Kokios grėsmės kyla karinius raumenis pumpuojančių valstybių kaimynėms ir ko galima pasimokyti iš Taivano pasirengimo gynybai – pokalbyje su dr. Chen-wei Lin.
– Mandarinų kalba kalbančiame pasaulyje Taivanas išlieka vienintele šalimi, kurioje klesti demokratija ir daugiapartinė visuomenė. Kaip Taivanui pavyko tai įgyvendinti?
– O, vaikeli (atsidūsta, – aut.). Kažkada dėsčiau universitete, o kai dėstytojas pradeda kalbėti, jam sunku sustoti. Taivanas skiriasi nuo kitų mandarinų kalba kalbančių ar etninių Kinijos šalių, nes mes tikime, kad žmonių teisės yra prigimtinės ir visuotinės. Todėl šiandien gyvename laisvoje ir demokratiškoje šalyje, turinčioje vieną pažangiausių ekonomikų pasaulyje.
Apie visuotines teisės taivaniečiai prabilo dar iki 1945 m., būdami Japonijos kolonija. Šalims sudėjus ginklus po Antrojo Pasaulinio karo, Taivane vyravo chaosas: šoko hiperinfliacija, nebuvo tvirto teisinio pamato. Kol dauguma Vakarų Europos ir JAV tautų iš naujo kūrė savo gyvenimą taikoje, Taivanas tapo Kinijos komunistų ir nacionalistų partijų auka.
Taivanas yra maža sala. Tačiau jos ekonomika sparčiai augo ir didele dalimi tai tiesiogiai priklausė nuo JAV. Aštuntajame dešimtmetyje dalis taivaniečių studijavo užsienyje, vėliau grįžo persmelkti laisvės ir demokratijos idėjų, suvokimo, kad jie gali gyventi geriau. Todėl visi – studentai, fabrikų darbininkai, ūkininkai, universitetų profesoriai – išėjo į gatves ir pasisakė už savo teises ir laisves.
Tuo metu Taivaną valdžiusi Kinijos nacionalistų partija (dabar – Kuomintang, KMT, – aut.) turėjo du pasirinkimus: arba aktyvistus išgirsti, arba sutrypti, kartu prarandant JAV paramą. KMT suprato, kad norint išlikti valdančiąja partija, jiems labiau apsimoka ne engti, o demokratizuoti. Jie pasirinko tai daryti laipteliais: kaip po dešros gabaliuką, visuomenei vis atriekdavo po šiek tiek teisių. Daugiausia reikšmingų pokyčių įvyko 1990 m., vadovaujant prezidentui, vadinamam Ponu Demokratija – Lee Teng-hui. Pirmieji nacionaliniai atstovų rinkimai Taivane įvyko 1992 m., o Prezidento – 1996 m.
– Tačiau Kinija Taivaną iki šiol laiko sukilėlių regionu, kuris turi būti suvienytas su žemynu – jei reikia, jėga. Lietuva taip pat ilgus dešimtmečius kentė Rusijos priespaudą, ir tik nesmurtinio pasipriešinimo dėka prieš 33 metus atgavo nepriklausomybę. Ar įžvelgiate panašumų Lietuvos ir Taivano istorijoje?
– Taivanui yra garbė būti lyginamam su Lietuva. Kai prieš dvejus metus lankiausi jūsų šalyje, nemažai sužinojau apie jos istoriją – kažkada tai buvo didžiausia Europos imperija. Tačiau mane labiausiai įkvėpė Seime kabančios, už Lietuvos laisvę kovojusių didvyrių nuotraukos. Žaviuosi jų drąsa.
Taivanas, skirtingai nei Lietuva, iš tikrųjų niekada nebuvo okupuotas. Tačiau iki XIX amžiaus pabaigos priklausėme Kinijos imperijai, dar 50 metų buvome Japonijos kolonija. Taigi, nors oficialiai nebuvome okupuoti, mus ilgai valdė išorinės jėgos. Ta prasme esame labai panašūs.
– 2021 m. publikuotame interviu sakėte, kad „Taivanas turi reikalų su priešu, kuris kariauja fiziniame, psichologiniame ir kibernetiniame fronte turėdamas daug didesnių išteklių“. Kaip apibūdintumėte diplomatinę padėtį tarp Kinijos ir Taivano šiandien?
– Situacija nepagerėjo, bet nebūtinai pablogėjo. Didesnį susidomėjimą sukėlė praėjusių metų rugpjūtį Taivane organizuotas JAV Atstovų Rūmų narės Nancy Pelosi vizitas ir Taivano pašonėje vykusios masinės karinės pratybos, kurias organizavo pagrindinės Kinijos Liaudies Respublikos karinės pajėgos – Liaudies išlaisvinimo armija (People’s Liberation Army, PLA, – aut.). Daugelis ekspertų ir stebėtojų manytų, kad padėtis Taivane darosi vis įtemptesnė, tačiau žmonės linkę daugiau domėtis krizėmis nei galimybėmis.
Kaip ir Lietuva, Taivanas niekada nebuvo agresoriais. Mūsų valdančioji Demokratinė pažangos partija (Democratic Progressive Party, DPP, – aut.) nuo pat pradžių laikosi keturių pagrindinių principų santykiuose su Kinijos Liaudies Respublika: taikos, lygybės, demokratijos ir dialogo.
Vakarai karą suvokia tuomet, kai vienas smogia kitam. Tačiau kare ne visuomet turi būti naudojami ginklai ir daroma tiesioginė žala. Vakarai nežino, kas yra propaganda, įvairūs būdai išvesti iš pusiausvyros, priversti pasiduoti. Mes žinome. Ir jūs žinote.
Taip, Taivanas vis dar susiduria su iššūkiais. Tačiau kai grėsmė tyko kasdien, su ja susigyveni ir išmoksti efektyviau kovoti. Viena didžiausių grėsmių Taivanui išlieka pažintinis karas – netikros naujienos, galinčios paveikti žmonių mąstymą ir pasirinkimą balsuojant. Kai prieš šešerius metus pradėjo plisti įvairios melagienos, žmonės iš tiesų buvo šokiruoti. Šiandien tam jie atsparūs.
– Kaip vertinate pastarąsias Kinijos karines pratybas aplink Taivaną?
– Skirtingo masto pratybas jie vykdo kone kasdien. Manau, kad taip darydami kinai bando pasiekti keletą tikslų, tačiau vieno įgyvendinti niekaip nesiseka – įbauginti Taivano žmonių ir atskirti Taivaną nuo pasaulinės bendruomenės. Tiesą sakant, vykdydami smurtą palaikančias karines pratybas, kinai pasauliui kelia daugiau pasibjaurėjimo nei žavesio.
– Tačiau nepaisant to, kad Kinija vis dar bando diplomatiškai ir ekonomiškai izoliuoti Taivaną nuo likusio pasaulio, Taivanas tapo vienu iš pagrindinių Azijos ekonomikos žaidėjų ir vienu iš didžiausių kompiuterinių technologijų gamintojų pasaulyje. Kaip tai atsitiko?
– Taivano ekonomikoje svarbus vaidmuo atitenka vyriausybės pramonės politikai. Ji privačiam sektoriui sukūrė galimybes ir atvėrė duris: užtikrino subsidijas moksliniams tyrimams ir plėtrai, palankią aplinką privačiam sektoriui tapti novatorišku ir pelningu, įdiegė efektyvią švietimo sistemą.
Vienas iš dalykų, prisidėjusių prie mūsų ekonomikos augimo, buvo vadinamoji „eksporto perdirbimo zona“. Importuojame mašinas ir medžiagas, labai greitai jas pagaminame, surenkame ir siunčiame į JAV. Būtent tai Taivanas darė 1960–1980 m. JAV vaidmuo čia yra ir aktyvus, ir pasyvus. Taivanui JAV atvėrė didžiausią rinką pasaulyje. Gali pagaminti daug ką, bet jeigu niekas neperka – tai nuostolinga.
Puslaidininkių pramonė taip pat tapo vyriausybės kryptingų veiksmų rezultatu – valdžia greitai suprato, kad šalis pajėgi eksportuoti dar daugiau. Todėl buvo įkurta daug mokslinių tyrimų institutų, leidusių privačiam sektoriui siekti inovacijų ir solidžiai iš to užsidirbti. Garsiausia Taivano puslaidininkių įmonė – Taiwan Semiconductor Manufacturing Co. Ltd (TSM) – buvo viena iš jų. Prieš įkurdamas TSM, Morrisas Changas trejus metus vadovavo vyriausybės finansuojamam institutui.
Privatus sektorius sukūrė naują verslo modelį ir tapo svarbiausiu puslaidininkių tiekėju pasaulyje. Anksčiau taikytą vertikalią puslaidininkių integraciją – nuo projektavimo iki gamybos, pakavimo ir testavimo, TSM pakeitė kitu modeliu. Jie sutelkė visus pajėgumus tik į lustų gamybą, o dizainą, pakavimą ir testavimą perleido kitoms įmonėms.
Puslaidininkių gudrybė yra ta, kad juos pagaminti galėtų bet kas. Problema atsiranda tuomet, kai reikia iš to užsidirbti. Pelnas tiesiogiai priklauso nuo puslaidininkių kokybės – ji turi būti gera. Jei sugenda vienas iš šimto lustų – gerai. Bet jei iš 100 lustų 10 nepavyksta, pinigų neuždirbsi. Ilgus metus dirbant su inžinieriais, klientais ir tiekėjais, taivaniečiai sukaupė tiek patirties, kad iš 10 000 lustų sugenda tik vienas ar du.
– Vienoje iš savo ankstesnių kalbų minėjote, kad Kinijos komunistinė sistema gali būti suprantama kaip daug efektyvesnė kuriant ekonominę plėtrą, tačiau yra daug sričių, kuriose ji neveikia, pavyzdžiui, žmogaus teisių gynime. Čia įžvelgiu Kinijos panašumų su Rusija. Ar tokią paralelę matote ir Jūs?
– Palyginti su Rusija, Kinija turi labai didelę ekonomiką. Iš pirmo žvilgsnio Kinijos ekonominė sistema gali atrodyti efektyvi, tačiau tie, kas pakapsto giliau, supranta, kad taip nėra. Pavyzdžiui, fabriko statybos demokratinėje valstybėje turi atitikti daugybę aplinkosaugos reikalavimų. Tai atima daug investuotojo laiko, energijos, kartais – ir pinigų. Gamyklos Kinijoje ar Rusijoje išdygsta greičiau ir lengviau, nes šioms šalims rūpi ne aplinka, o šlamantys. Valdžia nepaiso aplinkosaugos reikalavimų, o pirmieji, kurie už tai sumoka, yra vietos gyventojai ir darbininkai.
1960 m. pasaulyje buvo daug autoritarinių režimų. Vidurinioji klasė, baltosios apykaklės ir miestiečiai tai palaikė, nes norėjo stabilumo ir ekonomikos augimo. Tuo pat metu, darbininkai ir ūkininkai jautėsi išnaudojami, jie streikavo gatvėse. Visuomenė buvo chaotiška. Ir tada ateina lyderis, kuris pasako, kad sugrąžins žmonėms tvarką. Kas tada remia kariuomenę? Miestiečiai ir baltosios apykaklės.
Kiniją valdo didžiausia partija pasaulyje – Kinijos komunistų partija (Chinese Communist Party, CPP, – aut.). Jų kontrolė visuomenėje yra labai stipri. Manau, kad Kinijoje vis dar yra itin palaikančių vadovybę. Tačiau jeigu Kinija pradėtų karą, kuris susilpnintų šalies ekonomiką ir žūtų kinų sūnūs, nežinau, kiek daug žmonių toliau remtų Xi Jinpingą. Kinų motinoms veikiausiai neužtektų už vaikų netektis kaip kompensaciją gauti po barzdaskutę, kaip tai vyksta Rusijoje.
– Ar Rusijos agresija prieš Ukrainą ką nors reiškia Taivanui?
– O taip, tai turi labai stiprų poveikį Taivano žmonėms. Jei būčiau Kinijos prezidentas Xi Jinpingas, kaltinčiau Putiną dėl Ukrainoje pradėto karo, nes daugelis taikiai gyvenančių taivaniečių staiga pabudo ir suprato, kad karas yra realybė. Kad diktatūra ir autoritariniai režimai juo gali bandyti įgyvendinti nepagrįstus užmojus.
Kai Rusija įsiveržė į Ukrainą, drąsūs ukrainiečiai pasauliui pademonstravo, kad jie yra pasirengę mokėti labai didelę kainą už savo laisvę ir demokratiją. Vėlgi, tai turi didelį poveikį Taivano visuomenei. Mes savo šalyje daug diskutavome apie asimetrinį karą, tačiau iki karo Ukrainoje, žmonės nelabai suprato, ką jis iš tiesų reiškia. Ir staiga televizorių ekranuose jie mato Ukrainos dangų skrodžiančius „Stingers“ ir „Javelins“. Ir tada jie suvokia, kad viena raketa nuo žemės nušluoja griozdišką tanką.
Žinoma, Kinija taip pat nepraleidžia progos vis įgnybti Taivanui su klausimu, ar mes norime atsidurti Ukrainos vietoje, o gal vis dėlto pageidautume sutikti su komunistų principu „viena šalis, dvi sistemos“.
– Su kokiomis grėsmėmis, jeigu tokių apskritai įžvelgiate, ateityje gali susidurti Rusijos ir Kinijos kaimynės?
– Niekada nebuvau diktatorius, jų nemėgstu ir nelabai žinau, ką diktatoriai galvoja. Bet kad ir kaip jie mąsto, daro tai neišmintingai, nes aplink save suburia tik priešus.
Nereikia bijoti nei Rusijos, nei Kinijos. Tas, kas bijo, gali iš karto atsisakyti savo laisvės. Tačiau jeigu nenorime kovoti, turime būti geriau pasiruošę. Kita vertus, dalis vyriausybių vis dar mokosi bendrauti viena su kita. Mokosi bendrauti su savo tauta. Vyriausybė pirmiausia turi pelnyti tautos pasitikėjimą. Tauta turi žinoti, kad tai, ką daro valdžia, yra gerai. Kad valdžiai puikiai suvokia savo veiksmus, už juos atsako ir yra pasiruošusi.
Prieš 30 metų nei nebūtų buvę šio interviu. Šiandien, skirtingai negu anuomet, turime visas galimybes bendrauti ir bendradarbiauti. Dalijimasis informacija ir bendradarbiavimas yra mūsų kasdienybė, todėl turime tai išnaudoti geresniam pasiruošimui. Nes artimai bendraudami, jau būsime vienu žingsniu priekyje nuo bet kokios grėsmės.