!“ (Jn 14, 27). Geriau atsiverskime, „nes dangaus karalystė čia pat!“ (Mt 4, 17).
Kaip tik apie tai yra antroji Kronikos, o tiksliau – jos kūrėjų, pamoka mums – tai asmeninio ryšio su Dievu svarba. Tai visa ko pagrindas, nes esame per silpni daugelį sunkumų pakelti vieni. Taigi, būkime malonės būsenoje ir kasdien semkimės stiprybės maldoje. Net aplink siaučiant mirties kultūrai, nebus galima uždusinti žmogaus, kuris turi gyvą ryšį su Kristumi. Kadangi tos šviesos, spinduliuojančios mumyse, šaltinis nėra iš šio pasaulio – šis pasaulis negali jo nuslopinti. Semkimės dvasinės stiprybės tiesiai iš Gyvybės Šaltinio.
Trečioji pamoka – savo gyvenimą pavedus Kristui, mokytis savo kančios istoriją priimti nuolankiai, kaip galimybę sekti Kristumi, vienytis su Jo kančia, bei ją prasmingai paaukoti maldoje už kitus. Įsimintinas J. Em. kardinolo S. Tamkevičiaus SJ liudijimas. Kai Vilkaviškio vyskupijos kunigai parašė valdžiai dėl kunigų seminarijos, kodėl ši per metus leidžia įstoti tik penkiems seminaristams, valdžios reakcija buvo žaibiška – buvo atimtas kunigo S. Tamkevičiaus registracijos pažymėjimas, reikėjo įsidarbinti valdiškame darbe. Visgi Eminencija pasakoja, kad toks nubaudimas išėjo į naudą, nes padėjo pogrindyje užmegzti ryšius su uoliais kunigais, pogrindžio seserimis vienuolėmis, Eucharistijos bičiuliais, kitais sąmoningais katalikais. „Jei ne tie metai, kai buvo uždrausta eiti pareigas, Kroniką leisti būtų buvę kelis kartus sunkiau, nes tarnaudamas parapijoje pačiu geriausiu atveju gali užmegzti gerus kontaktus su savo parapijiečiais, bet negali megzti ryšių su miestų inteligentija“, – liudija kardinolas S. Tamkevičius SJ. Taigi, Dievą mylintiems viskas išeina į gera.
Kita svarbi šios istorijos pamoka – bendraminčiai ir bendražygiai, be kurių Kronika nebūtų tokia, kokią žinome šiandien. Kronika – sektinas bendruomeniškumo pavyzdys. Ji būrė daugybę žmonių, nei vienas iš jų negavo atlyginimo ar kitos naudos, tik pavojų būti sučiuptam, tardomam, teisiamam, kalinamam. Kronika iš tiesų moko pasitikėti bendražygiais ir drąsiai remtis jų pagalba. Tokioje pasitikėjimo dvasioje Maskvos disidentų, o vėliau čia paviešėti atvykdavusių lietuvių išeivių dėka, Kronika slapta pasiekdavo Vakarus.
Dar keletas minčių apie Maskvos disidentus šių dienų kontekste, kai tikimės pokyčių Rusijoje. Laukiame ir su džiaugsmu sutinkame kiekvieną Rusijos pilietį, kuris nepaisant valdžios persekiojimų ir propagandos išdrįsta pasisakyti prieš karą Ukrainoje. Ir tokių atsiranda! Tačiau jų nėra daug. Tai rodo, kad tikrai ne tautybė, o mūsų konkretūs pasirinkimai labiausiai nulemia mūsų gyvenimo ir net mūsų šalių istoriją. Niekada nevėlu stoti tiesos, laisvės pusėn, nevėlu atsiversti ir apgailėti savo kaltes – tik tai padarius, galima laukti tikro atsinaujinimo, atleidimo ir susitaikymo.
Kronika ano meto Lietuvoje plėtė laisvės ribas. Pirmiausia dvasinės, bet ir politinės laisvės. Nuvilnijusi per pasaulį ir jį sudominusi, atgaivinusi susidomėjimą Lietuvos laisvės byla, Kronika drąsino žmones ir vertė sovietinę valdžią susigūžti. Nesugebėdami Kronikos likviduoti, okupantai buvo priversti daryti nuolaidas, vengti aštrių diskriminavimo atvejų, nes visgi norėjo palaikyti normalios valstybės iliuziją pasaulio akyse.
Kokį ilgą laisvės kelią Lietuva nuėjo su Kronika, regime palyginę pirmąjį ir paskutinįjį, 81-ąjį, numerius.
Pirmojoje Kronikoje skelbiama apie kunigų Juozo Zdebskio, Prospero Bubnio bylas dėl vaikų katechizavimo, Valkininkų klebono Algimanto Keinos persekiojimą dėl tos pačios priežasties. Margininkų klebonas Petras Orlickas baudžiamas už tinklinio žaidimą su vaikais. Kleopa Bičiučaitė teisiama dėl vaikų rengimo pirmajai komunijai. Akmenės kunigas – dėl ligonių lankymo. Tuo tarpu kun. Antanas Šeškevičius toliau persekiojamas net ir atlikęs bausmę. Tokia tad buvo realybė pradėjus leisti Kroniką, tačiau netrukus ji pradėjo keistis.
Apie šį pokytį randame užsiminta kardinolo S. Tamkevičiaus SJ atsiminimuose: „Jeigu iki Kronikos atsiradimo valdžios pareigūnai labai drąsiai mus engė, tai pradėjus jai eiti, ypač kai sklaida pasidarė gausi, valdžia pradėjo daug kur atleisti varžtus, pavyzdžiui, po 1972 m. jau nenuteisė nei vieno kunigo už vaikų katechizaciją, nors prieš tai vieną po kito teisdavo. Taip pat buvo nustatytas limitas, kad į kunigų seminariją per metus gali įstoti viso labo penki seminaristai, tačiau pradėjus eiti Kronikai greitai leido įstoti jau dešimčiai, dar po metų – penkiolikai, ir tas skaičius vis didėjo.“
Būdamas teisininkas, negaliu į to meto realybę nepažvelgti ir profesiniu žvilgsniu. Ji primena ir įspėja, kokiu galingu ginklu gali tapti teisė ideologų rankose. Ir kas nutinka, kai ji tampa politikos tarnaite, valdžios interesų aptarnavimo įrankiu. Matome, kad teisė lengvai gali virsti viso labo iškamša, savotišku spektakliu, kuriame visai nesiekiama teisingumo. Teisė gali išsigimti papuolusi į blogas rankas. Todėl ji yra ir turi būti pirmiausia susijusi su prigimtiniu įstatymu, dorove ir teisingumu.
Tačiau grįžkime prie Kronikos – o kartu ir visos Lietuvos – laisvės kelio. Paskutinysis Kronikos numeris išėjo 1989 m. kovo 19-ąją. Jame nuotaika jau visai kitokia. Rašoma apie Sąjūdį, tikinčiųjų sugrįžimą į Vilniaus katedrą po 40 metų trukusio jos atėmimo, pranešama apie ateitininkų atsikūrimą. Ateitininkų atsišaukime kreipiamasi į visus, trokštančius atnaujinti Tėvynę Kristuje tokiais žodžiais: „Kelkimės – tikėdami – ir savo pavyzdžiu bei darbais kelkime kitus!“ Taigi, kalbama apie tautos atgimimo pavasarį.
Tačiau ir tada, ir šiandien viskas nėra taip paprasta. Tame pat numeryje, tautos atgimimo nuotaikoje, visgi randame ir visai kitokį pavyzdį. Čia rašoma, kad „Dėl Sąjūdžio iniciatyvinės grupės surengto susitikimo su buvusiais tremtiniais pasipiktinusi kritiškai atsiliepė tautietė sovietiniame laikraštyje.“ Susitikimui pirmininkavęs kunigas Robertas Grigas parašė atsakymą, kurio laikraštis, žinoma, nepaskelbė, tačiau jį išspausdino Kronikos leidėjai. Kunigas R. Grigas rašo, jog tautietė „prikiša renginiui per didelį katalikiškumą, kiti du autoriai – per didelį politiškumą. Tai labai seni kaltinimai ne tik paskiriems krikščionims, bet ir visai Kristaus įsteigtai Bažnyčiai. Kai Bažnyčia ragina rūpintis dvasiniu gyvenimu, vidinio mūsų pasaulio tvarka, prikaišiojama, kad ji nusigręžusi nuo darbo liaudies interesų, nuo socialinių problemų. Kai aktyviai reiškiasi ir šiose gyvenimo srityse – išsako savo poziciją, reglamentuoja katalikų laikyseną – šaukiama, kad ji „klerikalinė“, kad „kišasi į politiką“, apskritai, dirba ne savo darbą. Žodžiu, nuostabiai pasikartoja šv. Rašto istorija: „Buvo atėjęs Jonas, nevalgus ir negeriantis, tai jie kalbėjo: ‘Jis demono apsėstas’. Atėjo Žmogaus Sūnus, valgantis ir geriantis, tai jie sako: Štai rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis (Mt 11, 18-19)“. O liaudiškai tariant, kai norima mušti, lazda visada atsiras“, – rašo kun. R. Grigas. Atrodo, šios eilutės kai kada tiktų ir mūsų dienų Bažnyčios kritikų argumentams atremti.
Nepasaint to – pirmojo ir paskutiniojo numerių žinutės radikaliai skirtingos. Kronika nuėjo labai ilgą kelią. Leidėjai prisimena, kad pradedant darbus viskas atrodė tarsi tirštame rūke, nes Lietuvą nuo laisvojo pasaulio atskyrusi geležinė uždanga tikrai buvusi geležinė – tuomet su išoriniu pasauliu neturėta beveik jokių ryšių. Tad ir buvo neaišku, ar Kronika kas susidomės, ar ji pasirodys aktuali. Tačiau išgirdus ją skaitomą per Vatikano radiją, Laisvosios Europos radiją tapo aišku, jog pataikyta į dešimtuką.
Kronika tapo pavasariniu spinduliu, pradėjusiu sklaidyti tą tirštą rūką, gaubusį mūsų kraštą ir kai kada mintis. Ji tapo akmeniu, kurį įmetus tarptautiniai vandenys plačiai nuraibuliavo, pasiekdami toliausius kraštus. Į kitas kalbas išverstos Kronikos pasiekdavo net tolimąją Afriką.
Jau gerokai vėliau, įsibėgėjant Lietuvos atstatymui, Kronikos leidėjai nusprendė, kad leidinio misija – atlikta. Kronika, didžiulio suspaudimo sąlygomis nenutrūkstamai leista net 17 metų, supant tūkstančiams agentų ir dešimtims tūkstančių jų bendradarbių, yra Dievo stebuklas, Jo galybės liudijimas ir pasireiškimas mūsų istorijoje, Jo prielankumo, gailestingumo ir meilės ženklas mums. Kaip šiandien Lietuvoje turime Gailestingojo Jėzaus paveikslą, Aušros vartų Gailestingumo Motinos paveikslą, Šiluvą, taip turime ir Kroniką – kaip malonės ženklą, kad esame labai artimi ir brangūs Dievo širdžiai.
Kronika, kaip ir lietuvių tauta, kaip ir mūsų valstybė – liko nenugalėta. Kartu tai yra atsakymas į klausimą, ar įmanoma nugalėti tikintį žmogų? Krikščionybė iš tiesų turi didžiulį transformacinį potencialą – ne tik per atsivertimo malonę. Kiekviena, net ir mažiausia, katalikybės salelė su savimi neša geriausią dviejų tūkstantmečių patirtį ir išmintį. Net atskirti nuo pasaulio geležine uždanga, tikintieji gali nešti Viešpaties šviesą, kuriai nėra sienų, ir skelbti Jo tiesą, kuriai nebaisūs kalėjimai ir tardymai. Širdis, kuri artima Viešpačiui, nebijo nei liūtų nasrų, nei persekiojimų, ir net gali laikyti juos garbe dėl Jėzaus vardo.
Tad svarbiausia Kronikos pamoka ateičiai – kad Lietuva yra tol, kol yra jai atsiduoti, dėl jos kovoti pasirengusių dorybingų, mylinčių ir tikinčių žmonių. Lietuvą turime dėl tokių žmonių aukų, kurios buvo sudėtos ir tapo pamatiniais akmenimis ir atraminėmis kolonomis mūsų visų laisvei. O laisvė yra galimybė rinktis tiesą ir teisingumą savo ir savo valstybės gyvenime. Romo Kalantos liudijimas, kuriam taip pat šiemet sueina 50 metų, primena, kad korumpuota ateistinė santvarka žudo ir taikos metu. Todėl laisvė negali būti atsieta nuo atsakomybės, o demokratinės respublikos kūryba reikalauja aktyvių pastangų kiekvienai kartai mokantis ir stiprybės semiantis iš praeities. Šiandienė kova Ukrainoje mums vėl primena tai, kad tikra laisvė yra brangi, kad kartais ji pareikalauja pačios didžiausios – gyvybės – kainos.
Tiek šiandienos Ukrainos didvyriai, tiek ir Jūs, gerbiamieji Kronikos leidėjai ir bendradarbiai, esate mūsų tautai ir valstybei svarbus pavyzdys. Jūsų gyvenimų istorija yra įkvėpimas labiau mylėti Dievą ir Tėvynę. Įkvėpimas būti drąsiais tiesos žodžio skelbėjais. Todėl šiemet su didžiuliu dėkingumu švenčiame Kronikos 50-ąjį jubiliejų.
Tiek Ateitininkų federacijos vardu, tiek asmeniškai reiškiu Jums didžiausią padėką ir pagarbą, kad išsaugojote ir atkovojote mums Lietuvą, kad neleidote jos pasiglemžti okupantams, kad pratęsėte garbingus partizanų darbus. Kad mylėjote ir mylite Lietuvą, nežiūrėdami savęs ir visų aukų, kurias teko sudėti ant laisvės aukuro, kaip auką Viešpačiui.
Tikrai galime didžiuotis savo tauta, kurios tarpe išaugo tiek laisve ir kilnumu alsuojančių širdžių. Garbė šaliai, kurios istoriją puošia tokie žmonės, ir jų darbai. Pratęskime mūsų valstybingumo tradiciją, vadovaudamiesi jų pavyzdžiu, savo gyvenime puoselėdami tikėjimą, viltį ir veiklią meilę.