„Ar žinai iš kur kilo žodis Kalėdos? – tik susitikus, šypsodamasi, klausia manęs Monika. – KALĖ duos,“ – kvatoja ji ir priduria be galo mylinti Kalėdas. Jai tai – pats tyriausias, šviesiausias ir gražiausias metų laikas. Tiesiog jos vaizduotė itin turtinga ir nieko čia nebepakeisi.
Iki atrasdama savo gyvenimo meilę – gyvatę – kuri tapo tokia unikalia, kad teko patentuoti kaip prekinį ženklą, Moncė buvo baigusi tuometinę Stepo Žuko dailės akademiją. Ji 17 metų kūrė išskirtinius drabužius ir buvo itin populiari tarp savo klienčių, kol kartą, o vėliau ir – antrą, buvo skaudžiai įžeista. „Esu kelis kartus nugirdusi, kaip klientė su kažkuo kalbėdama paaiškina – „negaliu kalbėti – esu pas siuvėją“. Pas ką tokią? Pas siuvėją? Ar man, 17 metų kuriančiai kūrėjai, ką tik buvo gerokai trinktelėta purvinu skuduru per veidą?“
Tą kartą Moncė nutylėjo, o kai taip nutiko dar kartą, ji tiesiog padėjo tašką ir nebesigręžiojo atgal. Ji pasakoja, kad visus tuos metus ji pati kūrė, pati siuvo tai, ką sukūrė ir neturėjo kone nė vieno laisvo vakaro. „Tik po naujų metų iki sausio 10-os būdavo ramu, o tada vėl maratonas, vėl bėgimas... Nei kolekcijos yra laiko ir jėgų sukurti, nei pasižmonėti. Aš sudegiau – nebenorėjau būti siuvėja, nes aš esu daugiau nei tai“, – sakė ji.
Jai išeiti nebuvo sunku, nesvarbu, kad ėjo Moncė į niekur. „Didžioji laiko dalis, praleista dirbant – be laisvadienių, atostogų. Man atrodė, kad užsakovai yra patys svarbiausi, viską dariau dėl jų, viskas turėjo būti padaryta laiku, kokybiškai. Nors užsakymų visada turėjau daug, iš tiesų jaučiausi neįvertinta. Nespėjau sukurti nė vienos kolekcijos, visas mano gyvenimas apsiribojo darbu. Žinojau, kad esu daug daugiau nei siuvėja, tad išeiti buvo lengva“, – pasakoja ji.
„Taip, aš esu kalė. Vienintelė kalė Lietuvoje“
Su Monce pokalbiui susitikome vienoje Kauno kavinių – simpatiška šviesiaplaukė savo kurtais kailinukais ir subtiliu makiažu traukė aplinkinių žvilgsnį. Ne tik vyrų, beje, bet ir dailiosios lyties atstovių, nes žiūri į ją ir jauti – ji kitokia, ypatinga. Aura, kuri supa laikui nepavaldžią kūrėją, su niekuo nesupainiojama. Ji – ta moteris, kuri pasidažiusi lūpas kraujo raudonumo lūpdažiu ir avėdama batelius su 10 cm pakulne nesustabdomai eina į priekį, viena ranka laikydama bent šešių vyrų kaklaraiščius, o jie tiesiog seka šią genialią maištininkę. Aukso KALĖ spinduliuoja sėkmę ir pasitikėjimą savimi.
„Iš kūrėjo meno pajautimo neišmuši, nutariau studijuoti auksakalio meną, juvelyriką ir atrasti neatrastus grožius. Taip ir įvyko, – šypteli ji. – Tik viskas užtruko, nes iki pradėdama aš namų darbus atlikinėjau dvejus metus. Norėjau sužinoti viską – nuo sidabro dulkių iki deimantų, nuo darbui paaukotų rankų iki jas puošiančių nuostabaus grožio papuošalų, pasiūlos-paklausos, o svarbiausia – ieškojau, ko pasaulyje dar nėra. Ir radau!“ – pirštu moja ji. O ant pačio jos piršto galiuko, ant nago plokštelės, sukasi ratu nuostabi auksinė gyvatė mėlynomis akimis ir deimantinėmis ausytėmis. Technika, kodėl šis unikalus, išjaustas menas laikosi ant piršto galiuko ir savotiškai hipnotizuoja – yra pačios Moncės sukurta, o pagaminti tokį, laikui nepavaldų meno kūrinį, prireikia 3 savaičių. Tad juvelyrė-auksakalė jau yra sudariusi solidžią eilę norinčių panašų papuošalą įsigyti. Vieni nori padovanoti, kiti renkasi sau, nes žino, kad kitos tokios spalvos, formos, brangakmenių nebus. Nes Moncė aukso KALĖ yra tik viena ir jos tikslas ne užkariauti pasaulį, o jį UŽKALiauti, nes o kaip kitaip? Gyvenimas tik vienas ir ši moteris iš jo ima viską, ką pajėgia geriausio.
Beprotiškai bijau, laabai bijau... tapti milijardiere
„Kartą paklausiau dukros Sofijos, kuri yra mano dešinioji ranka, rankinis stabdis, nes mane kartais reikia prilaikyti, techninis IT specialistas ir mano prekinio ženklo veidas: „Su kuo aš tau asocijuojuosi?“. Ji galvojo, galvojo ir sako: „Gal su gyvatėmis?“ Aš perklausiau, pasitikslinau – „O gal su širdutėmis, gėlytėmis?“. Ji: „Ne, gal su gyvatėmis“. Tuomet paklausiau savo buvusiojo, su kuo aš jam asocijuojuosi. Jis net nemirktelėjęs, nedvejodamas atsakė: „Su gyvatėmis“. Pamaniau – „Galėjo bent apsimesti, kad apie kažką kito galvoja“, – kvatoja Monika. Visada troškau turėti gyvačių simbolių.
Ji pasakoja, kad iš pradžių tarytum jautė viduje pasipriešinimą gaminti gyvates. „Visgi likimas, jo dėsniai, visata, aplinkybės buvo už jas, juolab, su gyvatėmis esu susijusi nuo pat gimimo. Esu gimusi Jos Didenybės metais ir visuomet troškau turėti gyvačių simbolių. Tad ir savo asortimentą atnaujinu naujomis gyvatėlėmis, gal todėl, kad galėčiau save vadinti motina, gal esu joms deivė, o jos man įkvėpimo ir begalybės simbolis“, – pasakoja kūrėja. Beje, jos pirmasis žalčiukas gimė iš racionalumo – kūrėja kitam gaminiui buvo atsidėjusi daugiau sidabro nei reikia, tad kai dalis atliko, ji tiesiog pagamino žalčiuką. Beje, kaip tik per Mindaugo karūnavimo dieną.
„Vienas svarbiausių sėkmės faktorių yra ir pavadinimas. Nemažai variantų buvo atmesta kol popieriuje parašytame žodyje AUKSAKALĖ pamačiau tobulą, stiprų, ryškų, šmaikštų, 10000% apie mane variantą - AUKSO KALĖ, tad aš taip pradėjau prisistatinėti viešai – tokie mano prisistatymai mane kaskart pakrauna bent savaitei. Labai mėgstu stebėti žmonių reakcijas, ištarus „Aš kalė“. Palikta pauzė yra ne šiaip sau, tai – lyg gyvenimas prieš akis prabėgantis, sekundės trukmės kinas su mintimis – ar man pasigirdo, aš neišgirdau? nepatogu perklaust. O nuskambėjusi antroji dalis – „aukso KALĖ“ – vaduoja visus iki vieno nuo kaltės jausmo. Nors nieko nebuvo prisidirbę, jie lengviau atsikvepia ir prapliumpa juokais. Taip prasideda mūsų bendravimas be įtampos, susireikšminimo, lengvai – lyg per debesį be liūties“, – sako ji.
Moteris tikina nemėgstanti oficialių bendravimo formų, jai patinka lengvumas ir paprastumas. „Žinoma, galiu šokiruoti. Kodėl gi ne? Bet tai turi būti skanu, lengva, linksma. Aš esu apie tai, nes mano menas, stilius ir yra kalba apie provokacijas. Įgyvendinsiu visas savo sumanytas idėjas, o jose yra stiprių provokacijų, net labai stiprių. Lai menas, kūryba kalba už mane, užduoda kiekvienam jūsų klausimus, lai būna jums įdomu būti šalia ir su manimi. Ar turiu tabu? Ne, o kam?“ – šypsosi Monika ir mažumėlę baisu, kad ji sako tiesą.
Neriboja savęs niekuo ir sako esanti per didelė vien Lietuvos rinkai
„Auksas ir brangakmeniai nuolat brangsta, tai – juk vienintelės valiutos, kurios niekad nepigo, tad mano gaminami aukso dirbiniai yra ilgalaikė investicija. Tai – populiarus pasirinkimas tų, kurie ieško išskirtinės dovanos. Jie renkasi ne tik unikalias, vienetines gyvates, bet ir aukso KALĖS dovanų kuponą, kurį turintieji gali tikėtis Moncės pagalbos išsirenkant aukso grynuolius, juos žmonės dažnai įsigyja padovanoti savo krikšto vaikams, sutuoktiniams, o taip pat norėdami pažymėti kitas progas. Kadangi jo vertė nuolat auga, tai yra nerealiai gera investicija ir puikiai apgalvota dovana, kurios kaina, bėgant metams, auga“, – sako auksakalė - juvelyrė. Pašnekovė sako planuojanti plėsti rinką į Azijos šalis, nes – o kodėl ne? „Amerika, Anglija jau puošiasi mano darbais. Jeigu galiu turėti viską, kam save skriausti? Aš esu be stabdžių ir sakau, kad aš jau praaugau Lietuvos rinką. Man labai imponuoja Japonija, nes kartą mane aplankė mintis, kad aš tikčiau jų rinkai, mentalitetui. Kodėl? Niekada neužduodu sau klausimų, kurie niekur neveda. Intuicija, tos mintys yra tai, kuo visuomet vadovaujuosi gyvenime. Be abejo, gyvatės bus su manimi visur ir visada – Japonijoje taip pat. Kita vertus, vien jomis neapsiribosiu. Jau esu sukūrusi naujų darbų, jie kol kas tebėra eskizuose, jie bus itin ekstravagantiški ir prabangūs... Noriu būti uraganu jūsų gyvenimuose, kad jūs visur, mano kūrinių padedami, paliktumėte neišdildomą įspūdį“ – sako Moncė, aukso KALĖ. Ir niekaip kitaip neišeina, kaip tik patikėti ja visa siela ir širdimi – ši moteris pasieks ko nori, o savo pažadus, ypač, duotus sau – ji pareigingai pildo.