Profesionalus lošėjas
Kalbant apie lošėjų tipus, visų pirma, norisi išskirti lošėjus profesionalus. Taip, yra tokių asmenų, kurie sėkmingai lošia, tai tampa jų pragyvenimo šaltiniu. Tik tokių asmenų skaičius nuo bendro lošiančiųjų kiekio yra labai mažas.
Daugumoje azarto žaidimų išlošimas tėra atsitiktinis įvykis, kurį lemia tik sėkmė, kurios neįmanoma apskaičiuoti ar nuspėti. Ligi šiol pasitaiko nuomonės formuotojų, kurie savo paskyrose kuria mokomuosius filmukus, teigdami, kad tarytum galima aplošti sistemos lošimus ir tapti sėkmingu ar net profesionaliu lošėju lažybose, lošiant ruletę ar lošimo automatais. Tikėjimo tokiomis nuostatomis ar strategijomis pasekmės dažniausiai būna labai skaudžios. Vienintelis azartinis lošimas, kuriame nelošiama prieš organizatorių ir galima teoriškai siekti „profesionalo karjeros“, – pokeris.
Visų pirma, pokerio profesionalų tikslas – ne pramoga, o uždarbis. Jiems tai yra darbas, kai kuriems vienintelis, o išlošti pinigai – priemonė patenkinti savo poreikius. Pokerio lošėjai niekada nepramogauja lošimuose, t. y. jie nesilanko lošimus organizuojančiose vietose, nes jie turi aiškų suvokimą, kad dalyvavimas tokiose pramogose kelia nereikalingą emocinį susijaudinimą, kainuoja nemažus pinigus, o juos geriau investuoti į savo „darbą“ profesionalioje srityje.
Pokeris yra įgūdžių, gebėjimų, patirties reikalaujantis kortų lošimas, kurio tikslas – konkretaus dalijimo metu laimėti banke esančius pinigus. Kiekvieno atskiro dalijimo metu laimėtoju tampa žaidėjas, atlikęs didžiausią statymą, kurio kiti lošėjai nebenori įdėti, arba visiems lošėjams atlikus vienodus statymus, laimi tas lošėjas, kurio kortų kombinacija yra stipriausia. Pokerio lošėjai lošia ne prieš lošimo organizatorių, o prieš kitus lošėjus. Nepaisant to, kad šiam lošimui reikalingų asmeninių, tačiau lieka ir labai reikšmingas sėkmės veiksnys, kuomet kortos išdalijamos visiems lošėjams atsitiktiniu būdu.
Atsižvelgdami į tai, kad žinios ir įgūdžiai yra labai svarbūs, siekiant gerų rezultatų, daugelis pokerio lošėjų investuoja į savo žinias, dalyvauja mokymuose, seminaruose, skaito atitinkamą literatūrą. Kadangi lošimo metu kyla daug jaudulio, o jo kontrolė ypač svarbi, siekdami kontroliuoti savo elgesį bei veiksmus lošimo metu, pokerio lošėjai dažniausiai rūpinasi savo psichine sveikata, bendradarbiauja su psichologais arba psichoterapeutais. Jie suvokia, kad pokeris – taip pat yra azartinių lošimų rūšis, kuri gali sukelti priklausomybę, todėl savistaba ir savianalizė lošimo metu ir net po jo – gyvybiškai svarbi, o investicija į savo psichinę sveikatą yra pateisinama.
Pokerio profesionalams būdinga gera finansų kontrolė, nes jų darbas yra investicija, o turint daugiau lėšų, galima dalyvauti didesnės įpirkos lošimuose, kuriuose priziniai fondai taip pat būna pakankamai dideli. Profesionalai nelošia iš pinigų, kurie skirti kitiems poreikiams, todėl finansai dažniausiai yra dalijami į dvi dalis: darbas ir buitis, o investuodami į lošimą, jie supranta, kad rizika pralošti gana didelė.
Kaip ir bet koks kitas darbas, lošimas dažniausiai turi aiškiai apibrėžtą grafiką, kuriame numatoma darbo laiko trukmė ir poilsis. Kadangi dalyvavimas pokerio turnyruose gali užtrukti gana ilgai, profesionalai rūpinasi ne tik savo psichine, bet ir fizine sveikata. Tinkamas maitinimasis ir miegas taip pat yra investicija į save, kuri gali prisidėti prie sėkmingo lošimo. Nepaisant visų ribų ir kontrolės, deja, nutinka ir taip, kad pokerio profesionalai tampa priklausomi nuo lošimų.
Socialinis lošėjas
Azartiniai lošimai savo esme yra laisvalaikio forma, todėl socialiniai lošėjai, priešingai nuo kito tipo lošėjų, turi aiškiai apibrėžtą tikslą – pramogauti, socializuotis, o ne uždirbti pinigų. Nepaisant to, kad azartiniuose lošimuose visuomet būna pinigų ir net gali kilti iliuzija, kad lošimas gali pagerinti finansinę padėtį, socialiniai lošėjai dažniausiai pramogauja, statydami nedideles pinigų sumas, ir yra iš anksto numatę savo pramogos biudžetą, dažniausiai neviršydami savo nustatytų ribų, o galimi pralošimai priimami kaip natūrali pramogos eiga ir nekelia neigiamų emocijų.
Tokio tipo lošėjai retai pramogauja vieni, dažniausiai jie atvyksta grupėmis, taip patenkindami ir socializavimosi poreikį. Stengdamiesi ilgiau pramogauti, jie lošia, statydami labai nedideles sumas, neviršija statymų už vieną lošimą limitų. Tokie lošėjai daugelyje šalių, kur tai leidžiama, labiau naudojasi ne pačiu lošimu, o lošimo organizatorių siūlomomis papildomomis pramogomis (lošimų namuose): koncertais, nemokamais gėrimais ir pan.
Kadangi tokia pramogos forma nėra labai pigi, suprantama, kad socialinių lošėjų apsilankymai lošimų vietose nebūna dažni. Lažybų punktuose pramogauti socialiniai lošėjai dažniausiai renkasi per didžiuosius sporto renginius, tokius kaip Europos arba pasaulio čempionatai.
Kaip įvardija patys lošėjai, dažniausiai statymai tokių renginių metu tik padidina susidomėjimą renginiu, tačiau išlošimas nėra pagrindinis dalyvavimo lažybose tikslas. Tai gali būti maloni papildoma premija sėkmės atveju. Tiesa, socialiniai lošėjai niekuomet nelošia iš tų lėšų, kurios yra skirtos kitiems poreikiams patenkinti.
Probleminis lošėjas
Ribos, tiksliau, jų nepaisymas arba peržengimas – vienas svarbiausių kriterijų, kuris atskiria pramogos lošėją nuo probleminio. Problemos, kurios kyla dėl ribų nepaisymo, gali būti psichologinės, socialinės, finansinės, net fiziologinės. Tačiau lošiantieji pirmiausia pajaučia finansinę žalą, nes į lošimus, priešingai negu pramogos lošėjai, jie investuoja didesnes pinigų sumas, siekdami jau neretai išlošimo, o ne vien tik pramogos.
Pralošimas yra neatsiejama azartinių lošimų dalis, todėl suprantama, kad, didinant lošimui skirtą sumą, didėja ir pralošiamos sumos dalis. Vis dėlto dauguma probleminių lošėjų nepaiso šio fakto, nes yra turėję išlošimo patirtį, o ji prisideda prie netinkamos nuostatos formavimosi, jog didelis laimėjimas yra galimas, ir tai tik laiko klausimas, kada tai įvyks.
Priešingai negu pramogos lošėjai, probleminiai lošėjai lošimams neretai naudoja tas lėšas, kurios yra skirtos ne pramogoms, o buitiniams poreikiams. Todėl tokie lošėjai dažnai skolinasi pinigų, atideda arba visiškai atsisako brangesnių pirkinių, retai pramogauja. Priešingai negu patologiniai (priklausomybę turintys) lošėjai, jie dar gali savarankiškai sustabdyti sau žalingą „pramogavimą“ ar jos visiškai atsisakę, sumažinti riziką tapti priklausomais nuo lošimo. Dėl šios priežasties labai svarbu atkreipti dėmesį į probleminio lošimo ženklus ir laiku kreiptis pagalbos į artimuosius ar specialistus.
Pernelyg dažnas ar neatsakingas lošimas gali sukelti daug slogių jausmų, tokių kaip nerimas, neviltis, apatija, pyktis.
Patologinis lošėjas
Pats žodis „patologija“ apibrėžiamas kaip liguista būsena, sveikatos sutrikimas. Patologinis lošimas šiuo metu klasifikuojamas kaip impulsų kontrolės sutrikimas, nors turi panašumų su kitais sutrikimais, ypač priklausomybėmis nuo psichiką veikiančių medžiagų. Tai progresuojantis sutrikimas, kuriam būdingas nuolatinis ar pasikartojantis azartinių lošimų kontrolės praradimas; perdėtas susidomėjimas azartiniais lošimais ir pinigų jiems paieška; iracionalus mąstymas; negebėjimas kritiškai vertinti savo elgesio ir veiksmų lošiant; liguisto elgesio tęsimas, nepaisant visų neigiamų padarinių.
Moksliniuose šaltiniuose patologinis lošimas dar įvardijamas kaip kompulsyvus lošimas, arba ludomanija (lot. ludus – žaidimas + gr. mania – potraukis, beprotystė). Pagrindinis ir įsisąmonintas šio tipo lošėjų tikslas – siekti atsilošti visus praloštus pinigus, išpirkti žalą, kuri buvo padaryta artimiesiems, ir atkurti jų prarastą pasitikėjimą bei savo savigarbą. Tačiau realus tikslas – siekti emocinio pasitenkinimo ir pabėgti nuo juos varginančių gyvenimiškų emocijų. Priešingai negu probleminis lošėjas, nuo lošimų priklausomas lošėjas nebeturi galimybių sustoti be specialistų pagalbos.
Priklausomybė nuo lošimų dažnai įvardijama kaip „paslėpta“ arba „nematoma“ liga. Palyginti su priklausomybe nuo alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, akivaizdžių fizinių požymių arba stipriau išreikštų simptomų nėra. Patys patologiniai lošėjai nuolatos randa būdų neigti ar bent jau sumenkinti problemos mastą. Taip pat jie įdeda daug pastangų, kad nuslėptų savo liguistą potraukį nuo artimųjų, kurie gali apriboti ar uždrausti siekti pasitenkinimo.
Daugelis lošiančiųjų, nuolat patirdami nesėkmę lošdami, jaučia daug neigiamų jausmų. Finansinės netektys, skolos, pablogėję santykiai darbe, šeimoje, su draugais, nesėkmingi bandymai stabdyti kompulsyvų lošimą išvargina lošiantįjį, jis dažnai jaučiasi vienišas, apimtas kaltės jausmo ir beviltiškumo. Nuolat patiriant tokius jausmus, daugeliui lošiančiųjų gali kilti minčių apie savižudybę.
Neretai priklausomus lošėjus vargina psichosomatiniai sutrikimai: širdies skausmai, padidėjęs spaudimas, kvėpavimo ir virškinimo sutrikimai. Nors priklausomas nuo azartinių lošimų asmuo patiria dideles emocines kančias, šeima, kaip artimiausias lošiančiojo ratas, taip pat susiduria su kompulsyvaus lošimo pasekmėmis.
Jei dalyvaujate, tai darykite atsakingai
Siekiant, kad azartiniai lošimai visuomet būtų atsakingos pramogos dalimi, labai svarbu išlaikyti aiškias dalyvavimo lošime ribas, remiantis laiko, pinigų ir emocijų kriterijais. Ką tai reiškia?
Kaip ir rinkdamiesi bet kurią kitą pramogą, pavyzdžiui, vykdami į turistinę kelionę, mes aiškiai suvokiame, kiek laiko ji truks, kiek ji kainuos ir kokių emocijų mes siekiame patirti toje kelionėje. Taip pat ir lošiant svarbu apsibrėžti, kiek laiko ketinu skirti pramogai ir su kokia pinigų suma aš sąmoningai pasirengęs „atsisveikinti“, kad likčiau patenkintas savo pramoga.
Labai svarbu ugdytis nuostatą, kad už lošimų pramogą, kaip ir už bet kokią kitą pramogą, teks susimokėti, ir vengti iliuzijų, kad jums pavyks pramogauti dykai. Įsivaizduokime, kad mes apsibrėžėme, jog pramogausime ne ilgiau kaip 4 valandas ir už tai esame pasirengę sumokėti ne daugiau kaip 100 eurų.
Jei mums pavyko neperžengti šių nustatytų laiko ir pinigų ribų, labai svarbu atkreipti dėmesį į kylančias emocijas. Jei pastebėsite, kad jaučiatės nusivylę, susierzinę dėl praloštos pinigų sumos arba kyla minčių, kad už praloštus pinigus buvo galima nusipirkti batų porą ar pan., – tikėtina, kad lošimo pramoga yra ne jums, dėl to ateityje rekomenduotume rinktis kitas pramogas.
Gali būti, kad jums pasiseks ir išlošite. Tuomet gali kilti mintis, kad nieko blogo, jei pabūsiu dar papildomą valandą, nes „man sekasi“. Arba priešingai – per trumpesnį laiką pralošiame numatytą pinigų sumą ir, siekdami pasitenkinti pramoga, norime išleisti papildomai pinigų. Tokiais atvejais rekomenduojama lošimą stabdyti. Tai rodo, kad jums sunku laikytis susitarimo su savimi, o lošimo metu kylantis jaudulys verčia peržengti savo paties nustatytas ribas, tad būkite budrūs. Jums verta iškelti sau rimtą klausimą: „Jei aš negaliu išlaikyti ribų lošdamas pramogaujant, tai ar aš tikrai turėsiu jėgų suvaldyti save, pernelyg neįsitraukti ir netapti probleminiu lošėju?“
Azartiniai lošimai – pramoga, žaidimas ar intriga?
Paklauskime savęs, kokios asociacijos kyla, išgirdus sąvoką „azartiniai lošimai“. Dažnam iš mūsų ji asocijuojasi su lošimo namais (kazino), neoninėmis Las Vegaso iškabomis, besišypsančiais veidais lošimų automatų salėse, Martino Scorcese kino juostomis, skambiomis reklamomis medijose ir kartais – didelėmis išloštų ar praloštų pinigų sumomis.
Azartiniams lošimams – dagiau nei 5000 metų
Gali atrodyti, jog azartiniai lošimai – tai mūsų laikų išradimas, nes dėl šios pramogos sužinojome apie Jungtinėse Amerikos Valstijose pražydusią Nevados valstijos dykumą, tapusią azartinių lošimų pramogų sostine.
Vis dėlto azartinių lošimų istorija prasidėjo kiek daugiau negu prieš 5000 metų. Istorikai, tyrinėjantys skirtingus laikotarpius, faktų apie vykusius azartinius lošimus atranda Senovės Kinijoje, Sofoklio veikaluose, Egipto mitologijoje, net viename iš žymiausių Senovės Indijos epų – „Ramajanoje“. Kai kurios lošimų rūšys paskendo istorinių įvykių vandenyne, kitos priešingai – transformavosi, tobulėjo ir pasiekė mūsų laikus.
XXI amžiuje azartiniai lošimai tapo viena populiaresnių pramogos rūšių. Teigiama, kad lošimo verslo apyvarta 2020 m. siekė kiek daugiau kaip 226 mlrd. JAV dolerių. Lošimas – tai senas tradicijas turinti ir pasaulyje paplitusi pramoginė veikla, dažnai lošiančiajam nesukelianti didesnių socialinių ar finansinių sunkumų, tačiau daliai į lošimus įsitraukusių asmenų gali kilti sunkių pasekmių.
Probleminis lošimas buvo pradėtas tyrinėti nuo 1980 m. ir, apibendrindami pasaulyje atliktus epidemiologinius tyrimus, galime teigti, kad problemų dėl lošimų turi maždaug 0,2–5,0 proc. asmenų.
Kokia yra azartinių žaidimų esmė
Prieš pradedant diskusiją apie azartinių lošimų naudą ar žalą, būtų svarbu išsiaiškinti pačią sąvoką ir pasigilinti, kuo lošimas skiriasi nuo žaidimo.
Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymas azartinį lošimą apibrėžia taip: „Žaidimas arba abipusės lažybos pagal nustatytą reglamentą, kurių dalyviai, siekdami piniginio laimėjimo, savo noru rizikuoja netekti įmokėtos sumos, o laimėjimą arba pralaimėjimą lemia atsitiktinumas, kokio nors įvykio arba sporto varžybų rezultatas.“ Psichologai, tyrinėjantys azartinių lošimų problematiką, įveda tikslesnį apibūdinimą. Jie teigia: „Tai yra žaidimas iš pinigų ar kito materialaus atlygio, kurio rezultatas yra visiškai atsitiktinis įvykis, skirtingai nuo kitų žaidimų, kurių rezultatai priklauso nuo žaidėjų įgūdžių, sugebėjimų žaisti ir laimėti žaidimą.“
Apibendrinant šiuos du teiginius, verta įsidėmėti kelis reikšminius elementus: 1. Azartiniame lošime privalomas koks nors materialus atlygis. 2. Rezultatas yra visiškai atsitiktinis įvykis. 3. Rezultatui neturi įtakos nei lošiančiojo žinios, nei įgūdžiai.
Psichologai pastebėjo, kad atlygis yra vienas svarbiausių dalykų, keliančių azartiškumą. Azartas – tai stiprus emocinis susijaudinimas, kurį formuoja išankstinis galimos sėkmės laukimas. Tačiau, specialistų teigimu, tokį susijaudinimą lošimo metu galima patirti ir tuomet, kai siekiama išvengti pasekmių.
Pavyzdžiui, savo šeimoje kartu su vaikais nusprendžiame praleisti laiką, žaisdami stalo žaidimus (arba kortų žaidimus). Ir įtraukiame vieną nedidelę sąlygą – kas pralaimės, tas plaus po vakarienės likusius indus. Viena vertus, gali atrodyti, kad nieko tokio netinkamo neįvyko, tačiau žaidimo procesas tampa nebe toks svarbus ir – tai svarbiausia – pasikeičia žaidimo tikslas, t. y. visomis išgalėmis siekiama išvengti indų plovimo. Ypač vaikai tokio „žaidimo“ metu patiria stiprų susijaudinimą, o pralaimėjus gali būti stebimas dirglumas, nerimastingumas, sustiprėja kitos emocijos, tačiau prarandama esminė žaidimo proceso nauda.
Kaip teigė žymus psichologas Levas Vygotskis, žaidimas turi didelę naudą vaiko raidai, nes jo metu ne tik vystosi kūrybiškumas ir intelektas, bet vaikas mokosi sąveikauti su kitais žaidimo dalyviais, ugdydamasis kantrybę bei charakterį. Ypač naudingas ir suaugusiųjų įsitraukimas į žaidimo procesą.
Kitas azartinių lošimų elementas – atsitiktinumas. „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ jis aiškinamas kaip reiškinys, neturintis objektyvios ir aiškios priežasties. Atsitiktinumo negalime numatyti, išmatuoti, pasverti ir paaiškinti, tačiau galime tikėtis, kad rezultatas bus būtent toks, kokio mes norime. Pavyzdžiui, lošdami ruletę, mes neturime jokių galių numatyti, ant kurio skaičiaus sustos kamuoliukas, neturime jokios veikiančios teorijos, padėsiančios jį nuspėti, todėl belieka tik tikėtis, kad tai bus būtent tas skaičius, ant kurio mes pastatėme atitinkamą pinigų sumą.
Lošėjų tipai
Pagal įsitraukimą ir patiriamos žalos lygį lošėjus galima skirstyti į kelias grupes: socialinių lošėjų, profesionalių lošėjų, rizikos grupės arba probleminių lošėjų, patologinių lošėjų (Fong, 2013).
Pagal įsitraukimą ir patiriamos žalos lygį lošėjus galima skirstyti į kelias grupes: socialinių lošėjų, profesionalių lošėjų, rizikos grupės arba probleminių lošėjų, patologinių lošėjų (Fong, 2013).
Socialiniai lošėjai. Šiai grupei priskiriama absoliuti dauguma lošiančių suaugusiųjų ir paauglių, kuriems lošimas yra pramogos forma, nekelianti neigiamų pasekmių (Hirsch ir kt., 2018; Heinz ir kt., 2019). Dažniausiai lošiama šeimoje ar draugų rate, lošimai nėra dažni, pralošiamos sumos nedidelės.
Profesionalūs lošėjai. Tai lošėjai, kurių pagrindinis tikslas yra išlošiami pinigai, o ne patiriamas malonumas ar galimybė užsimiršti. Dažnai lošimas gali užimti labai daug jų gyvenimo laiko, neretai tai gali būti pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Autoriai Weinstock, Massura ir Pettry (2012) teigia, kad profesionalūs lošėjai nuo rizikos ar patologinių lošėjų grupės aiškiai skiriasi geresniu impulsų valdymu, psichologiniu stabilumu bei stipresniais streso įveikos įgūdžiais, leidžiančiais jiems nedaryti tipinių lošėjų mąstymo klaidų ir be reikalo nerizikuoti.
Probleminiai lošėjai. Tai rizikos grupės lošėjai, kurie lošia, nepaisydami lošimo daromos žalos jų gyvenimui. Probleminių lošėjų grupei priskiriami asmenys dar nėra priklausomi nuo lošimo, tad gali lengviau sustoti, nei priklausomybę turintys asmenys. Vis dėlto, stebint jų veiklą, matyti, kad lošimas pakeičia kitokio pobūdžio laisvalaikį, jam paskiriama didelė dalis laisvalaikiui skirtų finansų. Lošimui tampant viena svarbiausių kasdienio gyvenimo dalių, priklausomybės rizika didėja (Heinz ir kt., 2019).
Patologiniai lošėjai. Kaip ir kitų priklausomybių atveju, tai asmenys, neatsisakantys žalingos veiklos, nepaisant neigiamų jos pasekmių. Neurologinių tyrimų duomenimis, lošimas aktyvuoja tas pačias smegenų struktūras kaip psichoaktyvios medžiagos, taip pat pastebimi ir tam tikri biologiniai veiksniai, kurie didina priklausomybės tikimybę (kaip ir priklausomybių nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų atvejais).
Probleminis lošimas
Didėjant azartinių lošimų pasiūlai Jungtinėse Amerikos Valstijose, kartu sparčiai augo ir probleminių bei patologinių lošėjų skaičius. 1980 m. Amerikos psichiatrų asociacija patologinį lošimą įvardijo kaip priklausomybės rūšį ir tais pačiais metais šis sutrikimas buvo įtrauktas į Tarptautinio psichinių ligų registro trečiąją redakciją (DSM-III), priskiriant jį impulsų kontrolės sutrikimams. Jie apibrėžiami kaip sutrikimai, kurių metu asmuo susiduria su dideliais sunkumais arba negali pasipriešinti ar atsispirti norui dalyvauti kenksmingoje veikloje, ir tai galiausiai kenkia asmeniui ar aplinkiniams.
Jamesas MacKillopas (2014) teigė, kad impulsyvus elgesys siejasi su neurotiškumu, kai asmuo elgiasi impulsyviai, susidūręs su stipriu neigiamu poveikiu, siekdamas greito apdovanojimo, arba priešingai – siekdamas susidoroti su nuoboduliu, nuovargiu ar stresu.
Moksliniais tyrimais nustatyta, kad suaugusiųjų probleminių azartinių lošimų paplitimas Europoje svyruoja nuo 0,12–3,4 proc., tai yra šiek tiek mažesnis už pasaulinį mastą 0,12–5,8 proc. (Calado ir Griffiths, 2016). Kiti duomenys nurodo, jog ES šalyse toks rodiklis svyruoja nuo 0,5 proc. iki 6,5 proc. visos visuomenės.
Išsamių epidemiologinių tyrimų Lietuvoje atlikta ligi šiol nebuvo. Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, iš viso mūsų šalyje, pavyzdžiui, per 2020 metus patologinis potraukis azartiniams lošimams buvo nustatyta 67 asmenims.
Vienas iš svarbesnių tyrimų, kuris nurodo probleminio lošimo mastą Lietuvoje, tai prof. dr. Gedimino Navaičio su tyrėjų grupe atliktas tyrimas. atliktas 2022 m. Jo metu buvo nustatyta, kad vos 2,5 proc. lošėjų turi patologinio lošimo požymius.
Kalbant apie probleminius lošėjus (žmones, kurių lošimas yra nesaikingas ar kitaip neatsakingas) – profesoriaus dr. G. Navaičio atlikto tyrimo duomenys rodo, jog apie 0,6 proc. Lietuvos visuomenės narių gali turėti probleminio lošimo požymių.
Patologinis lošimas
Azartinių lošimų sutrikimas (patologinis lošimas) apibūdinamas kaip nuolatinis ir pasikartojantis azartinių lošimų elgesio modelis, kuris gali būti internete arba neprisijungus, pasireiškiantis sumažėjusia azartinių lošimų kontrole, didėjančia azartiniams lošimams teikiama pirmenybe, kol šie tampa svarbesni už kitas dominančias ir kasdienes veiklas, bei azartinių lošimų tęsimu ar eskalavimu, nepaisant neigiamų pasekmių atsiradimo.
Patologija pasireiškia kompulsyviu lošimu, trukdančiu asmeniui funkcionuoti visuomenėje, darbe, šeimoje. Priklausomo lošėjo gyvenime praranda prasmę iki tol reikšmingos vertybės, nuostatos ar įsipareigojimai, jam būdingos mąstymo klaidos.
Lošimo sutrikimas nustatomas, jei per pastaruosius dvylika mėnesių dalyvavęs lošimuose asmuo atitinka keturis ir daugiau iš šių požymių: 1) poreikis lošti, kai statomos vis didesnės sumos, siekiant išgyventi trokštamą malonumą; 2) mėginimai sustoti lošti kelia nerimą, erzulį; 3) mėginimai kontroliuoti lošimą ar visai nustoti lošti nesėkmingi; 4) dažnos mintys apie lošimą; 5) išgyvenant bejėgiškumą, kaltę, nerimą ar prislėgtumą, dažnai imama lošti; 6) pralošus dažnai vėl sugrįžtama prie lošimo, siekiant atsiloši; 7) meluojama, siekiant nuslėpti įsitraukimo į lošimus lygį; 8) dėl lošimo rizikuojama prarasti arba jau yra prarasti svarbūs santykiai, darbas, išsilavinimo ar karjeros galimybės; 9) beviltiškoje dėl lošimų susiklosčiusioje finansinėje situacijoje yra priklausoma nuo kitų finansinės paramos.
Patologiniams lošėjams gali pasireikšti ir mąstymo iškraipos (neigimas, prietaringumas, jausmas, kad galima kontroliuoti atsitiktinius įvykius ir pan.). Formuojantis priklausomybei, įtikima, jog pinigai yra ir problemų priežastis, ir jų sprendimas. Lošėjams gali būti būdingas impulsyvumas, noras konkuruoti, energingumas, jie sunkiai nurimsta. Jiems dažnai reikalingas kitų pripažinimas, o laimėjimo situacijose gali būti būdingas neadekvatus dosnumas. Kita dalis priklausomų lošėjų išsako prislėgtumo, vienišumo jausmus, tad lošimas jiems – kaip būdas pabėgti nuo bejėgiškumo, kaltės išgyvenimų ar depresijos.
Kaip išvengti problemų
Asmuo turi sąžiningai sau atsakyti šiuos klausimus:
- Ar aš gerai suprantu, kad lošimai yra mokama pramoga, o ne būdas užsidirbti?
- Ar aš turiu pakankamai asmeninių lėšų tokiai pramogai ir kiek aš galiu jai skirti per mėnesį?
Ar man užteks valios laikytis?
- Ar aš žinau, kad noro „atsilošti“ neturėtų būti socialinio lošėjo planuose? Išleisti lošimuose pinigai, tikėtina, nesugrįš, nepaisant, jog kažkurie lošimo seansai gali baigtis laimėjimais.
- Ar aš nesu pernelyg azartiškas žmogus? Ar dažniausiai galiu kontroliuoti savo elgesį?
- Ar aš neslėpsiu savo dalyvavimo lošimuose ir tam skiriamų sumų nuo savo artimųjų?
Naudingi kontaktai:
Priklausomybės ligų centrai:
Širvio g. 5, Vilnius, tel. (8 5) 213 7808, el. p.: registratura@rplc.lt
Giedraičių g. 8, Kaunas, tel. (8 37) 333 255, el. p.: registratura.kaunas@rplc.lt
Taikos pr. 46, Klaipėda, tel. (8 46) 415 025, el. p.: registratura.klaipeda.@rplc.lt
Daubos g. 3, Šiauliai, tel. (8 41) 455 644, el. p.: registratura.siauliai@rplc.lt
Tinklų g. 8, Panevėžys, tel. (8 45) 582 673, el. p.: registratura.panevezys@rplc.lt
Emocinės paramos tarnyba „Jaunimo linija". Anoniminė emocinė parama visą parą, skambučiai nemokami, tel. (8 800) 28 888.
Apribojusių savo galimybę lošti asmenų registras. Jei manote, kad lošdami praleidžiate per daug laiko, kyla finansinių problemų, prašymas lošimo paslaugų teikėjui neleisti jums lošti gali būti naudingas būdas padėti jums sustabdyti galimai rizikingą elgesį, galintį sukelti sunkių padarinių. Visose licencijuotose lošimo vietose ir internetinių lošimų operatoriuose Lietuvoje veikia Apribojusių savo galimybę lošti asmenų registras. Prašymų neleisti lošti pateikimas – spausti čia.