Margarita sako, kad kartu su kolektyvu stengiasi sukurti tinkamą erdvę būti ir mokytis kiekvienam vaikui – labai gabiam ir vidutinių gebėjimų, patiriančiam mokymosi sunkumų, turinčiam įvairiausias negalias (tiek fizines, tiek intelekto ar psichosocialines). Direktorė labai laukia mokykloje naujų mokinukų ir mielai dalijasi savo patirtimi bei pastebėjimais apie „įtraukųjį gyvenimą“:
– 2015 metais Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro patvirtinta „Geros mokyklos koncepcija“ apibrėžia: „Gera mokykla – pamatinėmis humanistinėmis vertybėmis ugdymą grindžianti, prasmės, atradimų ir asmens ugdymo(si) sėkmės siekianti mokykla, kuri savo veikloje vadovaujasi mokyklos bendruomenės susitarimais ir mokymusi.“
Tikrai neabejoju, kad kiekviena pažangi mokymo įstaiga eina šiuo keliu, ieško geriausių sprendimų, tobulėja. Tačiau švietimo bendruomenėje vis netyla diskusijos apie įtraukųjį ugdymą. Tai kompleksinis klausimas, kuris dar neturi atsakymo. Greitu metu turbūt ir neturės. Nes „kuo giliau eini į mišką, tuo daugiau randi malkų“. Įtraukusis ugdymas mūsų šalyje nėra naujiena – Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos teigimu, Lietuvoje apie 90 proc. specialiuosius poreikius turinčių mokinių jau mokosi bendrojo lavinimo mokyklose bendrose klasėse. Ir tikrai yra gerų pavyzdžių, mokyklų, kuriose tokių vaikų ugdymas yra įgyvendinamas pakankamai sėkmingai. Tačiau dažniausiai ir garsiausiai kalbama apie problemas, nesėkmės atvejus, orientuojamasi į tai, kas blogai, taisytina, ir taip mažai džiaugiamasi pasiekimais. O jei garsiau kalbėtų tos mokyklos, kurios metodiškai, atkakliai ir vykusiai ne vienerius metus ugdo specialiųjų poreikių vaikus, tai ir kitos mokymo įstaigos gal būtų įkvėptos, o įtraukusis ugdymas neatrodytų kaip baubas. Remdamasi savo asmenine patirtimi galiu tvirtai pasakyti, kad ugdyme nieko nevyksta, jei mes netikime tuo, ką darome.
Visų pirma, turi atsirasti tikėjimas, kad mes galime įtraukti į mokymo procesą visus vaikus, kad neuroįvairovė gali tapti norma mokyklose, darbuose, visuomenėje. Įtraukusis ugdymas – tai ne stebuklingai surašyta programa. Tai nesibaigiantis, kasdienis darbas, reikalaujantis daug pastangų. Įtraukusis ugdymas pirmiausiai prasideda nuo mokyklos vadovo požiūrio į šį procesą. Ne mažiau svarbus – teisingas bendraminčių mokytojų subūrimas, gero mikroklimato mokykloje sukūrimas, teigiamas mokytojų požiūris į įtraukimą. O vaikas šiame vyksme turi būti pats svarbiausias. Ir, žinoma, kad tuo pačiu keliu turi eiti visa mokyklos bendruomenė. Jei nors vienas iš vadovų, mokytojų ar tėvų nėra pasiruošęs priimti kitokių vaikų – kitaip mąstančių, kitaip besielgiančių, nei yra įprasta, tai įtraukties sėkmės mokykloje tikėtis nelabai įmanoma.
– Margarita, ar įtraukties reikia tik ypatingiems vaikams, jų tėveliams ar kiekvienam iš mūsų?
– Anksčiau specialiųjų poreikių mokiniai buvo uždaromi internatuose, ir dar iki dabar yra žmonių, kurie teigia, kad prieš 30 metų tikrai nebuvo tokių vaikų ir tik paskutiniais dešimtmečiais tokie gimsta. Ar keistas toks mąstymas? Ne, nekeistas, nes sovietinėje Lietuvoje „nesveiki“ vaikai buvo „draudžiami“ – jie nevaikščiojo gatvėse, nežaidė su vaikais kieme, nesimokė bendrojo ugdymo mokyklose, dažniausiai – namuose. Jų tiesiog nebuvo. Džiaugiuosi, kad visgi laikai pasikeitė – šiandien mes mokomės ir stengiamės priimti kiekvieną žmogų tokį, koks jis yra. Šiems ypatingiems vaikams labai reikia mūsų visų pagalbos. Galbūt specialiųjų poreikių vaikas nebaigs universiteto, gal nesukurs šeimos ir neturės savo vaikų, bet siekiamybė yra sudaryti sąlygas ir leisti jam turėti pagal galimybes pilnavertį gyvenimą. Svarbiausia, kad suteikus pagalbą jis gali išmokti gyventi savarankiškai arba dalinai savarankiškai ir nebebūti našta mokesčių mokėtojams, o gal netgi eiti į darbą ir prisidėti prie bendrojo vidaus produkto kėlimo. Tokie vaikai lankydami bendrojo ugdymo mokyklas dalyvauja realiame pasaulyje, išmoksta prisitaikyti, patiria įvairių naujų dalykų, gėrėja ir lavėja jų socialiniai įgūdžiai. Tačiau reikia įdėti dar daug pastangų, kol bus sumažinta šioje srityje egzistuojanti atskirtis.
– Direktore, o su kokiais iššūkiais tenka susidurti vykdant įtraukųjį ugdymą?
– Domėdamasi situacija pasaulio šalyse (Kanadoje, Singapūre, Italijoje, Suomijoje, Danijoje ir t.t.), jau ilgą laiką dirbančiose pagal įtraukiojo ugdymo principus, taip pat bendraudama su kolegomis Lietuvoje galiu pasakyti, kad didžiausias iššūkis šiai dienai yra žmonių, gebančių dirbti su specialiųjų poreikių vaikais, trūkumas. Ne mažesnė problema – nepakankamas mokytojų paruošimas įtraukiajam ugdymui, pernelyg didelės klasės, per daug skirtingų specialiųjų poreikių turinčių vaikų vienoje klasėje (kartu mokosi autizmo spektro, intelekto ar psichosocialinius sutrikimus, dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sindromą, įvairaus sunkumo disleksiją turintys vaikai ir pan.). Dar vis susiduriu su mokytojais ir padėjėjais, kurie nori „pagydyti“ vaikus, padaryti juos „normaliais“, kad ir ką tai reikštų. Toks požiūris niekur neveda ir tik sunkiau tampa padėti, nes išsikeliami neįgyvendinami lūkesčiai. Ir mėgindamas pakeisti tokius mokinius mokytojas tiesiog perdega.
Kitas rimtas iššūkis – mokymo programos. Ar turintys specialiuosius poreikius vaikai tikrai pajėgūs jas įveikti? Ar visiems to reikia? Ar kiekvienas privalo baigti pagrindinę programą, o gal gali būti pasiūlyta ir kita alternatyva? Sprendžiant šią problemą būtinas dialogas su tėvais, kuo aktyvesnis jų dalyvavimas. Nors dažnai Pedagoginės psichologinės tarnybos išvadose matau, kad reikia pritaikyti bendrąsias ugdymo programas, tačiau pradėję dirbti su vaikais pastebime, kad labai dažnai prireikia individualių programų, kurios realiai atliepia vaiko galimybes darbui klasėje. Ir ne todėl, kad vaikas nieko negeba, o todėl, kad klasėje visai kita dinamika. Gerai, jei vaikas pagalbą pradėjo gauti nuo pat pirmos klasės. Dar geriau – jei nuo pat darželio. O jei tokios pagalbos jis visai negavo? Arba vienais metais gavo, o kitais nebe? Ką tai reiškia? Ogi tai, kad įtraukusis ugdymas suveikia ir veda link tikslo tik tuomet, kai reikalinga pagalba mokiniui teikiama pastoviai. Jei vaikas jau septintokas, o dar nėra net menkiausių užuominų apie emocijų valdymą ar tinkamą elgesį klasėje, tai apie kokias pritaikytas programas mes galime šnekėti?
Reikia suvokti, jog ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje kasmet daugėja vaikų su minėtomis diagnozėmis. Taip pat auga vaikų, turinčių elgesio sutrikimus arba tų, kuriems reikalinga pagalba mokantis, skaičius. Tai yra faktas, pulsuojanti problema. Nuo jos nei nusisukti, nei bėgti negalima – ją privaloma spręsti. Kelias nelengvas, bet labai prasmingas, reikalingas, įdomus. Įtraukiojo ugdymo vienas svarbiausių faktorių yra nuoseklumas ir pastovumas. Tai nėra kažkokios atsitiktinės sėkmės istorijos. Tai ilga ir pilna iššūkių kelionė. Visas pasaulis vis dar ieško geriausių sprendimų. Bet beveik visi sutinka su tuo, kad sėkmė priklauso nuo pasitikėjimo ir teigiamo požiūrio į įtrauktį. Tačiau bene svarbiausi veiksniai: teigiamas mokytojų nusiteikimas, parama mokyklai, specialūs mokymai, mokyklų vadovų kompetencija, teisingas mokinių skaičius klasėse ir jų paskirstymas, detalūs individualaus ugdymo planai, apibrėžiantys minimalią gebėjimų ribą, kurią sėkmingai pasiekus, planai koreguojami.
Savo mokykloje nuolatos kartoju pedagogams, jog čia svarbiausi – vaiko interesai. Reikia apsišarvuoti kantrybe, tikėjimu ir koncentruotis ne į pasiekimus, bet mėgautis ugdymo procesu, gebėti džiaugtis net ir labai mažais žingsneliais, kurie visai netikėtai vieną dieną atves prie to trokštamo rezultato. Noriu pakviesti tėvelius užsukti į „Varnų salą“ ir patikėti mums savo vaikus. Išmokysime juos įvairiausių dalykų, o labiausiai – gyvenimo išminties. Ir net jei ne viskas pavyktų iš karto, tai dėl vieno dalyko jus užtikriname – „Varnų saloje“ jie tikrai bus mylimi iš visos širdies! Laukiame jūsų savo prieplaukoje!