Apie tai, į kokius esminius dalykus reikėtų atkreipti dėmesį renkantis profesiją, specialybę ar studijų kryptį ir kas mūsų laukia ateityje pasakoja su Socialinių mokslų kolegijos direktorė, jaunimo iniciatyvos „Kūrėjų karta“ pagrindinė iniciatorė ir idėjinė vadovė Gabija Skučaitė.
– Gabija, patarkite, kaip šiandien jaunam žmogui išsirinkti tinkamiausią profesiją? Į kokius esminius dalykus, renkantis profesiją, reikėtų atkreipti dėmesį, kad šiandien pasirinkimų kryžkelėje stovintis vaikas galėtų tikėtis perspektyvios ir laimingos ateities?
– Šiandieninis pasaulio vystymosi kontekstas – sparti technologijų plėtra, globalizacija, naujos ekonomikos kryptys – verčia kiekvieną žmogų, o ypač jauną, pagalvoti apie tai, ką jis veiks ateityje. Man atrodo, kad šiandien renkantis profesiją svarbiausia yra žinoti, ko iš tiesų nori ir studijų kryptį pasirinkti tik pagal savo gebėjimus ir polinkius. Svarbu įsivertinti savo talentus ir gebėjimus, pagalvoti, ar tai, ką dabar moki ir darai geriausiai, gali tapti darbu arba verslu.
Taip pat labai svarbu žinoti, jog pasirinkus tai, kas šiandien atrodo populiaru, laimingos ir perspektyvios ateities gali ir nesusikurti, nes populiarumo įverčiai labai greitai keičiasi. Taip pat reikėtų žinoti, jog žinių ar įgūdžių, įgytų studijuojant, visam gyvenimui tikrai nepakaks. Jei šiandien turime Facebook ar Instagram paskyras bei mokame šiomis platformomis naudotis, tai po kelių metų jos tikrai evoliucionuos ir vėl turėsime mokytis naudotis naujomis.
Technologijos taip sparčiai keičiasi ir tobulėja, jog turime nuolatos mokytis. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad šiandien renkantis profesiją kur kas svarbiau pasirinkti sritį, kurioje būtų galima nuolatos tobulėti. Galbūt reikėtų pagalvoti ir apie tarpdisciplininę sritį, kad būtų galima mokytis ir kelių dalykų. O bendro gebėjimo valdyti technologijas šiandien reikia bet kokioje srityje.
– Dažnai profesiją vaikams, pagal tai, kas jiems atrodo perspektyvu, išrenka tėvai. Ką Jūs apie tai manote?
– Aš vis tik siūlyčiau tėvams atsižvelgti į tai, ko nori jų vaikas. Šiandieninis jaunimas taip gerai jaučia šiuolaikines technologijas ir ateitį, kad suaugusiems nereikėtų jų stabdyti. Įsiklausę į tai, ko nori vaikas, ir patys geriau atlieptume būsimą ateities poreikį. Tiek Europos Sąjungos, tiek nacionalinio biudžeto nemažos investicijos skiriamos vien tam, kad paskaičiuotų ir prognozuotų, kokių specialybių reikės ateityje, tačiau pažvelgę į tuos tyrimus matome, kad jie neatspindi nei realybės, nei ateities. Paklauskite 12–14 metų vaikų, kuo jie norėtų būti ateityje ir pamatysite, kad tų specialybių, kurios numatytos prognoziniuose sąrašuose, tikrai neišgirsite iš vaikų lūpų. Vaikai puikiai žino, kuo jie norės būti, kaip ir žino, iš kokių veiklų jau dabar galima užsidirbti.
– Kaip manote, kuo dabartiniai paaugliai norėtų būti ateityje?
– Dabartiniai vaikai norėtų būti „youtuberiais“, „geimeriais“, „vlogeriais“. Pažvelkime į viską plačiau: juk tai platformos, kurių dėka jie jau dabar gali užsidirbti ir užsidirba. Ir jei tik į visas šias galimybes pažvelgus atsakingai ir profesionaliai, vaikai gali kurti turinį ar produktus ir iš to užsidirbti. Tačiau mūsų biurokratiniai mechanizmai ir žmonės, bandantys iš praeities suprognozuoti ateitį, nekreipdami dėmesio į tai, ką dabar diktuoja šiandieninė realybė, nemato, kad ateitis priklauso kūrėjams. O šiandieninės internetinės technologijos bei platformos sudaro puikiausias galimybes kiekvienam žmogui tapti kūrėju pačia plačiausia prasme.
Aš tikiu, kad ateitis bus visai kitokia. O žmogui, kuris gali ir nori kurti, atsiras vis daugiau ir daugiau laisvės bei galimybių pasirinkti – ką jis nori daryti, kaip jis nori dirbti, kiek nori uždirbti ir kiek laiko skirti darbui. Industrinio amžiaus sukurta dabartinė darbo reglamentavimo, normavimo, sistematizavimo forma tikrai pasikeis. Keisis ir pats verslas. Visas ateities verslas bus internetinis ir, jei įmonės nebus internete, jos iš viso nebus. Jau ir dabar daugelis platformų suteikia žmogui puikiausias galimybes kurti produktus, siūlyti savo paslaugas ir būti laisvai samdomu darbuotoju, kuris pats nusistato darbo laiką, vietą ir svarbiausia – daro tai, ką tikrai nori daryti.
– Pastaruoju metu daug kalbama, kad išmaniosios technologijos bei robotai pakeis žmogaus darbą ir kai kurių profesijų ateityje nebeliks. Kaip manote, kokių profesijų ateityje nebeliks?
– Pas mus vis dar įprasta kalbėti apie tai, kokių specialistų ar profesijų ateityje reikės, tačiau niekas nekalba apie tai, kokių specialistų ateityje nebereikės. Juk daugelį specialistų ateityje pakeis robotai, kuriuos bus galima sukonstruoti, užprogramuoti ir perprogramuoti pagal darbdavio reikalavimus.
Specialistų pakaitalus, kurie gali būti laisvai perprogramuojami pagal pakitusią programą, bus galima sukurti panaudojant dirbtinį intelektą, informacines technologijas ir kitus įvairius išteklius, jau nekalbant apie genomikos mokslo ar klonavimo išradimus. Vien tik panaudojus dirbtinį intelektą ir robotizaciją daugelį procesų bus galima automatizuoti. O žinant, kad ir robotai gali turėti tam tikras sensorines ir emocinio intelekto atpažinimo funkcijas, jie puikiausiai atliks daugelį darbų, kuriuos šiandien atlieka tam tikri specialistai.
– Jei robotai užims žmonių darbo vietas, ką tuomet darys žmonės, kaip jie užsidirbs, kad išgyventų?
– Iš tiesų robotai daugelį darbų gali atlikti daug geriau už žmogų ir su žymiai mažesne klaidų tikimybe, nes žmogus daro daugiau klaidų negu robotas, be to, robotas dirba be jokių emocinių nuokrypių, kurie menkina žmogaus darbo našumą. Robotą tereikia pakrauti ir jis vėl puikiai dirbs. Iš vienos pusės, tokia perspektyva skamba bauginančiai, o iš kitos pusės – džiuginančiai, nes žmogus galės tapti kūrėju ir jis jau nebebus tas sisteminis masinės gamybos prie konvejerio stovintis subjektas, pešantis plunksnas, nešantis dėžę ar kažką skenuojantis... Ir tai puiku!
Mašinines automatines funkcijas atliks mašinos. Tik jos neturės asociatyvaus mąstymo ir nesugebės to, ką sugeba žmogus – kurti. Žinoma, dirbtinio intelekto išmaniosios sistemos galės pačios save perprogramuoti ir kurti, tačiau žmogus sugeba mąstyti, diverguoti, abstrahuoti, matyti reiškinius ir juose įžvelgti dėsningumus, iš esmės sukurti kažką naujo iš to, kas jau buvo sukurta. Ir svarbiausia – žmogus turi vaizduotę! Vaizduotė ir gebėjimas ją panaudoti yra daug svarbiau negu žinios ar informacija.
Nors mokytojai piktinasi, kad vaikai nesimoko, tačiau dabar jie telefonuose per kelias sekundes gali surasti sprendimus ir atsakymus į bet kokius klausimus. Tai kam tuomet jiems ta perteklinė informacija, kurią gali bet kada rasti? Pagalvokime, ar mes visas žinias, kurias per gyvenimą susidėjome į savo galvas, panaudojome? Ar visos tos žinios mums buvo reikalingos ir naudingos? Ar jas visas pritaikėme? Jei žinome ir suvokiame, kad bet kokią informaciją galime laisvai surasti pasaulinėje bibliotekoje – google, tai ir naudokimės šiais ištekliais. Tačiau yra dalykų, kurių mes negalime rasti jokioje paieškos sistemoje, yra dalykų, kurie vedė ir ves pasaulį į priekį bei toliau kurs pažangą – tai gebėjimas sukurti kažką naujo.
– Gabija, jūs sakote, kad kiekvienas yra kūrėjas. Bet ar tikrai visi yra kūrybiški ir gali kurti, juk nemažai žmonių tiesiog mechaniškai atlieka tam tikras funkcijas, nekeldami sau didelių reikalavimų?
– Apie tai, kad kūryba dabar yra nacionalinis, valstybinis, strateginis Europos Sąjungos prioritetas kalba visi, tačiau ar iš tiesų sukuriama tinkama terpė kūrybiškumui skatinti? Manyčiau, kad dar ne visur ir ne visuomet. Tačiau, mano asmenine nuomone ir įsitikinimu, kiekvienas žmogus gali būti kūrėjas.
Tačiau vienas esminių ir kūrybiškumą nulemiančių veiksnių yra tai, kur žmogus gyvena, kokioje terpėje jis auga, mokosi, leidžia laiką, kas jį įkvepia, motyvuoja, palaiko, skatina, įvertina ir ar jis turi galimybę parodyti bei pademonstruoti savo kūrybą. Tinkama aplinka ir palaikymas kūrybiškumui yra ypatingai svarbūs.
Kai kalbame apie žmogaus kūrybiškumą, turime suvokti, kad didžiausią įtaką žmogaus kūrybiškumui daro bet kokio lygmens (pradinio, pagrindinio ar aukštojo) parengimo mokyklos. Todėl, mano nuomone, mokymosi įstaigos turi tapti palankiomis ir kūrybiškumą skatinančiomis terpėmis, kuriose žmogus ne tik mokytųsi, įgytų žinių, bet ir svarbiausia – jaustų kūrybinę atmosferą. Didžiausias aukštojo mokslo transformacijos uždavinys ir yra tapti ne žinių perdavėjais vienpusiu režimu iš senų vadovėlių, o kūrybą bei kūrybiškumą skatinančiomis terpėmis. Svarbiausia, kad aukštoji mokykla būtų ne ta vieta, kurioje dėstytojas perpasakotų tai, ką skaitė vadovėlyje, o būtų terpė, kurioje žmogus gautų kryptį, palaikymą ir praktinę kūrybą.
Galbūt žodis „kūryba“ kažkam skamba kaip kažkas mistiško, neapčiuopiamo ir atrodo, kad kūrybai būtinai reikia ypatingo talento ar gebėjimų, tačiau kūryba yra viskas, kas mus supa – kiekvienas objektas, žodis, įrašas socialiniuose tinkluose, bet kas... Kūryba labai platus reiškinys. Dabartiniame multifunkciniame, kompleksiškame pasaulyje, kuriame reikia kurti naujus vartotojų poreikius, kūryba yra esminis pažangos variklis. Lygiai taip pat kūryba yra ir esminis aukštojo mokslo transformacijos variklis.
Šiandien į žmogų mes turime pažvelgti ne tik per jo intelektinį potencialą, matuojamą pažymiais, bet daug plačiau – kaip į būtybę, kuriai duotos neribotos galios kurti. Tik tuomet, kai aukštajame moksle žmogų matuosime ne tik kiekybiniais pažymių rodikliais, bet ir matysime jį kaip asmenybę su didžiuliu vidiniu potencialu, kurį aukštojo mokslo įstaiga ir turi atskleisti, pamatyti bei lavinti, užauginsime kūrėjų kartą. Mano asmeninis siekis ir yra, kad mes Socialinių mokslų kolegijoje kurtume ir nuolat tobulintume būtent tokią aplinką, tokią terpę, kurioje kiekvienas žmogus atskleistų tai, kas jam duota. Aš, kaip Socialinių mokslų kolegijos direktorė, didžiausią prioritetą skiriu žmogaus kūrybiškumui ir kūrybiškos asmenybės lavinimui, todėl mes ir pradėjome naują nacionalinio masto visuomeninę iniciatyvą „Kūrėjų karta“, kurios pagrindinė komunikacinė žinutė ir yra, kad ateitis priklauso kūrėjams.
– Kuo ypatinga ši iniciatyva ir kokiais darbais ar veiklomis jau galite pasidžiaugti?
– Galime pasidžiaugti, kad organizavome didžiulį renginių ciklą „Kūryba – tai laisvė“, aplankėme 14 Lietuvos mokyklų, o prie šios iniciatyvos mūsų prašymu prisidėjo didžiulis būrys žinomų Lietuvos atlikėjų, aktorių, verslininkų, televizijos laidų bei renginių vedėjų, kurie kartu su mumis važinėjo po Lietuvos mokyklas, dalinosi savo asmenine patirtimi, atliko įvairias improvizacijas ir, žinoma, skatino jaunimą kurti.
Gegužės 12 d. „Siemens Arenoje“ organizavome didžiulį motyvacinį renginį jaunimui „Tavo ateities vizija“, į kurį susirinko daugiau nei 2500 kūrybingų, žingeidžių, dinamiškų jaunų žmonių. Taip pat mes pirmą kartą Lietuvoje organizavome išskirtinius jaunimo apdovanojimus – išrinkome ir jaunojo kūrėjo statulėlėmis bei 1000 eurų vienkartinėmis stipendijomis apdovanojome dešimt jaunųjų kūrėjų skirtingose kūrybos srityse. Stipendijas jauniesiems kūrėjams skyrė verslo mecenatai.
Tikiu ir žinau, kad visos šios mūsų veiklos yra svarbios ne įvairiais postulatais, popieriais, strategijomis ar reformomis, kalbant apie kūrybiškumą, bet realiais darbais – tiesiogiai bendraujant su moksleiviais, buriant bei ugdant juos ir tokiu būdu, per praktiką, renginius ir tiesioginį sąlytį su kiekvienu jaunu žmogumi, keičiant tiek Lietuvą, tiek aukštąjį mokslą.
Kalbino Svajūnė Marcinkevičienė.
Užsakymo nr.: PT_75238288