Persodino kelių sąnarius
Vilnietis Darius žvyneline serga jau trejetą dešimtmečių. Iš pradžių liga kankino tik niežtinčiais bėrimais – būdavo išberta plaukuotoji galvos dalis, rankos, ypač – alkūnės, pilvas, kojos.
Nors nežmoniškai niežtėdavo, vyras sako, kad sunkiausia būdavo, kai reikėdavo kirptis – kaip pasirodysi kirpėjai? „Dvidešimt penkerius metus nesu buvęs baseine, prie jūros paplūdimyje nusirengdavau tik tuomet, kaip aplink nebūdavo žmonių, neturėjau marškinėlių trumpomis rankovėmis ir šortų, – pasakoja Darius. – Tepamieji vaistai nelabai padėjo“.
Jis nežinojo, kad didžiausios bėdos jo dar laukia – iš pradžių ėmė mausti kelių sąnarius, paskui – skaudėti, galiausiai vos bepaėjo. Vyras manė, kad taip yra dėl antsvorio, bet atlikę tyrimus gydytojai nustatė, kad sąnarius pažeidė žvynelinė.
Darius sako, kad jo gyvenimas nušvito, kai jam buvo skirta biologinė terapija. Niežėti liovėsi iškart, o paskui vienas po kitos dingo visos pažeistos odos dėmės. „Galiausiai tapau toks, kaip mama pagimdė“, – juokiasi vyras.
Tačiau niekur nedingo sąnarių skausmas. Darius buvo pastatytas į eilę operacijai ir pernai vasarą jam buvo pakeisti kelių sąnariai. Dabar vyras vėl gali vaikščioti, grįžo į darbą, jam nebereikia gėdytis žmonių dėl savo išvaizdos.
Suserga depresija
Žmonės, kurie nėra susidūrę su žvyneline, dažnai mano, kad ši liga nėra problema – trupučiuką niežti ir negražiai atrodo. Tačiau Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos Dermatovenerologijos centro vadovas gydytojas Tadas Raudonis teigia, kad tokia nuomonė neteisinga.
„Liga gali pasireikšti įvairiai – nuo vienos mažos dėmės su keliomis pleiskanomis, su kuria žmogus gali gyventi dešimtmečius, iki pažeistų sąnarių, kai ligonis nebegali vaikščioti ir atsiduria neįgaliojo vežimėlyje. Liga gali pažeisti nagus, galvos odą, išberti visą kūną ir tai daro įtaką ne tik jo fizinei būklei, bet ir psichologinei. Kita vertus, jeigu yra tik keli bėrimai, bet jie atsirado ant veido, lytiniuose organuose, ar šis žmogus gali jaustis gerai? O jei bijo kitam paduoti išbertą ranką? Visuomenė vis dar mano, kad žvynelinė – užkrečiama liga, nors tai netiesa“, – aiškina gydytojas ir priduria: „Vienas iš penkių žvyneline sergančių žmonių turi depresijos požymių“.
Liga siaubingai paveikia ne tik ligonį, bet ir jo šeimą. Jei žmogus sunkiai serga, jau jo rytas yra sudėtingas – turi atsikelti ir visų pirma išsipurtyti patalynę, nes ji būna pilna pleiskanų ir žvynų, – nuo sveiko žmogaus odos per parą nukrenta iki 2 gramų pleiskanų, o sergančiojo žvyneline – nuo 10 iki keliasdešimties gramų. Vėliau jis turi išsitepti odą tepalais. O jei dėl pažeistų sąnarių jis negali savarankiškai apsitarnauti? Artimieji turi jam padėti. Jie turi iškęsti prastą ligonio psichologinę būseną, ir rasti jėgų palaikyti jį.
Jeigu sergantysis turi bėrimų lytiniuose organuose, šeimos lytinis gyvenimas tampa nebeįmanomas dėl skausmo trinties metu. Daugelis sergančiųjų bijo, kad vaikai gali paveldėti sunkią ligą, todėl svarsto, ar vertėtų jų susilaukti.
Reikia užduoti ir klausimą, kaip ligotam žmogui susirasti antrąją pusę, jei jis visų pirma nepasitiki savimi ir – svarbiausia – bėrimai kitiems gali atrodyti atstumiantys.
Ir tai dar ne viskas – žvynelinė yra viso organizmo liga, kurios padariniai gali būti tragiški. Įrodyta, kad šia liga nesergantys žmonės gyvena 3–5 metais ilgiau, nei sergantys. Esant žvynelinei imuninės sistemos uždegimas paskatina vystyti kitas ligas – nutukimą, depresiją, padidėja kraujo spaudimas, išsivysto aterosklerozė, kuri ženkliai padidina infarkto riziką. O dar – sąnarių pažeidimai, kurie negydomi gali pasodinti žmogų į neįgaliojo vežimėlį.
Gydytojas T. Raudonis prisimena sunkiausią pacientą, kurį teko gydyti: „Į ligoninę pateko vidutinio amžiaus, vienkiemyje, visiškoje izoliacijoje gyvenantis vyras, kuris svėrė vos 35 kilogramus. Jis negalėjo net puodelio į rankas paimti, nes sąnariai buvo „išsukioti“, o visas kūnas buvo raudonas nuo žvynelinės židinių. Žmogus išgyveno gilią depresiją ir ją bandė malšinti gausiai vartodamas alkoholio. Jei jis nebūtų patekęs į ligoninę, klausimas, ar ilgai būtume laukę labai negeros baigties“.
Nereikia kęsti
Gydytojas T. Raudonis tvirtina, kad jau daugiau nei dešimtmetį Lietuvoje žvyneline sergantys ligoniai efektyviai gydomi. Šis gydymas ne tik pagerina ligonio būklę, bet ir leidžia gyventi be ligos simptomų.
„Žinoma, pacientą gydyti reikia pradėti laiku – ne per anksti ir dar svarbiau – ne per vėlai“, – tvirtina specialistas.
Deja, nemažai ligonių uždelsia pradėti gydytis. Taip yra todėl, kad apie galimybę efektyviai gydyti ligą per menkai žino ne tik jie, bet ir šeimos gydytojai. Dėl to, jie nepasiunčia pacientų pas specialistus, kad skirtų efektyvų gydymą.
„Mes vis dar sulaukiame pacientų, kurie atvyksta su pusę kūno dengiančiais bėrimais. Jie teigia, kad taip atrodo penkerius metus. Liga užleista, nes jo gydytojas sakė, kad padėti gali tik tepamieji vaistai. Kitokio gydymo nėra. Tepamus vaistus skiriame žmonėms, kurie turi lokalizuotą ligą. Jei bėrimai užima daugiau kaip 10 procentų kūno ploto, būtini sisteminiai vaistai. Pažeistas kūno plotas apskaičiuojamas pagal delno taisyklę: vienas žmogaus delnas yra lygus vienam procentui jo kūno ploto. Taigi, jei bėrimai yra 10 delnų dydžio, šis žmogus turėtų būti gydomas sisteminiais vaistais“, – tvirtina gydytojas.
Gydo kaip Vakaruose
Dermatovenerologijos centro vadovas teigia, kad žvyneline sergantiems Lietuvos žmonėms prieinamas toks pat gydymas, kaip pažangiausiose pasaulio šalyse. Šis gydymas yra visiškai kompensuojamas ligonių kasų.
Naujausi vaistai – biologinė terapija yra ypač saugi ir efektyvi – keturi iš penkių, šiuos vaistus vartojančių žmonių, pasiekia visiškai švarią odą. „Siekiame, kad žmogus gyventų be bėrimų“, – sako gydytojas.
Jei naujausiais, prieš keletą metų sukurtais biologiniais vaistais, pacientas pradedamas gydyti per pirmuosius dvejus metus prasidėjus aktyviajai ligos stadijai, bėrimai ne tik išnyksta, bet ir, tikėtina, kad vaistų nereikės vartoti visą gyvenimą, ar bent galės vartoti mažiau nei iš pradžių.
Gydytojas pabrėžia, kad švari oda yra labai svarbu, tačiau dar svarbiau, kad vartojant šiuos vaistus, liga nepažeidžia sąnarių, kraujagyslių, nesukelia kitų ligų, – tyrimai rodo, kad biologinė terapija net 70 procentų sumažina riziką susirgti infarktu.
„Turime vieną geriausių šių vaistų skyrimo tvarką Europoje, – neprivalome pacientui iš pradžių skirti kelių pigiausių vaistų, galime jam parinkti tinkamiausią ir, tikėtina, geriausiai veiksiantį vaistą“, – teigia T. Raudonis.
Deja, yra problema – šiuo metu gydymą biologine terapija turi teisę skirti tik specialistas, dirbantis III lygio dematovenerologijos paslaugas teikiančioje valstybinėje įstaigoje. Eilės pas šiuos specialistus milžiniškos.
Lietuvos dermatovenerologų draugija antrus metus siekia, kad Sveikatos apsaugos ministerija pakeistų gydymo tvarką ir bent jau leistų III lygio specialistui pirmąkart nustačius ligą ir skyrus vaistų, vėliau pacientus stebėti ir skirti vaistų II lygio įstaigose dirbantiems specialistams. Deja, atsiremiama į sieną.
Nepaisant kliūčių, pacientų, kurie gydomi biologine terapija, kasmet daugėja. Bet vis tiek atsiliekame nuo Estijos, o su Lenkija net lygintis negalime.
„Pagal biologinių vaistų skyrimą žvynelinei gydyti esame Europos Sąjungos valstybių sąrašo apačioje“, – sako T. Raudonis.