– Pirmas į galvą šaunantis klausimas: kam gi teatre reikalingos technologijos? Vis dėlto šiuolaikiniame pasaulyje be jų, ko gero, nė žingsnio.
– Teatras nuo seno buvo tokia meno sritis, kuri po savo sparnu priglaudžia visas kitas meno formas. Dailė, šokis, muzika, inžinerija... Visa tai galime atrasti teatre. Tad nenuostabu, kad šiuolaikiniame pasaulyje į mūsų kasdienybę besiveržiančios technologijos, atkeliauja ir į teatro sceną. Teatre svarbiausia įtraukti žiūrovą, sudominti, įdomiai papasakoti istoriją. Jei technologijos tai padeda padaryti, kodėl jų nepanaudojus. Tačiau technologijų naudojimas, reikalauja ir tam tikros kompetencijos. Aš teatre pirmiausia teikiu pirmenybę gyvam bendravimui. Teatras – tai gyvas procesas. Tarp technologijų ir kūrybinio teatrinio vyksmo, mano nuomone, nuolatos reikia išlaikyti teisingą santykį, surasti „aukso vidurį“.
– Kaip jūs savo pamokose „įdarbinate“ technologijas?
– Teatro pamokose technologijas plačiau pradėjau naudoti po tarptautinės mainų programos „Erasmus“ projektų įgyvendinimo. Pirmojo „Erasmus+“ programos projekto „iNimation in Clay“ (liet. – „Plastilininė iNimacija“) tikslas buvo sukurti bendrą šešių Europos šalių plastilininės stop kadro animacijos filmą. Pagrindinė priemonė buvo planšetinis kompiuteris „iPad“ ir programėlė „iStop Motion“. Tais laikais tai buvo kažkas unikalaus. Ar galėjo kas pagalvoti, kad prieš dešimtį metų, pasitelkus pakankamai paprastas priemones, bus galima sukurti kokybišką ir profesionalų produktą?
Linksmiausia buvo tai, kad nei vienoje iš partnerių šalių nebuvo animacijos kūrimo specialistų, tad ir mes, mokytojai, ir mokiniai nuėjome atradimų kupiną kelią. Įsivaizdavome, kaip rezultatas turėtų atrodyti, tik nežinojome, kaip to pasiekti. Vis dėlto atradome, išmokome, pasiekėme.
Antrojo „Erasmus+“ projekto „Motion picture at an exhibition“ (liet. – „Judantis paveikslėlis parodoje“) įgyvendinimas prasidėjo 2016 m. Technologijų panaudojimo prasme man atsivėrė lobių skrynia. Projekto metu išmokome kurti virtualų muziejų, fotografuoti 360 laipsnių kamera, filmuoti su žaliuoju ekranu, kurti informacinius ir interviu filmukus, suteikti senoms nuotraukoms ir paveikslėliams naują gyvenimą, naujas menines formas. Po sėkmingo projekto įgyvendinimo su malonumu galime pakviesti pasivaikščioti po virtualų muziejų. Lietuviškoje jo dalyje atrasite Klaipėdos dramos teatrą, Biržos tiltą su burlaiviu „Meridianas“, ir senąjį Klaipėdos Centrinį paštą
Įgytas žinias pritaikau ir teatro pamokose. Mokiniams vedu neformaliojo ugdymo užsiėmimus, kuriuose susipažįstame su stop kadro animacijos kūrimu. Su mokiniais sukūrėme savo mokyklos, Klaipėdos Simono Dacho progimnazijos, virtualų turą.
– Kaip, jūsų manymu, technologijos praturtina mokymosi procesą?
– Jos praturtina, jei tinkamai naudoji. Tačiau pradedu pastebėti tendenciją, kad šiuolaikiniam mokiniui technologijų naudojimas tampa savaime suprantamas ir nebestebina. Labai smagu žaisti video žaidimus, kurti „TikTok“ filmukus, susirašinėti su draugais. Bet kai pradedame technologijas naudoti norėdami kažko išmokti, kažką sukurti, ypač jei mokiniams tai pasirodo kiek per sudėtinga, prarandamas susidomėjimas ir pradedama technologijų vengti. Tuomet mano, kaip mokytojo, pareiga – teisingai parinkti turinį, iškelti tinkamus tikslus ir uždavinius, kad naudodamas technologijas mokinys tobulėtų ir neprarastų motyvacijos, patirtų sėkmę.
– Nuotolinis mokymasis į mūsų visų gyvenimus įsiliejo staiga ir tam visiškai nepasiruošusius. Kaip prisimenate pavasario karantiną, kokios emocijos jį supo?
– Emocijos buvo pakankamai konstruktyvios. Labai džiaugiamės savo mokyklos vadovybe, kad mūsų mokytojų „nepaliko ant ledo“. Buvo priimtas teisingas sprendimas naudotis „Google Classroom“ ir kitais „Google“ instrumentais. Tad labai sėkmingai su mokiniais įsiliejome į nuotolinį mokymosi procesą.
Mokėmės kartu su mokiniais žingsnis po žingsnelio. Su teatro klasių mokiniais sugebėjome sukurti ir improvizuotus spektaklius, ir virtualius pjesės skaitymus. Su mokinių savivaldos nariais organizavome akcijas, konkursus, virtualius renginius. Pabandėme ir pamatėme, kad tai tikrai įmanoma. Aišku, tai neatstoja gyvo bendravimo, gal ir kokybė ar pasiektas rezultatas ne iki galo tenkina. Bet patyrėme, kad galima ir įmanoma, tiesiog reikia norėti ir būti pozityviai nusiteikus.
– Kalbama ir apie tai, kad šis visuotinis išbandymas Lietuvos švietimo sistemai tapo geru šoku, paskatinusiu natūralų technologinį proveržį. Ar sutiktumėte su šia mintimi?
– Kaip galima nesutikti su tuo, kas akivaizdu? Tai, kas įvyko pavasarį, buvo pirmieji žingsniai. Mano nuomone, dabar atkeliaujame į naują etapą. Mokytojas yra linkęs kūrybiškai prisitaikyti. Nuotolinio ugdymo kokybė turėtų dar labiau augti. Tik norisi, kad neatsirastų tas vadinamas perdegimas ir persisotinimas technologijomis. Bet čia jau priklauso nuo pačių mokytojų. Man, kaip teatro mokytojui, gal šiek tiek lengviau. Aš galiu laisviau koreguoti savo ugdymo turinį. Nežinau, kaip kitiems mokytojams. Dažnai girdžiu, kad reikia atitikti programą, kad nespėjame. Gal nuotolinis ugdymas parodys, kad programas reikia šiek tiek koreguoti? Orientuotis į kokybę, o ne kiekybę.
– Ar jūsų mokiniams buvo lengva prisitaikyti prie pasikeitusių mokymosi sąlygų? Juk tai karta, kurios tikrasis gyvenimas sunkiai atsiejamas nuo skaitmeninio, technologinio.
– Mokiniams nebuvo labai sunku, bet jie turėjo mokytis kartu su mokytojais ir keletą kartų kartoti tuos pačius dalykus, kad vėliau procesas vyktų sklandžiai. Ketvirtadalį laiko tekdavo skirti techniniams paaiškinimams. Po pirmųjų poros savaičių jau buvo lengviau. Mokiniams labai pagelbėjo, kad mes turėjome vieną sistemą ir išmokome ja naudotis. Girdėjau ne vieną atsiliepimą, kad kitose mokyklose, kur mokytojams buvo laisvai leidžiama naudotis įvairiomis bendravimo priemonėmis, buvo daugiau nesupratimų ir nepasitenkinimo. Technologijas reikia naudoti protingai ir būti pakankamai nuosekliems.
– Antrajai nuotolinio mokymo bangai pasiruošti turbūt buvo jau lengviau nei pavasarį? Kokių mokymo metodų esate sugalvojęs šį kartą? Kaip išnaudojate technologijų teikiamas galimybes?
– Galbūt šiek tiek ramiau, bet tikrai ne lengviau. Nuotolinis ugdymas ir nuolatinis darbas su kompiuteriu tikrai vargina emociškai. Žmogus sutvertas judėti. Po ilgo sėdėjimo prie kompiuterio ekrano prasideda ir fiziniai negalavimai. Tad tiesiog norisi racionalizuoti mokymo procesą. Teisingai paskirstyti savo jėgas, kad mokiniams pamokos būtų įdomios, naudingos, bet tuo pačiu nepamiršti skirti laiko ir asmeniniam poilsiui bei fiziniam aktyvumui.
Kalbant apie naujus mokymo metodus, kol kas esu linkęs naudoti tai, ką jau esu išbandęs ir sėkmingai naudoju. Technologijos turi atkeliauti natūraliai, kai atsiras joms poreikis. Jos turi pagelbėti, o ne trukdyti ir varginti. Elementarus pavyzdys apie informacijos pasidalijimą darbo grupėje: jei pradėsi informaciją siųsti grupės nariams trimis ar keturias būdais, ji tiesiog išsibarstys ir nepasieks adresato laiku. Tai sukels nepasitenkinimą. Tad skubėkime lėtai, bet būkime žingeidūs.
– Kaip manote, ar Lietuvos mokyklose išnaudojame visas galimybes, kurias mums galėtų suteikti technologijų įsiliejimas į ugdymo procesą? Ką dar šioje srityje būtų galima patobulinti, kaip padrąsinti mokytojus peržengti savo vidinius barjerus?
– Mano nuomone, kiekviena organizacija turi priimti sprendimą taikyti vieningą nuotolinio ugdymo sistemą. Taip pat valstybė turi pasirūpinti, kad kiekvienas mokinys turėtų asmeninį kompiuterį. O mokytojai tikrai prisitaikys, tiesiog reikia šiek tiek laiko, palaikymo ir padrąsinimo.
Pagrindiniais mano palydovais yra tapę „Apple“ įrenginiai – planšetė „iPad“, kompiuteris „Macbook“. Nesakau, kad esu užkietėjęs „Apple“ gerbėjas, bet jie pilnai pateisina mano lūkesčius. Labiausiai žavi tai, kad tai tikrai patikimi ir ilgai tarnausiantys įrenginiai. Pati „iOS“ operacinė sistema paprasta ir intuityvi. Pradėjęs dirbti greitai supratau, kaip ji veikia.
– Jūs pats esate daugelio įdomiausių Klaipėdos renginių režisierius, kuriate spektaklius, dirbate su vaikais – kurios veiklos jums teikia daugiausiai vidinio pasitenkinimo ir džiaugsmo?
– Tos, kurios priverčia tave peržengti savo galimybių ribas ir tobulėti. Visada sakiau, kad renginiai, prie kurių tenka prisidėti Klaipėdos mieste, yra pats geriausias mano, kaip mokytojo, kvalifikacijos kėlimo būdas. Tai mane papildo, priverčia tobulėti ir neleidžia atitrūkti nuo realaus gyvenimo. Įgyta patirtimi vėliau dalijuosi su mokiniais.
– Kažkada buvote išrinktas liberaliausiu savo miesto mokytoju, pernai tapote Inovatyviausių mokytojų apdovanojimų laureatu. Kaip manote, kokiais bruožais pasižymi geras ir vaikų mylimas mokytojas?
– Tas, kuris tiki tuo, ką daro, turi pakankamai entuziazmo uždegti kitus bei padeda vaikui patirti sėkmę.
– O kokią jūs matote augančią kartą? Juk ilgą laiką bijojome, kad ši – technologijų – karta užaugs kiek kitokia, nei ankstesnioji, o štai, atrodo, auga jautri, socialiai atsakinga, išmani ir sumani karta.
– Šveicarų dramaturgas ir rašytojas Maxas Frischas yra rašęs, kad civilizacijos progresas trunka šimtus ir tūkstančius metų. Atsiranda naujos technologijos, nauji išradimai, prie kurių žmogus labai greitai prisitaiko, išmoksta jais naudotis. Dvasinis progresas trunka vidutiniškai 70-80 metų. Jis prasideda, kai žmogus gimsta, ir baigiasi – kai miršta. Šis ciklas kartojasi nuolatos. Ir nesvarbu, kuriame amžiuje žmogus begyventų, jis nori būti mylimas ir mylėti, nori su kažkuo draugauti, trokšta turėti šeimą ir kažkuo rūpintis. Tai pamatinės bendražmogiškos vertybės, kurias reikia puoselėti.
O technologijos yra priemonės, kurios gali padėti. Svarbiausia, kad žmogus taptų žmogumi. Esu laimingas, jei bent truputį pavyksta prisidėti prie šios misijos.
Užsakymo nr.: PT_86491529