Beatričė Staniūnaitė gimė ir augo Jonavoje, baigė Jonavos Jeronimo Ralio gimnaziją. Ji pati save vadina gamtos vaiku, todėl radusi progą einą į mišką pasivaikščioti, o vasaros vakarus mielai leidžia prie ežero ir laužo. Taip pat mėgsta ilgus pasivaikščiojimus, gilius pokalbius, prasmingas knygas, keliones. Negali gyventi be draugų. Mėgstamiausia jos knyga – Edmundo Malūko „Šiukšlyno žmonės”, filmas – animacinis filmukas „Soul”. „Šis animacinis filmukas man prasmingesnis už daugelį filmų. Rekomenduoju. Manau, kad jį turėtų pažiūrėti ne tik vaikai, bet ir suaugę”, - sako Beatričė. Asmenybė, kuri ją visada įkvepia – Mama. „Ji man yra pavyzdys, koks iš tiesų turi būti žmogus – nuoširdus, niekam blogo nelinkintis, nepavydus, gebantis pasidžiaugti kitų sėkme, jautrus ir tikras”. Šviežiausias projektas, kuriuo ji didžiuojuosi – tinklalaidė „TAS Jaunimas”.
Kaip užsitęsusi pandemija dėl Covid-19 viruso pakeitė žurnalisto darbą? Kas keitėsi Tavo profesinėje srityje?
Prasidėjus pandemijai netekome gyvo kontakto su žmonėmis. Bendravimas akis į akį mano asmenybei labai svarbus, tačiau pandemijos laikotarpiu net tik artimuosius, kolegas, bet ir pašnekovus mačiau tik per kompiuterio ekraną arba tik girdėjau jų balsus telefone. Interviu nuotoliniu būdu praranda organiką, nematai tikrosios žmogaus reakcijos, emocijų. Labai pasiilgau gyvų pašnekesių... Manau, pandemija išmokė kantrybės ir dar greitesnės orientacijos, kurios taip reikia dirbant nuotoliniu būdu.
Dirbdama portale „Žmonės” kalbinai daugybę žinomų žmonių. Sakyk, kokia asmenybė Tau paliko didžiausią įspūdį ir kodėl?
Kiekvienas interviu man visada palieka tam tikrą emociją. Bendraudama su pašnekovais stengiuosi jų klausyti ne tik kaip žurnalistė, bet ir kaip žmogus, kuriam tas pokalbis yra svarbus bei reikšmingas. Noriu, kad pašnekovai šalia manęs jaustųsi jaukiai, nuoširdžiai atsivertų. Kiekvienas interviu man yra labai svarbus. Neretai pašnekovų mintis įsimenu ir vėliau tą jų patirtį pati panaudoju savo gyvenime.
Visgi, jeigu reikėtų konkrečiai išskirti kelis įsimintiniausius pašnekovus, pirmiausia, į galvą šauna prieš trejus metus, dar praktikos metu, darytas interviu su komiku Mantu Bartuševičiumi. Tas interviu buvo apie keliones po Lietuvą. Tai buvo daugiausia nuoširdaus juoko ir gerų emocijų sukėlęs pokalbis! Praeitais metais išsipildė viena iš mano profesinių svajonių – interviu su gerbiamu žurnalistu, rašytoju ir keliautoju Algimantu Čekuoliu, kuris pokalbio metu atvirai dalijosi savo kosmopolitiško gyvenimo istorijomis ir mintimis. Visada žavėjausi žmonėmis avantiūristais, gal todėl kitas labiausiai man įsiminusių pokalbių yra su išskirtiniu žmogumi, keliautoju Edmund Heinz, kuris vos 24-erių metų apkeliavo beveik visą pasaulį! Jo klausantis man šiurpai ėjo kūnu, o po pokalbio, mane iškart aplankė noras susikrauti lagaminą ir iškeliauti be jokio plano. Visai neseniai supratau, kad būtent apie keliones man patinka kalbėti labiausiai (šypsosi).
Kaip manai, koks žurnalistas yra geras savo profesijos atstovas?
Geras žurnalistas yra tas, kuris puoselėja pamatines žmogiškąsias vertybes. Man visada buvo keista girdėti, kad žurnalistai dirba dėl click’ų. Manau, kad geras žurnalistas turi mokėti išklausyti, įsijausti į pašnekovo istoriją ir, jei pašnekovas atsiveria, nesinaudoti tuo, nedaryti iš to vadinamų „skambių antraščių”. Žurnalistas turi gerbti save, žinoma, ir savo pašnekovus bei skaitytojus, skatinti pozityvų požiūrį į žurnalisto profesiją.
Gegužės viduryje startavo Tavo autorinė tinklalaidė „TAS jaunimas”. Papasakok apie ją daugiau?
Tinklalaidė „TAS jaunimas” gimė gana netikėtai - rašant SMK baigiamąjį darbą. Tiesą sakant, mintį kurti tinklalaidę pamėtėjo mano gerbiamas SMK dėstytojas, baigiamojo darbo vadovas Mantas Linkevičius. Jo paskatinta pradėjau galvoti, apie ką galėtų būti manoji tinklalaidė. Kadangi man visada buvo aktuali jaunimo tema, nusprendžiau, kad noriu suteikti eterį būtent jauniems žmonėms. Pajutau, kad šiuo metu žiniasklaidoje nuolat kartojasi tie patys veidai ir tos pačios istorijos, o jaunimas pamirštas, nors jaunimas šiais laikais iš tiesų yra ryškus, įvairus ir gali papasakoti šį tą naujo. Vedama šių minčių, nusprendžiau sukurti tinklalaidę, kurios metu atskleisčiau, koks talentingas, gabus ir kūrybingas yra tas Lietuvos jaunimas.
Sakyk, ar pasitaiko nejaukių akimirkų kalbinant žmones?
Kadangi esu empatiška asmenybė, man gana sunku kalbėti apie skaudžius pašnekovo išgyvenimus. Taip pat apie itin intymias ir asmenines gyvenimo detales. Galbūt tai susiję su tuo, kad nuo mažens buvau mokama pernelyg nesikišti į kitų žmonių gyvenimus, tačiau šioje profesijoje su tuo tenka susidurti gana dažnai. Toks tas darbas. Bandau laviruoti ir nepamesti savo vertybių, tačiau tuo pačiu išlikti profesionali ir paruošti interviu ar straipsnį, kuriuo lieka patenkintos visos pusės – tiek pašnekovas, tiek skaitytojai, tiek aš pati.
Apie kokią profesiją svajojai mokykloje?
Tiesą sakant, visada žinojau, kad noriu būti žurnalistė. Buvau be galo smalsus vaikas, niekada neturėjau komplekso klausinėti žmonių įvairių dalykų. Neretai mamai tekdavo mane auklėti „būti savo vietoje” (juokiasi). Kalbant apie smalsumu pažymėtą vaikystę, labai puikiai prisimenu, kai būdama maža su mama važiavau į Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejų. Vykome ne aplankyti muziejaus, bet į dirbtuves, užsakyti kažkokios iškamšos. Kol mama su kažkuo kalbėjo, aš nuėjau į dirbtuves ir pradėjau klausinėti ten besidarbuojančių darbuotojų apie tai, kaip gaminamos iškamšos, už ką jie atsakingi, ar jiems patinka jų darbas ir taip toliau. Nors darbuotojai tuo metu neatrodė nepatenkinti smalsiu svečiu, mamos raginimu teko išeiti (juokiasi). Tokių ir panašių situacijų būta ir daugiau, todėl mano smalsumas bei noras pažinti aplinką, žmones, natūraliai padiktavo norą siekti žurnalistės karjeros.
Kodėl tuomet pasirinkai Socialinių mokslų kolegiją (SMK)?
Po mokyklos rinkausi studijas universitete, tačiau po metų supratau, kad esu netinkamoje vietoje. Pajutusi, kad sausos teorinės žinios man neatneša jokios naudos, pradėjau domėtis kitomis aukštosiomis mokyklomis ir jų suteikiamomis galimybėmis įgyti ne tik teorinių, bet ir praktinių žinių. Ne kartą lankiausi studijų mugėse, domėjausi ir itin atsakingai rinkausi vietą, kurioje ketinau studijuoti. Įdomiausia, kad vis atsidurdavau prie SMK stendo. Viduje pajutau, kad tai turėtų būti ta aukštoji mokykla, kurioje galėsiu save realizuoti. SMK stende mane pasitikę žmonės spinduliavo gera nuotaika, nuoširdumu ir tikrumu. Mano nuojauta tikrai neklydo! (šypsosi).
Jei atvirai, SMK viršijo visus mano lūkesčius. Tikrai tikėjausi mažiau, nei gavau. Gavau itin daug praktinės patirties, būtent SMK man atsivėrė ir karjeros galimybės. Svarbiausia - SMK man suteikė galimybę pažinti nuostabius žmones, kurie tapo neatskiriami mano gyvenimo pakeleiviai. Taip pat parodė, kad ir dėstytojai gali tapti draugais, patarėjais, į kuriuos reikalui esant gali atsiremti.
Esu dėkinga kiekvienam SMK dėstytojui, jie – ne tik savo profesijų asai, bet ir nuostabūs žmonės. Tačiau labiausiai esu dėkinga savo dėstytojui Mantui Linkevičiui, kuris nuo pat pirmo kurso (būdamas itin reiklus!) parodė, kad kiekvienas iš savęs turime išspausti kuo daugiau. Ne tik šio dėstytojo pagyros, bet ir kritika, visada buvo postūmis judėti pirmyn ir įrodyti, kad galima padaryti dar daugiau. Na, ir ,žinoma, taip pat esu dėkinga dėstytojai Živilei Karevaitei, kuri mane pastūmėjo išbandyti savo jėgas naujienų portale Žmonės.lt, bei suteikė pamatines viešųjų ryšių ir žurnalistikos žinias.
Kokias gyvenimo pamokas išsinešei iš SMK?
Siekti geriausio rezultato – tiek paskaitų metų, tiek karjeroje ar asmeniniame gyvenime. Taip pat dar kartą įsitikinau, kad tik būdamas nuoširdus tiek sau, tiek bendraudamas su kitais – dėstytojais, kursiokais, kolegomis – gali susikurti tokią aplinką, kurioje bus gera dirbti, kurti ir siekti savo tikslų.
Papasakok plačiau apie savo baigiamąjį darbą. Juk tai vienas iš tų retų atvejų, kai studento baigiamojo darbo idėja tampa realiu projektu?
Kadangi be galo myliu vietą, kurioje dirbu, mano bakalauro tema susijusi būtent su ja. Mano baigiamasis bakalauro darbas skamba taip – „Prekės ženklo „Žmonės“ skaitmeninės veiklos diversifikacija“. Šiame darbe analizuoju prekės ženklo įvairius produktus, nuo žurnalo iki kino platformos, elektroninio knygyno. Kaip jau minėjau, kartu su darbo vadovu M. Linkevičiumi analizuojant įmonės veiklą, pastebėjome, kad, nors prekės ženklas siūlo daug skirtingų produktų, visgi savo veikloje neintegruoja tinklalaidžių veikimo. Taigi, nušoviau du zuikius vienu šūviu – sukūriau tinklalaidę „TAS jaunimas“, kurią pristačiau kūrybinėje dalyje baigiamojo darbo metu, ir tuo pačiu papildžiau portalo Žmonės.lt kuriamą turinį.
Ką tik gavai SMK skaitmeninės komunikacijos bakalauro diplomą, kokių artimiausių profesinių planų turi?
Planuoju rinktis magistro studijas, kadangi ir toliau noriu siekti žinių. O pabaigus studijas, turiu svajonę – išbandyti save dėstytojos kėdėje, todėl planuoju po truputį to siekti. Taip pat mintyse jau turiu nusimačiusi kelis itin man svarbius projektus, kuriuos galvoje vystau jau nuo mokyklos laikų, tačiau tam dar reikia laiko, todėl kol kas apie tai nepasakosiu. Galiu pasakyti tik tiek, kad naujas mano projektas taip pat bus susijęs su jaunimu!
Kaip manai, ko labiausiai pasiilgsi pasibaigus studentiškam gyvenimui?
Vertingų ir smagių paskaitų, pokalbių su dėstytojais, laiko su nerealiausiomis savo grupiokėmis bei studentų atstovybės nariais, projektų ir netgi atsiskaitymų, rašto darbų ruošimo naktimis (šypsosi).
Ką Tu patartum būsimiems SMK studentams?
Imkite viską! Net ir tada, kai atrodo, kad to nereikia ar neprireiks ateityje. Įsitraukite į įvairius projektus, tai atneš ne tik patirties, bet ir naujų pažinčių, kurios gali išaugti į draugystę. Ir dar labai norėčiau patarti suprasti, kad dėstytojai yra ypatingi žmonės, kurie su mumis dalijasi savo patirtimi, todėl siekite iš jų pasisemti kuo daugiau, palaikykite su jais gerą ryšį ir, svarbiausia, gerbkite juos.
SMK komunikacija šiemet paremta superherojų istorijomis, kokio superherojaus galių norėtum pati turėti?
Sakyčiau, sustabdyti laiką. Tačiau iš tiesų laiko tėkmė yra labai žavi, nors kartais taip norisi ilgiau užsilikti tose spalvingose gyvenimo akimirkose. Taigi, rinkčiausi supergalią teleportuotis ten, kur nori ir kada nori. Pavyzdžiui, kartais pasisemti ramybės prie lietuviško ežero, o kartais, išgyventi triukšmingą ir ryškią jaunystę vandenyno paplūdimyje pasitinkant saulę.
Užsakymo nr.: PT_87715931