Nedarykite už vaiką to, ką jis gali atlikti pats
Anot R. Gluchovskės, tėvai myli savo vaikus, todėl natūralu, kad nori jiems įvairiose buitinėse situacijose pagelbėti. Visgi svarbu tai darant nepersistengti ir suteikti galimybę mažiesiems mokytis bandant ir klystant. Ekspertės teigimu, šešiametis jau turėtų gebėti pats apsirengti, praustis ir tinkamai naudotis tualetu, valgyti su stalo įrankiais, atlikti nesudėtingus namų ruošos darbus ar susitvarkyti žaidimų vietą. Viso to išmokti bus sudėtinga, jei kiekviename žingsnyje tėvai skubės šias ar panašias užduotis atlikti už vaiką.
„3-6 metų amžiaus vaikui tikrai galima ir netgi reikėtų leisti prisiimti jo amžiui tinkamas atsakomybes – pavyzdžiui, susitvarkyti žaislus, surinkti ir sudėti į skalbinių dėžę nešvarius savo rūbus, pamaitinti namų augintinį, palaistyti gėles, nušluostyti stalą, galbūt pasiurbti grindis. Taip ugdomas ne tik vaiko savarankiškumas, bet ir jo gebėjimas prisiimti atsakomybę, pareigos jausmas. Jei viską visuomet už vaiką padarys tėvai, jis neturės paskatos mokytis. Tėvams verta prisiminti auksinę Konfucijaus mintį: „Paaiškink – ir aš užmiršiu. Parodyk – prisiminsiu. Leisk man padaryti pačiam – ir aš suprasiu“. Vaiko ugdymo kontekste ji yra itin teisinga“, – sako R. Gluchovskė.
Leiskite atrasti ir pažinti pasaulį
Ugdymo ekspertė pabrėžia, kad ikimokykliniame amžiuje vaikai daugiausiai mokosi per patirtį ir pojūčius, todėl tėvams ir pedagogams svarbu suteikti mažiesiems kuo daugiau galimybių tai daryti. Leisti vaikui laipioti į medžius ir suptis, lipdyti sniego senius ir statyti smėlio pilis, kalti vinį ir pjauti peiliu, važinėtis dviračiu ar bėgioti per kliūtis, susitepti purve ar sušlapti vasaros lietuje:taip jam suteikiama proga pažinti pasaulį visais savo pojūčiais, plėsti savo patirtį ir per ją mokytis. Nei knygelių skaitymas, nei animaciniai filmai to atstoti negali.
„Kartais tėvai yra linkę visur įžvelgti pavojus – nuo rizikos susižaloti šakute valgant iki nelaimingo atsitikimo judrioje gatvėje galimybės. Tačiau perdėtas vaiko saugojimas tikrai nėra jam į naudą. Nuolat nerimaujančių tėvų vaikai taip pat auga nerimastingi, stokoja pasitikėjimo savimi ir savarankiškumo, patiria nuolatinę įtampą ir baimę, sunkiai mezga draugystės ryšius su kitais, o sudėtingesnėse situacijose pasimeta. Tad užuot aplink regėjus vien supančias grėsmes, pirmiausia reikėtų stengtis įžvelgti atradimo ir pažinimo galimybes. Neuromokslininkai yra įrodę, kad mažo vaiko smegenyse naujos jungtys tarp nervinių ląstelių kuriasi pirmiausia tada, kai mažasis pats aktyviai veikia ir mokosi tyrinėdamas pasaulį. Svarbu leisti jam tai daryti“, – pažymi R. Gluchovskė.
Padėkite patirti visus jausmus
„Saulės gojaus“ ikimokyklinio ugdymo vadovės teigimu, siekiant vaiko emocinio ir psichologinio augimo, taip pat svarbu nesistengti jo bet kokia kaina apsaugoti nuo neigiamų emocijų. Reikėtų leisti vaikui patirti visą jausmų spektrą, o ne tik teigiamas emocijas. Ekspertė pažymi, kad vaikas turi pažinti ir nuobodulį, pasibjaurėjimą, liūdesį, pyktį, nuostabą, baimę bei kitas nemalonias emocijas, su kuriomis neišvengiamai savo gyvenime susiduria kiekvienas žmogus.
„Užuot bandžius vaiką nuo neigiamų emocijų apsaugoti, reikėtų padėti mažajam jas atpažinti savyje bei kituose žmonėse ir suprasti jų priežastis. Tai padeda stiprinti vaiko empatiją – gebėjimą įsijausti į kito žmogaus situaciją, įsivaizduoti jo jausmus ir atitinkamai elgtis. Empatija yra svarbi emocinio intelekto ir socialinių įgūdžių sudedamoji dalis. Kaip ir visų kitų dalykų, empatijos vaikai pirmiausia mokosi iš savo tėvų. Tad suaugusiųjų demonstruojama atjauta ir įvairios pagalbos kitiems žmonėms išraiškos, pavyzdžiui, paaukojimas vargšui ar moneta gatvės muzikantui – ypač paaiškinant tokių veiksmų priežastis – gali padėti ugdyti vaiko gebėjimą užjausti ir suprasti kitus“, – sako specialistė.
Tvirtai laikykitės susitarimų
R. Gluchovskės teigimu, priešmokyklinio amžiaus vaikai taip pat jau turėtų būti išmokę jausti ribas – kas yra leistina, o kas ne. Priešmokyklinukas turėtų gebėti suprasti ir priimti tai, kad ne visi jo norai išsipildo. Anot ikimokyklinio ugdymo ekspertės, svarbu sieti norų išsipildymą su paties vaiko indėliu, pastangomis ir veiksmais. Tai reiškia, kad vaikas turėtų gebėt laikytis susitarimų su tėvais, nustatytų namų taisyklių, bendravimo su bendraamžiais bei suaugusiaisiais normų.
„Iš mokyklai pasiruošusio vaiko jau turėtų būti galima tikėtis ne tik pagarbaus ir mandagaus elgesio, bet ir, pavyzdžiui, gebėjimo laikytis žaidimo taisyklių, mokėjimo pralaimėti ar išlaukti eilėje. Tačiau svarbu nepamiršti, kad laikytis susitarimų bei taisyklių vaikas išmoks tik tuomet, jei jų laikysis ir suaugusieji. Tai reiškia, kad tėvai vaikams neturėtų žadėti to, ko negalės išpildyti. Ir priešingai – jei yra susitariama, kad žaidimai ar pramogos vaiko lauks tik jam atlikus tam tikras savo pareigas ir užduotis, tai svarbu nenuolaidžiauti ir principingai laikytis šios sąlygos – kad ir kaip mažasis dėl to būtų nepatenkintas“, – sako R. Gluchovskė.
Atsisakykite nerealistiškų lūkesčių
Specialistės teigimu, norint padėti vaikui augti ir mokytis, svarbu jį pažinti, suprasti besiformuojančius mažojo būdo bruožus ir polinkius, o visų svarbiausia – leisti jam būti savimi. R. Gluchovskė atkreipia dėmesį, kad neretai tėvai savo vaikams kelia nerealistiškus lūkesčius, kurie dažniausiai yra pačių suaugusiųjų prioritetų, norų ir įsivaizdavimų atspindys.
„Perdėti tėvų lūkesčiai ir norai žaloja vaiką, žlugdo jo savivertę ir pasitikėjimą savimi. Siekdamas būti toks, kokį jį nori matyti tėvai, vaikas gali vengti išbandyti ką nors naujo. Bandydamas atitikti tėvų lūkesčius, mažasis taip pat bijos suklysti, o suklydęs gali imti išsisukinėti ar meluoti, netinkamai pasielgęs – kaltinti kitus. Labai dažnai aukštus lūkesčius tėvai sieja su vaiko akademine sėkme mokykloje, sureikšmindami jo gebėjimą anksti pažinti raides, skaityti ir skaičiuoti. Tokiu atveju žaidimai ir laisvas vaiko laikas dažnai „nurašomi“ kaip bereikšmis dykinėjimas, o mažasis apkraunamas papildomomis veiklomis ir būreliais. Tačiau jei tie būreliai neatitinka paties vaiko pomėgių, jam tai tampa energiją sekinančia prievole, o ne sėkmingo ugdymo įrankiu“, – pabrėžia R. Gluchovskė.
Priimkite vaiką toks, koks jis yra
Anot „Saulės gojaus“ ikimokyklinio ugdymo ekspertės, tėvai turėtų vertinti ir mylėti vaiką tokį, koks jis yra. Mažajam yra labai svarbus jam brangiausių žmonių palaikymas ir įvertinimas. Tačiau begalinė tėvų meilė neturėtų virsti besąlygišku atžalos aukštinimu ar nuolatiniu nerimu dėl jo pasiekimų.
„Vaiko nereikėtų kelti į padanges ir girti už bet kokį papaišymą ant popieriaus, laikant tai didžiu meno kūriniu. Tačiau taip pat negalima vaiko menkinti, jo kūrybą vadinant terlione ar nesąmone. Reikia stengtis išsaugoti balansą ir skatinti vaiką žengti vis naują žingsnelį į priekį, nekeliant tikslų, kurie šiuo metu jam yra pernelyg sudėtingi. Be to, svarbu drąsinti vaiką už pastangas, kruopštumą ir susikaupimą, nesusikoncentruojant vien tik į rezultatą“, – sako R. Gluchovskė.
Per dvidešimt metų sukaupta „Saulės gojaus“ pedagogų patirtis rodo, kad geriausius rezultatus mokykloje demonstruoja tie vaikai, kurie darželyje įgijo ne tik „kietųjų“ kompetencijų – skaitymo, rašymo ar skaičiavimo – pagrindus, bet ir kiekvienam žmogui svarbių „minkštųjų“ kompetencijų, išsiugdė pasitikėjimo savimi ir atsakomybės jausmą. Tai yra sėkmingai asmenybei reikalingos savybės, kurioms tėvai su patyrusių pedagogų pagalba turėtų skirti deramą dėmesį.