Smegenų sveikata glaudžiai susijusi ne tik su asmens fiziniais ir pažinimo gebėjimais, bet ir apsprendžia biosocialines funkcijas, savarankiškumą, darbingumą, o sutrikimas – reikšmingai blogina gyvenimo kokybę. Smegenų sveikatos reikšmė visuomenei – dar platesnė, lemia ne tik sveikatos priežiūros ir socialinės pagalbos kaštus, tačiau paveikia ir visuomenės sąmoningumą, pilietiškumą, apsisprendimų ir veikimo kryptį bei formą.
Kita vertus, asmenys, patiriantys smegenų sveikatos sutrikimus ir su tuo susijusią negalią, vis dar susiduria su diskriminacija, žmogaus teisių pažeidimu.
Sveikatos apsaugos sistemose neurologinių sutrikimų sukelta našta visuomenei nėra adekvačiai įvertinta, smegenų sveikatai skiriamas dėmesys nepakankamas, o turėtų būti prioritetizuojamas.
Nemažos dalies neurologinių sutrikimų apskritai būtų galima išvengti. Čia svarbiausia ilgalaikė, nuolatinė gyvensenos korekcija – judėjimas, tinkami mitybos, miego įpročiai, žalingų medžiagų (alkoholio, rūkymo) ribojimas, kraujagyslinių rizikos veiksnių (nekontroliuojamas cukrinis diabetas, arterinė hipertenzija ar per didelis cholesterolio kiekis) kontrolė, palanki socialinė aplinka, streso valdymas, pažinimo gebėjimų lavinimas ir palaikymas, traumų prevencija, savalaikė medicininė ir socialinė pagalba, aplinkos užterštumo mažinimas.
Siekiant gerinti smegenų sveikatą Lietuvoje labai svarbus visuomenės informuotumo didinimas, sveikatos raštingumas, požiūrio ir įpročių ugdymas – nuo ankstyvojo ugdymo iki žiniasklaidos ir socialinės medijos. Žinios didina supratimą, mažina nerimą, įtampą susijusią su baime susirgti sunkia liga.
Labai svarbu, kad pateikiama informacija būtų pagrįsta, apgalvota, suprantamai išdėstyta. Kaip gydytoja praktikė, įžvelgiu problemą, kuomet sužadinami nepamatuoti, realios situacijos ir sveikatos sistemos galimybių neatitinkantys lūkesčiai.
Taip pat būtinas atsakomybių pasidalijimas – visuose etapuose (profilaktikos, diagnostikos ir gydymo). Pacientas (kartais jo globėjas) yra svarbiausias, lygiavertis dalyvis, kuris turi dalyvauti priimant sprendimus, pasirenkant diagnostikos ir tolesnės priežiūros taktiką. Pastebiu, kad žmonės dažnai savo sveikatos rūpesčius linkę perduoti gydytojui, o kreipęsi medicininės pagalbos patys nesistengia dalyvauti gydymo procese, keisti savo įpročių, ir tikisi, kad sveikatos problemas išspręs vien tik specialistai ir vaistai.
Deja, smegenų sveikatos sutrikimų stigmatizacija dažnai yra barjeras laiku kreiptis pagalbos.
Lietuvoje smegenų sutrikimų diagnostikos, gydymo galimybės, mano nuomone, daugeliu atveju, pakankamos, gal tik išskirčiau, kad trūksta adaptuotų pažinimo funkcijų vertinimo instrumentų, ir tai, kad iki šiol nėra atsižvelgta į neurologinio paciento konsultavimo kompleksiškumą (dažnai su judėjimo, pažinimo negalia) – kokybiškai konsultuoti per įprastai skiriamą laiką (15-30 min.) labai sudėtinga. Kitas svarbus momentas, jog paslaugų prieinamumas ir net diagnostikos / gydymo schema kiek skiriasi atskiruose Lietuvos regionuose, tai įneša sumaištį pacientams ir jų artimiesiems.
Mažiausiai išplėtota, bet itin reikšminga gyvenimo kokybei – nemedikamentinė pagalba (šeimos konsultavimas, ergoterapija, pagalba namuose, dienos centrai, slaugos priemonės ir pan.).
Taip pat trūksta realiai funkcionuojancios daugiadalykės komandos, atliepiančios sergančiųjų medicininius ir biosocialinius poreikius. Nors su neurologinių pacientų priežiūra susijusių struktūrų veiklos ir kompetencijos teoriškai apibrėžtos, pacientui ir jo artimiesiems susidūrus su konkrečia situacija sunku susivokti, kokia seka, į kurią instituciją kreiptis, kokius dokumentus pateikti. Specialistų tarpsektorinis bendradarbiavimas vangus. Trūksta laiko, motyvacijos, žinių, patogių priemonių, trūksta darbų sinergijos. Reikėtų apibrėžti nacionaliniu lygmeniu, suvienodinti tvarkas. Galbūt, pasitelkiant kitų šalių pavyzdžiu, būtų verta svarstyti atvejo vadybos galimybę, siekiant užtikrinti integruotą ir koordinuojamą priežiūrą.
Nereikėtų pamiršti ir globėjo, kuris yra – antrasis tylusis (nepastebimas) pacientas. Smegenų sveikata apsprendžia ir greta esančių būklę ir savijautą, santykius šeimoje. Prarastas ar sumažėjęs darbingumas, pastovios priežiūros ar slaugos poreikis, sutrikdo artimųjų, dažniausiai sutuoktinio / partnerio ar vaikų, socialinį gyvenimą, tenka keisti darbo pobūdį, gyvenamą vietą, atsisakyti pomėgių ir pan., tai neretai lemia nerimo, depresijos pobūdžio ar kitus sveikatos sutrikimus.
Visi šie aspektai nusako būtinybę apsibrėžti smegenų sveikatos valdymo strategiją nacionaliniu lygmeniu ir, be abejo, sveikatos inovacijų, mokslinių tyrimų plėtotės svarbą.
Biogen-161127 03/2022