Drąsiai važiavo į nepažįstamą šalį
Su savo vyru armėnu Stepan Narine susipažino dar gimtinėje. Tuo metu jis lankė giminaičius ir ilsėjosi nuo darbo Lietuvoje. Po vestuvių jauna pora vėl pasuko į Lietuvą – trumpam buvo apsistoję netoli Širvintų, o paskui persikėlė į Dituvą, mažą miestelį Klaipėdos rajone.
„Nepabijojau važiuoti į man visai nepažįstamą šalį, pagalvojau, kad ten nebus labai sunku įsikurti, o būsimi mūsų vaikai turės geresnių perspektyvų. Bet pradžia man buvo labai sunki dėl kalbos barjero. Nors po keletos mėnesių jau ėmiau truputį suprasti lietuviškai, pačiai kalbėti dar ilgai buvo nedrąsu. Labai pagelbėjo kaimynai, kurie ėmė su manimi kalbėti tik lietuviškai, tad ir aš turėjau jiems lietuviškai atsakyti: taip mokiausi paprasto kasdienio bendravimo“, – pirmuosius mėnesius Lietuvoje prisimena Narine.
Jos nuomone, maža gyvenvietė turi daugiau privalumų, nei didelis ir triukšmingas miestas. „Man smagu rytais išeiti į savo kiemą išgerti kavos, pasilabinti su kaimynais: čia visi vieni kitus pažįsta, aplink jauku ir ramu. O ir mūsų geriausi draugai gyvena kaimynystėje, ta draugystė jau daugelio metų išbandyta, tad palaikymo netrūksta“, – sako moteris.
Kai namai arti darbo, jautiesi komfortiškai
Iš pradžių Narine padėjo vyrui, kuris turėjo savo verslą, o paskui augino du sūnus. Jiems ūgtelėjus, pradėjo dirbti saldainių fabrike Klaipėdoje, vėliau perėjo į vieną iš prekybos centrų. Prieš penkerius metus moteris įsidarbino salės darbuotoja vandens ir vaisvandenių skyriuje visai šalia namų esančioje Dituvos „Rimi“ parduotuvėje.
„Darbas su žmonėmis man labai patinka. Aš visai nesutikčiau, kad lietuviai labai skiriasi nuo armėnų, esą jie šaltesni, santūresni. Tikrai ne. Man žmonės visur vienodi ir, jei bendrauji pagarbiai, gali greitai su bet kuo rasti bendrą kalbą, užmegzti nuoširdų ryšį. Mūsų parduotuvės kolektyvas – tiesiog pasaka. Aš juk iš kitos šalies, esu kitos tautybės, bet čia mane priėmė kaip savą. Iš pradžių dirbau vaisvandenių skyriuje, dabar tvarkau daržovių skyrių, bet per penkerius metus nebuvo nė dienos, kuomet nenorėčiau eiti į darbą“, – pasakoja Narine.
Jaučiasi pritapę
Moteris kas dvejus ar trejus metus su sūnumis vis nuskrenda į Armėniją aplankyti mamos, giminaičių ir draugų. Ji sako niekada nesigailėjo atvažiavusi į Lietuvą. „Mano sūnūs čia jautėsi savi – lankė lietuviškas mokyklas, draugavo su vietiniais vaikais. Vėliau vyresnysis Oksen baigė studijas Klaipėdos paslaugų ir verslo mokykloje, jaunėlis Mikael studijavo kulinariją, o po to įstojo į Klaipėdos jūreivystės mokyklą. Kai matau, kad mano vaikai laimingi, pati jaučiuosi dar laimingesnė. Per laisvas dienas, kurios priklauso dirbant slenkančiu grafiku, mėgstu tiesiog tvarkytis namuose. Vyras dažnai prašo pagaminti armėniškų patiekalų, ypač mėgsta dolmą – patiekalą, panašų į lietuviškus balandėlius, kuriems naudojame vynuogių lapus. O kai iš reiso grįžta mūsų jūreivis Mikael, visada jam gaminu lietuviškus patiekalus – sūnus labai mėgsta lietuvišką virtuvę. Abu sūnūs jau suaugę, vyresnėlis dabar gyvena Anglijoje, o mes su vyru čia, Lietuvoje, jaučiamės pritapę“ – prisipažįsta N. Avietian, pamilusi Lietuvą, „Rimi“ kolektyvą ir pajūrio krašto žmones.