Fitoterapija – tai pagalba organizmui augalais: ligų gydymas, profilaktika ir kasdieninis vartojimas. Kaip atskirti profesionalų fitoterapijos specialistą nuo žolininko-mėgėjo, koks augalas efektyviai mažina temperatūrą bei dėl ko nesutaria fitoterapijos ir farmacijos pramonių atstovai? Savo žiniomis su skaitytojais dalinasi Elmantas Pocevičius – vidaus ligų gydytojas, VU dėstytojas, UAB „Acorus Calamus“ ir „Švenčionių vaistažolių“ fabriko direktorius bei Lietuvos fitoterapijos asociacijos vadovas.
Elmantai, kuo gydymas augalais pranašesnis už gydymą cheminiais vaistais?
Gydymo cheminiais vaistais ir augalais nereikia priešpastatyti – jie turėtų eiti vienas šalia kito. Vaistai padeda – aš nesu prieš juos, bet jie išbalansuoja organizmą. Žmogaus kūnas vystėsi milijonus metų, todėl jis priima tai, kas egzistuoja gamtoje. O joje nėra grynų medžiagų, kurias mums siūlo farmacijos pramonė. Kai esant aukštam kraujo spaudimui išgeriame vaistų, jie spaudimą numuša. Tačiau su tokiomis medžiagomis niekada nesusidūręs kūnas priešinasi, nes spaudimą jis sukėlė dėl konkrečios priežasties. Anksčiau ar vėliau ši kova baigiasi blogai: organizmas pavargsta arba prisitaiko. Iš to kyla visos pašalinės reakcijos. Augalas irgi gali turėti nepageidaujamo pašalinio poveikio, bet tai yra natūrali medžiaga, kurią priimame visiškai kitaip.
Visa farmacijos pramonė pastatyta ant vienos formulės taisyklės. Pavyzdžiui, iš citrinos ar erškėtuogės išskiriamas grynas vitaminas C ir žiūrima, kaip jis veikia žmogų. Tikrame vaisiuje ar uogoje šalia vitamino C yra dar daugybė kitų cheminių medžiagų. Fitoterapeutai sako, kad augalas veikia visas, todėl jį reikia vartoti visą, o farmacijos pramonė nesutinka ir sintetina tik vieną medžiagą. Čia ir yra didžiausias farmacininkų bei fitoterapeutų susipriešinimas. Augalo struktūra yra daug sudėtingesnė negu vaisto. Ištirti erškėtuogės visumą chemiškai, padaryti klinikinius tyrimus yra be proto brangu. Bet sveikatos problemoms spręsti žmonės ją vartoja labai daug metų. Europoje norint įrodyti, kad tam tikras augalas turi gydantį poveikį net nereikia atlikti klinikinių tyrimų su žmonėmis. Užtenka dokumentaliai patvirtinti, kad augalas gydymui buvo vartojamas mažiausiai trisdešimt metų.
Ar tolimųjų regionų augalai mums lygiai tiek pat naudingi, kaip ir vietiniai?
Mūsų regiono augalus geriau rinktis dėl to, kad jų poveikis susijęs ne tik su vieno augalo vartojimu, bet ir su visu kontekstu: kokį maistą valgome, kokiame klimate gyvename ir t.t. Geriau vartoti tai, ką esame įpratę. Tačiau negalima paneigti ir egzotinių augalų naudos. Pavyzdžiui, ciberžolė puikiai mums tinka, nors yra iš Indijos. Kiekvienoje šalyje vaistažolių naudojimas – labai skirtingas, nes remiasi tradicijomis. Pavyzdžiui, mes, lietuviai, mėgstame čiobrelį – jis įeina į svarbiausių mums vaistažolių penketuką. O latviai čiobrelių vartojimo tradicijų neturi.
Kuriose pasaulio šalyse žmonės vaistažolių vartoja daugiausia?
Jeigu kalbėti apie vaistažolių suvartojimą vienam gyventojui, tai Europos lyderiai – Lietuva ir Lenkija. Po to – Vokietija, o kuo toliau į pietus, tuo vartojimas mažesnis, nes ten karšta. Vienas latvis suvartoja 50 % mažiau vaistažolių nei lietuvis, estas – dar mažiau. Amerikiečiai nemažai vartoja vaistinių augalų, nes JAV auga sveikos gyvensenos ir natūralios medicinos populiarumas. Kinijoje labai stipri Kinijos žolelių medicina, bet ten yra dalis žmonių, kuriems patinka viskas, kas ateina iš Europos. Keista, kad skandinavai visai nevartoja vaistinių augalų. Atrodo – turėtų, nes mėgsta natūralumą, tačiau paprastai geria kavą, o gydyme yra labai atsargūs ir vadovaujasi principu „nežinau ir nevartoju“.
Arabai vaistažoles perka ne kaip kasdienio vartojimo produktą, bet kaip vaistą – įsigyti jų galima tik vaistinėse. Prieš dešimt metų atradome, jog Dubajuje, Saudo Arabijoje žmonės irgi gali gerti žolelių arbatas. Anksčiau pas juos nebuvo tokių tradicijų, todėl jie nieko neaugina. Šiaurės Afrikoje vaistinių augalų auginimo tradicijos labai stiprios: Egiptas – vienas pagrindinių vaistažolių augintojų visai Europai. Didžioji dalis ramunėlių dabar atkeliauja iš ten. Jos Egipte kokybiškesnė negu Lietuvoje, nes gauna daugiau saulės ir sukaupia daugiau eterinių medžiagų.
Ką patartumėte gerti nuo skausmo: vaistus ar žolelių arbatą?
Augalas neduoda greito efekto. Tikrai yra daug mažinančių skausmą augalų, bet, kai skauda galvą, reikia, kad neskaudėtų dabar, o ne po dviejų dienų ar po savaitės. Jeigu skauda retai, tinka ir „Ibuprofenas“. Tačiau skausmas vėl kartosis tol, kol rasime priežastį, dėl ko jis atsirado, ir pradėsime su ja kovoti.
Ar augalai gali pakeisti antibiotikus?
Gali. Augalų mažinančių uždegimą – labai daug. Pavyzdžiui, nuostabi priemonė yra kurkuminas. Augalas puikiai gydo lėtinį uždegimą, tinka sąnarių ligoms. Bet jeigu uždegimas ūmus, tarkim plaučių, augalas tokiu atveju gali būti tik papildoma priemonė. Ūminio uždegimo atveju į organizmą reikia įsikišti staigiai ir tą daro cheminiai vaistai.
Kokios vaistažolės padeda sveikti susirgus peršalimo ligomis?
Gluosnio žievė greitai mažina temperatūrą, idealiai veikia vaikams. Arbatų linijos „Gripolis“ sudėtyse esantys erškėčių vaisiai, ežiuolių žolė, juoduogių šeivamedžių vaisiai, kinrožių žiedai, imbierų šakniastiebiai gali padėti palaikyti normalią imuninės sistemos veiklą ir apsaugoti ląsteles nuo oksidacinės pažaidos. O normalią viršutinių kvėpavimo takų funkciją palaiko ir atsikosėjimą lengvina pankolių vaisiai. Liepų, ramunėlių žiedai bei čiobrelių žolė gali padėti abiem atvejais. Jeigu temperatūra kyla iki 38 laipsnių, nereikia cheminių vaistų. Liga praeis išgėrus arbatų ir vitaminų bei pagulėjus lovoje. Žinoma, jei lyjant ir pučiant vėjui nuspręsite eiti į darbą, kuriame sėdėsite prie radiatoriaus, arbata nesuveiks. Kai blogai jaučiasi, žmonės nori greito efekto. Dauguma pakilus temperatūrai jau pirmą dieną geria cheminius vaistus, o trečią dieną – antibiotikus. Tačiau be vaistų peršalimo ligos praeina per tas pačias tris dienas.
Aš visada siūlau rinktis arbatų mišinius. Didelis mokslas suderinti vaistažoles taip, kad tam tikros jų savybės susisumuotų ir efektas būtų stipresnis. Net ir vieno augalo poveikis yra gana platus. Geriausia klausyti specialisto, kuris jau sudėjo kelis augalus ir pasakė, kad šitas mišinys padės. Eugenija Šimkūnaitė sakydavo, kad mišinį reikia ruošti žmogui. Tai – idealiausias variantas.
Lietuvos Respublikos Seimas 2020-uosius paskelbė Eugenijos Šimkūnaitės metais. Koks jos indėlis į fitoterapiją?
Eugenija Šimkūnaitė buvo unikali tuo, kad savyje suderino du pagrindinius fitoterapijos aspektus: tradicijas ir mokslą. Viena vertus, Šimkūnaitė turėjo profesionalų vaistininko išsilavinimą ir augalus tyrė kaip mokslininkė. Kita vertus, ji puikiai žinojo etnografiją, istoriją, tradicijas, nes tyrinėjo ir tai. Dar ji buvo stipri asmenybė, kuri sugebėjo priversti valdžią skirti labai daug dėmesio fitoterapijai. Aš sakyčiau, kad jos laikais buvo fitoterapijos klestėjimo metai. Po Eugenijos Šimkūnaitės valdžioje neatsirado žmogus, kuriam taip rūpėtų ši sritis.
Kokie yra naujausi moksliniai atradimai fitoterapijos srityje?
Labai pasikeitė mokslo požiūris į skaidulas. Skaidulos – augalo šarvai ir griaučiai, mes jų nesuvirškiname. Pavyzdžiui, voveruška: kokią prarijai – tokia išėjo. Anksčiau buvo manoma, kad skaidulos nenaudingos, todėl visa pramonė jas išėmė iš maisto. Mūsų maistas tapo minkštas, lengvas. Kai pradėjome valgyti lengvai virškinamą maistą, žarnynas išlepo, pradėjo lėčiau dirbti: maistas ėmė užsistovėti, pūti. Dabar mokslas suprato, kad skaidulų nauda – milžiniška. Jos yra šluota, išvalanti ir pažadinanti mūsų virškinimo traktą. Turime duoti žarnynui, ko jis nesuvirškina, nes tada jis greičiau veikia. Mokslas nustatė, kad tai, ko nesuvalgome mes, valgo mūsų gerosios bakterijos. Tai labai naudinga, nes bakterijos daro įtaką ir virškinimui, ir mūsų emocijoms. Dabar jau yra ne tik pilno grūdo makaronai, bet ir atskirai parduodamos skaidulos. Žmonės nebenori minkštos duonos, renkasi pilno grūdo, kietesnę, tamsesnę, su sėklomis. Matau daug perspektyvų, kaip ateityje didės skaidulų vartojimas.
Su kokiais iššūkiais šiandien susiduria fitoterapeutų bendruomenė?
Kadangi nėra nustatyto fitoterapeutų licenzijavimo, atsiranda labai daug tokių, kurie perskaitę knygą „Vaistingieji augalai“ pasiskelbia esantys žolininkais. Tai nėra leistina, bet nėra ir uždrausta. Bandome šitą dalyką sutvarkyti – jau yra priimtas papildomos ir alternatyviosios medicinos įstatymas. Sveikatos apsaugos ministerija ruošia poįstatyminius aktus ir tai turėtų įteisinti ir apibrėžti fitoterapiją kaip specialybę. Gydytojų šiuo metu, deja, apie vaistažoles nemoko. Vaistininkai apie žoleles žino daug daugiau negu medikai, nes darbas vaistinėje tradiciškai visada buvo susijęs su vaistiniais augalais. Labai tikiuosi, kad, kai tai bus legalizuota ir atskirta nuo raganavimo, gydytojai į šią sritį irgi atsisuks.
Kaip pacientui atskirti profesionalų fitoterapeutą nuo žolininko-mėgėjo?
Aš siūlyčiau bendrauti su žmonėmis, kurie turi medicininį arba vaistininko išsilavinimą, nes pačiam vartojant augalas gali ir pakenkti. Dar yra kategorija tikrųjų senųjų žolininkų, kurie gal ir neturi bazinio išsilavinimo, bet jie tikrai yra įsigilinę į tradicijas ir žino dėl ko tam tikras augalas buvo vartojamas.
Užsakymo nr.: PT_85268669