Net Europos Sąjungos šalyse azartinių žaidimų reguliavimas yra skirtingas. Europos Komisija lošimus priskiria paslaugų sektoriui, turinčiam laisvę teikti paslaugas, jei tos teisės nėra apribotos valstybės narių reguliavimo modelių, kurie visgi turi atitikti bendrą ES teisę. Taigi visos valstybės narės pačios nustato reguliavimo politikos tikslus ir atitinkamas politikos įgyvendinimo priemones.

„Lošimų reglamentavimas Europoje yra labai spalvingas – nuo labai liberalios Maltos iki konservatyvesnių Šiaurės šalių. Tad nėra valstybės, nuo kurios mes galėtume nusirašyti teisingą lošimų reguliavimą, bet yra tarptautiniu mastu pasiteisinę principai ir gerosios bei blogosios patirtys, į kurias turėtume atsižvelgti. Ir kaip rodo šimtmečių patirtis – lošimų naudos-žalos balansas priklauso nuo valstybinio reguliavimo kokybės“, – sako Atsakingo lošimų verslo asociacijos (ALVA) vadovas Mindaugas Ardišauskas.

Visi sutinka, jog lošimai nėra įprasta ekonominė veikla. Tai specifinė ūkinė veikla, galinti generuoti rimtas pajamas į valstybės biudžetą, tačiau turinti rizikas, ypač socialines, jei valstybės reguliacinė politika, jos įgyvendinimas ir kontrolė yra menki, aplaidūs ar neefektyvūs.

Atitinkamai protinga valstybė azartinių žaidimų veiklos ir paslaugų reglamentavimu siekia užkirsti kelią galimoms socialinėms ir finansinėms grėsmėms bei šiuo tikslu nustato vykdymo sąlygas ir apribojimus. Vis tik draudimais siekiama „neperlenkti lazdos“, nes pernelyg dideli legalios rinkos suvaržymai (didžiuliai mokesčiai ar labai sudėtingas paslaugų pasiekiamumas vartotojams) skatina atsirasti nelegalią pasiūlą. Tad visus azartinių žaidimų teisinio reglamentavimo tikslus galima skirstyti į ekonominius ir socialinius.

M. Ardišauskas sako, kad pagrindinis azartinių žaidimų reguliavimo socialinis tikslas yra išlaikyti žaidėjų dalyvavimą šiuose žaidimuose sveikame pramogavimo lygyje. „Žaidėjas neturėtų įsitraukti į azartinius žaidimus per daug, nes jam gali kilti finansinės, priklausomybės, švaistomo laiko ir kitos problemos. O tikslas apsaugoti vartotoją siekiamas įvairiomis priemonėmis, tai yra, azartinių žaidimų reklamos ribojimu, žaidėjų amžiaus cenzo nustatymu, žaidimo prieinamumo ribojimu, atsakingo žaidimo kontrolės priemonėmis, atsiribojimo nuo žaidimų mechanizmo sukūrimu ir panašiomis“, – teigia ALVA vadovas.

Šių priemonių taikymas turi remtis keliais principais. Proporcingumo – kuo didesnis žaidimo azartiškumas, įsitraukimas, potencialus socialinės rizikos lygis, tuo taikomos priemonės griežtesnės ir labiau ribojančios organizatorių ir žaidėją. Realumo – priemonė turi efektyviai konkretų, aiškiai apibrėžtą uždavinį, o nebūti „ribojimu dėl ribojimo“. Visuotinumo – kuo griežčiau yra suvaržoma legali lošimų rinka, tuo dar griežčiau valstybė turi kovoti su nelegalia lošimų pasiūla, nes kitaip dalis vartotojų numigruos į nereguliuojamą šešėlį, kas sukels žalą valstybės biudžetui ir kitas problemas.

Lietuviška patirtis

Lietuvoje legalizuoti azartiniai lošimai buvo 2001 m. Pagrindinis legalizavimo tikslas – panaikinti tuo metu klestėjusią nelegalią lošimų pasiūlą, pakeisti ją legaliai teikiamomis, reguliuojamomis, mokesčius mokančiomis paslaugomis. Lūkesčiai, kad nelegalias paslaugas iš rinkos išstums legalūs lošimai pasiteisino. Lūkesčiai dėl to, kad įvairiais ribojimais (amžiaus cenzas, įsisteigimo ribojimai, A ir B lošimų kategorijos) bus suvaldytos galimos neigiamos socialinės pasekmės iš esmės irgi pasiteisino, nes Lietuva naudojo parametrinio reguliavimo modelio principus – nuosaikesni lošimai turėjo mažesnius ribojimus.

Tačiau situacija ėmė keistis praėjusio dešimtmečio viduryje, kai vienu metu pradėjo veikti daug svarbių faktorių.

Lietuva kiek pavėlavo įteisindama nuotolinius (internetinius) lošimus. Mūsų valstybė tai padarė spaudžiama sparčiai plintančių internetinių lošimų, teikiamų užsienio bendrovių ir neturinčių licencijų veikti Lietuvoje, todėl nesilaikančių jokių apribojimų.

Po įteisinimo internetiniai lošimai dar labiau išpopuliarėjo ir pradėjo smarkiai keisti Lietuvos lošimų rinkos struktūrą ir jos apimtis. „Pamatę itin augantį lošimų intensyvumą, reguliatoriai bandė vytis įsibėgėjančius neribotų statymų nuotolinius lošimus, bet padarė reikšmingą klaidą – pradėjo griežtinti reikalavimus, tačiau vienodai juos taikydami visoms lošimų rūšims. Dėl to ėmė mažėti antžeminių lošimo vietų ir mažiau azartiškų lošimų rūšių patrauklumas ir vartojimas“, – sako M. Ardišauskas.

Nuotolinių lošimų augimą ypač paspartino Covid-19 pandemijos karantinai, kai ilgus mėnesius neveikė fizinių pramogų, taip pat ir lošimų, vietos, bei labai sustiprėjusi bendra paslaugų migravimo į internetą tendencija. Per 2020–2021 m. nuotoliniai lošimai tapo daugiausia vartotojų išlaidų generuojančia azartinių žaidimų rūšimi.

Tuo pačiu metu, išaugus naujų lošimų vartotojų skaičiui, pradėjo didėti pateiktų prašymų kiekis „Apribojusių savo galimybę lošti asmenų registrui“, kurį administruoja Lošimų priežiūros tarnyba. Tačiau tokių prašymų skaičiaus augimas niekaip tiesiogiai neįrodo, kad lošimai tapo reikšminga problema. Daugiau žmonių pabando lošimus – daugiau jų supranta, kad ši pramoga yra ne jiems ir atsiriboja.

Tačiau neturint patikimų duomenų apie galimą probleminio lošimo mastą užsisuko naujų ribojimų malūnas.

„Paskutinių dvejų Seimo kadencijų metu Azartinių lošimų įstatymas buvo keičiamas 18 kartų – neskaičiuojant Seime atmestų ar dabar procese esančių reguliacinių iniciatyvų. Absoliučiai visa lošimų reguliacinių iniciatyvų dalis buvo susijusi su naujais ribojimais ir draudimais legaliems azartinių žaidimų paslaugų teikėjams“, – sako M. Ardišauskas.

Pasak ALVA vadovo, didelė dalis šių iniciatyvų buvo menkai pagrįstos priežasčių ir pasekmių analize, taip nesilaikant kokybiškos teisėkūros principų. „Tokios atsitiktinės iniciatyvos, vis labiau apsunkino prieigą prie legalių paslaugų, dėl ko daliai vartotojų tapo patraukliau naudotis nelegalių nuotolinių lošimų organizatorių paslaugomis, kurios nėra niekaip ribojamos“, – teigia M. Ardišauskas. Skaičiuojama, jog 2021–2023 m. nelegali rinka išaugo nuo 15% iki 25% nuo bendros lošimų paslaugų rinkos.

Kita svarbi pasekmė dėl visiems legaliems lošimas vienodai taikomų ribojimų– azartinių žaidimų rinkoje pradėjo dominuoti aukštesnio azartiškumo žaidimų rūšys, kurios dėl savo parametrų yra labiau patrauklios vartotojams. Jos yra azartiškesnės, tačiau ir socialiai rizikingesnės, ypač jei prieiga prie visų legalių azarto žaidimų yra labai panaši.

Ką daryti?

Mūsų šalies Finansų ministerija yra nurodžiusi, jog loterijų ir lošimų sektorius nėra siejamas su valstybės pažangos siekių įgyvendinimu, atitinkamai – šio sektoriaus strategija Lietuvoje nerengiama. Kitaip tariant, mūsų valstybė neturi ilgalaikės loterijų ir lošimų reguliacinės politikos, kas yra akivaizdu iš šalies stebint azartinių žaidimų reguliavimą.

Pastaraisiais metais lošimų ir loterijų sektorius Lietuvoje kasmet sumoka virš 70 mln. eurų įvairių mokesčių, yra sukūręs kelis tūkstančius darbo vietų, remia sportą bei kultūrą ir kitaip prisideda prie šalies ekonominės gerovės. Lošimų sektorių kuruoja ir jo reguliacinę politiką nominaliai formuoja Finansų ministerija, kartu su Seimo Biudžeto ir finansų komitetu. Šių institucijų tikslas – tvarūs šalies finansai ir visų mūsų gerovės augimas. Tačiau situacija paradoksali - šios institucijos labai menkai kreipia dėmesį į chaotiškos lošimų reguliacinės politikos pasekmes šalies biudžetui. Tuo tarpu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Socialinių reikalų komitetas iš esmės lošimų reguliavime nedalyvauja – ar tai patvirtina, kad nėra jokių rimtų duomenų, kad lošimų socialinės pasekmės Lietuvoje būtų reikšmingos?

„Dabartinės situacijos Lietuvos lošimų rinkoje, kaip nuolat mažėja nuosaikių lošimų dalis, ir kaip nevykusių „proginių iniciatyvų“ ją tobulinti priežastimi vienareikšmiškai galima įvardinti ilgalaikės azartinių žaidimų reguliacinės politikos ir aiškių reglamentavimo principų nebuvimą mūsų šalyje. Akivaizdu, kad reglamentavimas turėtų būtų grįsti patikimais duomenis apie rinkos sanklodą, vartojimo tendencijas ir egzistuojančių neigiamų socialinių pasekmių tikslias apimtis ir jų priežastis, tačiau to nėra“, – komentuoja M. Ardišauskas.