„Ne aš radau savo profesinį kelią – tai jis pats mane surado“, – juokauja Lietuvos zoologijos sodo edukatorius Egidijus Praspaliauskas. Tarsi atsitiktinai atrastos gyvūnų mokslo studijos ne tik atvėrė kelią į gyvūnijos pasaulio paslaptis ir įvairovę, bet ir turėjo įtakos principingam jauno specialisto požiūriui į žmonių santykį su gyvūnais.
„Norėčiau gyventi pasaulyje, kuriame nereikėtų zoologijos sodų, kuriame neegzistuoja brakonieriavimas, buveinių naikinimas, invazinių rūšių introdukavimas ir panašios negandos. Jei viso to nebūtų – nereikėtų zoologijos sodų, kuriuose saugomos kai kurių gyvūnų rūšys.
Dirbu vardan tikslo, kad gyvūnija neišnyktų. Tikiuosi, kad mokydamas jaunus žmones, po truputį artėju šio tikslo link“, – sako E. Praspaliauskas.
Pirmųjų metų iššūkiai
Visą gyvenimą gyvąja gamta domėjęsis jaunas specialistas neslepia: kai rinkosi būsimą profesiją, žinojo, kad ji turi būti susijusi su gyvūnais. Labiausiai traukė veterinarinės medicinos studijos. Bet valstybinių brandos egzaminų nepavyko išlaikyti taip gerai, kaip tikėjosi. Ieškant alternatyvų, į Į akis krito Gyvūnų mokslo studijų programa Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU), kurią stojamajame prašyme įrašė antruoju pasirinkimu, ir netrukus gavo kvietimą studijuoti.
Trys su puse studijų metų prabėgo greitai, atmintyje liko daug smagių studentiško gyvenimo dienų su bendramoksliais, bendrabučio kambariokais ir veterinarijos akademijos studentų asociacijos (VASA) komanda, išvykos atstovaujant universitetui ir pristatant savo studijų programą.
„Bene sunkiausi buvo pirmieji metai, kai teko mokytis bendrųjų dalykų, gilintis į gyvūno anatomiją.
Regis, paprasčiausias kaulas – o kiek skirtingų sudėtinių dalių, ir reikia išmokti visų jų pavadinimus, atpažinti skirtingų gyvūnų struktūrinius griaučių skirtumus.
O dar biochemijos paskaitos. Kartais atrodydavo – apsaugok Aukščiausiasis nuo Krebso ciklo lentelės analizės!”, – su šypsena prisimena pašnekovas. – „Bet kaskart aiškinantis biocheminius procesus, maišant chemikalus, gyvai matant vykstančias reakcijas ir suprantant, kodėl įvyko taip, o ne kitaip, išeidavau iš paskaitos su mintimi, kad kitą savaitę visai noriu čia grįžti, nes jau teks atlikti kitus bandymus, maišyti kitas medžiagas.“
Prasmės jausmą teikiantis darbas
Didžiausią įspūdį E. Praspaliauskui paliko dalyvavimas „Erasmus+“ mobilumo programoje. Kelionės į Graikiją ir Turkiją padėjo pažinti tų šalių aukštųjų mokyklų mokymų sistemą, pasisemti naujos patirties, o svarbiausia – susirasti draugų, su kuriais bendrauja iki šiol.
Kinologijos specializaciją pasirinkęs jaunas specialistas ilgokai svarstė, kokią profesinę kryptį rinktis po studijų: dirbti veislyne, gyvūnų pašarų srityje, o gal – sienos apsaugos tarnyboje kinologu? Apsispręsti padėjo dabar jau šviesios atminties dėstytojas Mindaugas Paleckaitis.
Pirmasis E. Praspaliausko darbas Lietuvos zoologijos sode buvo stambių kanopinių gyvūnų – antilopių gnu, zebrų, žirafų, mini begemotų prižiūrėtojas. Baigęs studijas gavo pasiūlymą dirbti edukologu, ir šiuo metu jis dirba šviečiamąjį darbą, moko apie gyvąją gamtą, rengia mokomąsias ekskursijas ir stovyklas. Pagrindinė jo auditorija – moksleiviai, kuriuos jaunas specialistas stengiasi sudominti, pateikti įdomių, įtraukiančių žinių, mokyti pagarbos gyvajam pasauliui.
„Man šis darbas ypatingas – jaučiuosi atsakingas už jaunąją kartą, kuri užaugs ir rūpinsis gamta, jos išsaugojimu. Mano perduotos žinios kloja jiems pamatus, kaip jie vertins gamtą ir kokią žinią skleis kitiems – tai labai svarbu!“, – įsitikinęs pašnekovas.
Svarstantiems apie profesijas, susijusias su gyvūnais, E. Praspaliauskas patartų neskubėti, luktelti metus ir juos paskirti savo norams išsiaiškinti, tapti savanoriais prieglaudose ar zoologijos sode, tai padės pajusti, ar darbas su gyvūnas tikrai tinkamas.
Bet galiausiai vis tiek verta rinktis tai, kur traukia širdis, o gyvūnų mokslo studijos gali būti puiki vieta pradėti savo kelionę svajonių profesijos link.
Su gyvūnais susijusiame versle reikia specifinių žinių
Laurynas Vadopalas šiuo metu atsakingas už penkias kiaulininkystės įmones, kuriose bendrai laikoma 45 tūkst. kiaulių. Specialistui vienu metu tenka suvaldyti daugybę vienu metu vykstančių procesų ir veiklų: nuo gyvūnų sveikatos ir produktyvumo, pašarų kokybės, tvartų priežiūros, darbuotojų – iki įvairių projektų bei investicijų.
Žemės ūkio mokslų daktarui, direktoriaus pavaduotoju kiaulininkystei didelėje akcinėje bendrovėje dirbančiam specialistui profesionalios karjeros padėjo pasiekti gyvūnų mokslų studijos.
Su ūkio gyvūnais susiję verslai – specifiniai: prireikia ne tik įprastinių vadybinių, organizacinių gebėjimų, bet ir itin specializuotų žinių apie gyvūnus. Šios srities profesionalų šalies ūkiams ir bendrovėms labai stinga, jie itin paklausūs – tad geras gyvulininkystės specialistas šiandien Lietuvoje valgo skalsią duoną. Kita vertus, kad ir kokia technologiškai moderni būtų ūkio veikla, be meilės gyvūnui šiame darbe – nė iš vietos.
Didžiausias iššūkis padėjo stipriai karjerai
L. Vadopalas šypsosi, kad studijuoti nuolatinės formos gyvūnų mokslo studijų programoje – ir tuo pačiu dirbti įprastinius darbus jam buvo vienas didžiausių iki šiol profesinių iššūkių. Sprendimą studijuoti būtent Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU) lėmė aktyvus bendravimas su universiteto mokslininkais ir poreikis kasdienėje ūkio veikloje pritaikyti naujausius mokslo sprendimus.
Gyvūnų mokslo studijos vykdomos tik LSMU, suteikia universalių, plačių žinių apie ūkio gyvūnus, jų atranką, veisimą, priežiūrą, mitybą, šiuolaikinio ūkio vadybą.
„Po studijų mano karjera pasiekė kitą lygį, įgavau daugiau mokslinių žinių, jų pritaikymo galimybių“, – sako L.Vadopalas.
O naujausios mokslo žinios dideliuose ūkiuose šiandien aktualios kaip niekada. Praktiniai kiaulių ir paršelių sveikatingumo klausimai, kokybiški pašarai, pasaulinės reikšmės būtinybė mažinti antibiotikų naudojimą, ekonominiai iššūkiai kiaulininkystės sektoriui Lietuvoje ir pasaulyje – susiorientuoti šiuose ir daugybėje kitų iššūkių padeda LSMU pasisemtas visapusis išsilavinimas.
„Visus profesinius iššūkius atperka gera gyvūnų savijauta, aukštas jų produktyvumas, gera įmonių finansinė padėtis.
Gyvulininkystę ateityje regiu modernią, robotizuotą, automatizuotą. Šioje srityje reikia aukščiausio lygio gyvūnų mokslų, technologijų, veterinarinės medicinos specialistų. Gyvūnų gerovė turėtų žengti dar vieną didelį žingsnį koreguojant esamas gyvūnų laikymo formas. Taip pat norėčiau tikėti, kad jauni žmonės domėsis gyvulininkyste ir matys ją kaip profesionalią verslo sritį“, – kalbėjo akcinės bendrovės „Vyturys“ direktoriaus pavaduotojas kiaulininkystei dr. Laurynas Vadopalas.