Agne, kaip atrodo tavo akimirka be rūpesčių, pilna visiško komforto?
Atsakysiu labai paprastai, bet šiuo atveju paprastume tikrai slypi genialumas. Jauki aplinka, gaivus oras, skanus maistas ir puiki mano pačios ar kitų žmonių kompanija, kuomet mėgaujiesi dabartimi ir negalvoji, kas buvo vakar ir kas laukia rytoj. Tai, mano manymu, yra komfortas, pasotinantis gyvenimą.
Tad tau maistas – vienas didžiausių gyvenimo malonumų?
Jei ne didžiausias. Kartais klausiu savęs, kurį iš dviejų žmogui labai svarbių dalykų rinkčiausi: galimybę valgyti skanų maistą kiekvieną dieną ar rasti gyvenimo meilę. Nes pirmuoju pasirinkimu gaunu ir viena, ir kita, tik ta meilė kitokios formos.
Kiek tavo mėgstamo maisto sąraše yra labiau širdį nei skrandį užpildančių dalykų –savo maisto, keliančio geras emocijas, nuraminančio ir susijusio su asmeniniais nostalgiškais potyriais?
Daug! Jei reikėtų patenkinti tik skrandį, per dieną pavalgyti man užtektų tik du kartus, bet dėl širdies reikalų valgau tris, o užkandžiauju bent penkis kartus per dieną… Štai kaip veikia meilė.
Kokiomis aplinkybėmis tavo savi patiekalai užsitarnavo tokį titulą?
Matyt, kaip ir daugumai, kai kurie patiekalai primena vaikystės skonį, kiti – kažkokias su jais susijusias akimirkas. Pavyzdžiui, man nėra skanesnių šaltibarščių už mamos gaminamus, o juos ji man ruošia nuo vaikystės. Paslaptis paprasta – daugiau daržovių. Salotų lapai, ridikėliai, daug krapų ir petražolių. Visada ragaudama šaltibarščius kažkur kitur, svajoju apie tuos, kuriuos gamina mama.
Iš mokyklos geriausiai prisimenu batonezą – batoną su majonezu, kad būtų sotu ir pigu. Tada dar buvo ir be galo skanu. Dar ir dabar visada nusišypsau pamačiusi kažką perkant majonezo ir batono kombinaciją.
Taip pat neseniai mano gyvenime įvyko svarbus įvykis. Tėvai visada kartojo, kad pomėgis alyvuogėms ateina su branda, tai noriu pranešti, kad prieš kelias savaites aš pagaliau subrendau! Paragavau vieną, tada kitą alyvuogę ir galiausiai suvalgiau visą stiklainį. Dabar pirkdama jas (o tą darau kiekvieną dieną) juokiuosi prisiminusi savo staigią asmenybės revoliuciją. Alyvuogės man tapo neįtikėtinai savos. Lyg žmonės, su kuriais pabendravus kelias akimirkas atrodo, jog pažinojai juos gyvenimą.
Ar dažnai mėgaujiesi savu maistu?
Tikrai taip. Už tai labiausiai esu dėkinga kelioms vietoms mieste, įskaitant ir savo maisto restoraną „Čili Pizza“, bei mamai.
Net ir mokslininkai sutinka, kad mėgstamas maistas skatina geras emocijas. Bet dažniausiai jis būna gausus angliavandenių, labai sotus, o tai, kaip žinia, kelia lengvą snaudulį. Pasimėgavusi savu maistu trauki į lovą, jei tik yra galimybė, ar dažniau jautiesi pakylėta?
Neslėpsiu, pamiegoti aš mėgstu. Tikrai nenorėčiau, kad kažkas imtų ir suvestų statistiką, kiek valandų iš mano gyvenimo atima miegas. Bijau, kad nebemiegočiau. O šiaip esu žmogus, kuris mėgsta pasikalbėti su savimi: jei jaučiu, kad kažko noriu, tą ir darau. Ypač jei jaučiuosi nusipelniusi, pavyzdžiui, atlikusi kokį svarbų ar sunkų darbą. Savęs palepinimas – labai rekomenduotinas dalykas, nereikėtų jo vengti. Tą nuolat primenu ir savo aplinkos žmonėms, kurie per daug save spaudžia ir dažniau išreiškia neapykantą, o ne meilę sau.
Ar sugebi atsiriboti nuo minčių, kad koldūnai, mėsainiai ar picos storina, išjausti komfortišką emociją maksimaliai? Ką patartum tiems, kurie vadovaujasi principu, kad kaloringas ar sotus maistas, valgomas net retkarčiais, yra nesveikas?
Niekada nedraudžiau sau jokio maisto ir nepaisiau dėl maisto ir grožio susidariusių stereotipų. Na, nebent kalbėtume apie avies galvą Islandijoje, nes taip ir neišdrįsau jos paragauti. Maistas man teikia per daug malonumo, kad galėčiau leisti sau jo nepatirti. Juk jei tik yra galimybė pasiekti orgazmą, reikia ja pasinaudoti, tiesa? Maistas be rūpesčių skirtas akimirkoms be rūpesčių, kurių gyvenime gerokai per daug, tai kam dar apsisunkinti.
Tiesa, nors save laikau malonumų žmogumi, tikiu, kad visi mes – labai panašūs ir kartu skirtingi individai, kurie įsiklauso į save ir jaučia, kas jiems yra geriausia. Jei kitas negali be košių, sveikų kokteilių ir veganiško maisto, tai tikrai neturėtų būti mano reikalas. Neturiu jokio noro teisti tokį žmogų, nebent jis pradėtų kritikuoti mano pasirinkimus. Bet ir tai man būtų panašu į kovą su vėjo malūnais.
Užsiminei, kad esi „Čili Pizza“ fanė. Kurie jų meniu šedevrai tau „saviausi“?
Trinta meksikietiška sriuba, kebabas su vištiena, apkepti gruzdinti koldūnai su mėsa, lietiniai su kumpiu ir sūriu, bulviniai blynai su traškia šonine, austriškas pyragas su varške – mano nuo senų laikų mėgstamiausi. Vien dabar prisiminus tą štrudeliuką su nerealiu padažu nurijau kelis seilių cunamius.
Ar kada nors bandei atkurti kokio nors jų patiekalo, pavyzdžiui, firminės sriubos, receptą? Sklando kalbos, kad tai padaryti mėgino kas antras, ragavęs originalo.
Ooo, taip. Neseniai ir garsiojoje feisbuko grupėje „Karantino kuchnia“ žmonės dalijosi nostalgiškais savo maisto patiekalais, atsiminimais ir jų receptais. Pabandžiau ir aš. Galima sakyti, pavyko, bet jei reiktų gaminti dar kartą, verčiau eičiau į „Čili Pizza“.
Ką darytum, jei pasaulyje liktų vien maistas, kuris pasotina tik skrandį, o ne širdį?
Rinkčiausi antrą variantą iš antro klausimo atsakymo – ieškočiau amžinos gyvenimo meilės. O jei rimtai, būtų tikrai labai liūdna, bet bandyčiau prisitaikyti. Juk mūsų seneliai kažkaip be picos ir mėsainių išgyveno.
Žaibiškas klausimas: koks „Čili Pizza“ patiekalas būtum?
Pica „Katytė“ iš vaikiško meniu, tik su papildomais raudonaisiais pipirais ant viršaus.
Užsakymo nr.: PT_87656273