Daugiau nei 20-ies metų patirtį atliekų tvarkymo sektoriuje skaičiuojantis naujasis vadovas teigia, kad pagrindinis jo tikslas šiuo metu yra užtikrinti, jog vadovaujantis nauja įstatymine baze, kuomet savivalda organizuoja atliekų surinkimą, o organizacijos – rūšiavimą ir perdirbimą, „Žaliasis taškas“ veiktų kiek įmanoma efektyviau.
Atliekų tvarkymo sektoriaus iššūkiai
„Svarbu subalansuoti procesus, pradedant santykiais tarp gyventojų, institucijų, organizacijų, gamintojų bei importuotojų. Noriu, jog visos suinteresuotos pusės suprastų, kad atliekų surinkimą ir perdirbimą reikia įgyvendinti kuo efektyviau“, – teigia A. Kybartas.
Jo spėjimu, dabartinė sistema, kuomet atliekų surinkimą organizuoja pačios savivaldybės, nesikeis dar mažiausiai penkerius metus, todėl vadovo įvardijama misija – kokybiškai veikti esančioje sistemoje, ruoštis pokyčiams ir siūlyti naujus sprendimus ateičiai: „Nėra prasmės plaukti prieš srovę ir sakyti, jog viskas yra blogai. Verčiau bandyti rasti bendrą kalbą, sąlyčio taškus.“
Svarbiausia – aiškios rūšiavimo taisyklės
Kaip teigia A. Kybartas, vieningai atliekų tvarkymo sistemai Lietuvoje koją kiša keletas svarbių faktorių.
„Atliekų tvarkymo sistemą reikia subalansuoti taip, kad ji veiktų be įtampos ir turėtų vienijantį tikslą – sutvarkyti pakuočių atliekas geriausiu būdu ir optimaliu kainos bei kokybės santykiu. Kito varianto nėra. Siekiant tai įgyvendinti, nepaisant skirtingų tikslų, visi sistemos dalyviai turi būti viename informaciniame lauke, nes tik tuomet galima rasti balansą“, – įsitikinęs ekspertas.
„Žaliojo taško“ vadovo manymu, balansą atliekų surinkimo ir tvarkymo sistemoje galima rasti pasitelkiant gamybinio proceso principus.
„Visos atskiros atliekų surinkimo ir tvarkymo dalys turi būti teisingai įvardintos ir išaiškintos, aiškiai pasidalintos atsakomybės. Tuomet, naudojantis gamybos pramonėje taikomomis žiniomis, galima lengviau pamatyti, kurioje grandinės dalyje yra klaidų ir kaip padidinti proceso efektyvumą“ – teigia A. Kybartas.
Gyventojų edukacija ir suvienodintos taisyklės
„Žaliojo taško“ vadovas įvardina pagrindines užduotis, kurias būtina įgyvendinti siekiant efektyvios atliekų tvarkymo sistemos Lietuvoje, kurių pirmoji – suvienodintos rūšiavimo taisyklės.
Jo teigimu, gyventojai yra pirminiai atliekų tvarkymo sistemos dalyviai, nuo kurių viskas prasideda, todėl jie turi turėti aiškias rūšiavimo taisykles, nes kai jų nėra, daroma daugybė klaidų, kurias tolimesniuose atliekų tvarkymo procesuose turime taisyti ir patirti nuostolių.
„Lietuvoje yra rūšiuojamos tik pakuočių atliekos, vadinasi, pirminė instrukcija yra rūšiuoti tik tai, į ką kažkas buvo įpakuota, – pabrėžia A. Kybartas ir priduria, kad šiuo metu turime šešiasdešimt savivaldybių, kuriose rūšiavimo taisyklės skiriasi. – Žmogui tampa sunku susiorientuoti, kaip rūšiuoti teisingai. Todėl sukurti vieningas atliekų rūšiavimo taisykles šalyje ir dėl jų susitarti visoms suinteresuotoms pusėms – privaloma.“
Išrūšiavus atliekas svarbus antrasis žingsnis – kokybės tikrinimas: „Atliekų vežėjas turi teisę ir pareigą patikrinti, ar pirmas veiksmas yra padarytas teisingai, todėl reikia užtikrinti pirminio rūšiavimo kontrolę, už jį atitinkamai skatinti arba bausti. Taip pat svarbu aktyviau atlikti morfologinius tyrimus, kainų ir antrinių žaliavų kontrolę, teikti grįžtamąjį ryšį gamintojams ir importuotojams.“
Visuomenė diktuoja pokyčius
Eksperto teigimu, Europos Sąjungos (ES) užduotys pakuočių atliekų tvarkymui kasmet auga, o didėjanti gamintojų ir importuotojų atsakomybė kartu veikia ir prekių kainą vartotojams.
„Neišvengiama, jog gerėjant paslaugų kokybei, šiuo atveju, kokybiškai perdirbant daugiau pakuočių atliekų, auga ir kaina, tačiau globaliu mastu tai padeda taupyti kaštus. Jei naudojame antrines žaliavas, sumažiname naujų medžiagų kiekį gamyboje, mažiname transporto išlaidas bei CO2 kiekį aplinkoje. Deja, reikia pripažinti, kad šiuo metu Lietuvoje nėra pakankamai skatinamas antrinių žaliavų naudojimas pakuotės gamyboje, todėl tai reikia keisti“, – vardina A. Kybartas.
Jis tęsia, jog ES veikia gamintojų ir importuotojų atsakomybės principu, kas reiškia, jog į gamybos kaštus turi būti įtraukiamas ir atliekų tvarkymas, kuris dažnai kainuoja gerokai mažiau nei reklama. Visgi, neretai tenka girdėti gamintojų skundų, jog pakuotės tvarkymas yra brangus. „Žaliojo taško“ vadovo manymu, tokie pasisakymai nėra iki galo pagrįsti, nes galutinis mokestis pereina vartotojui.
„Patrauklią, gražaus dizaino pakuotę renkasi ne kas kitas, kaip patys vartotojai, kurie galiausiai už ją ir susimoka. Tačiau yra prekių, kurių pakuočių dizainas nėra toks svarbus, pavyzdžiui, šaldytuvo. Jų pakuotėms neabejotinai galima sutaupyti – taip sutaupys ir pirkėjas. Bendrai, džiugina tendencija, jog vartotojai patys vis dažniau renkasi aplinkai draugiškus sprendimus“, – pastebi A. Kybartas.
Jis priduria, jog būtent sąmoningėjanti visuomenė diktuoja pokyčius tvarumo link. Jos spaudimas skatina valdžią imtis reikalingų sprendimų, kad visi galėtume gyventi kokybiškiau, gražesnėje aplinkoje be atliekų.
Reikia skatinti konkurenciją
„Žaliojo taško“ vadovas įvardina dar vieną svarbų pokytį, kuris, jo manymu, būtinas – tai konkurencijos rinkoje didinimas.
Eksperto teigimu, šiuo metu į atliekų tvarkymo organizavimo procesus per mažai yra įtraukiamos komercinės įmonės. „Vienas kelias yra atiduoti atliekų tvarkymą savivaldybėms, o kitas – komercinių įmonių dalyvavimas. Deja, šiandien šioje srityje rinkos neturime, todėl organizavimas vyksta visuomeniniu pagrindu. Kita bėda – turime per mažai konkurencijos, akivaizdžiai matomos monopolijos“, – pastebi A. Kybartas.
Jo įsitikinimu, svarbu skatinti ir remti tuos atliekų tvarkytojus, kurie investuoja į naujausias technologijas, inovacijas. „Organizacijų užduotis yra tinkamai pasirinkti perdirbimo partnerius, kurie yra srities profesionalai ir dirba neatmestinai. Taip pat reikia subalansuoti ir sutvarkyti sistemos apskaitą. Taigi, yra labai daug gamybinių proceso dalių, kurias reikia subalansuoti“, – teigia A. Kybartas.
Atliekų tvarkymas – mokesčių objektas
Ekspertas atkreipia dėmesį, jog pagrindinis visos atliekų tvarkymo idėjos tikslas yra užtikrinti, kad sąvartynuose neatsidurtų atliekos, galinčios tapti antrinėmis žaliavomis. Jo manymu, deja, šiuo metu nuo šio tikslo esame nukrypę, o atliekų tvarkymas Lietuvoje yra iš dalies paverstas mokesčių objektu.
„Įmonės, kurios sutvarko numatytą pakuočių atliekų kiekį, yra atleidžiamos nuo dalies mokesčių. Taigi, svarbu tampa ne tik ekologija, žiedinė ekonomika, bet ir finansinis aspektas. Dėl šios priežasties, vienas iš organizacijų strateginių tikslų yra ne tik sutvarkyti atliekas, siekiant negauti aplinkos taršos mokesčio, bet kartu tai padaryti kuo pigiau“, – teigia A. Kybartas ir priduria, kad atliekų tvarkymo sistema mūsų šalyje neveikia taip efektyviai, kaip norėtųsi, yra būtent šio siekio sutaupyti pasekmė.
„Lietuvoje dabar yra dvi atskiros sistemos – depozito ir komunalinių atliekų arba organizacijų, kurios finansuoja atliekų tvarkymą per komunalinį srautą. Kadangi atliekų surinkimas yra atiduotas į savivaldybių rankas, mūsų darbas yra glaudžiai susijęs su savivaldos institucijomis – turime nuspręsti, kaip šalia komunalinių atliekų tvarkymo organizuoti ir pakuočių atliekų tvarkymą“, – pažymi A. Kybartas.
Jo įsitikinimu, šio siekio įgyvendinimas yra kupinas iššūkių, nes suinteresuotos pusės turi skirtingus tikslus – savivaldos tikslas yra gyventojų pasitenkinimas, švari aplinka, laiku išvežami konteineriai, o „Žaliojo taško“ – kad atliekos tuose konteineriuose būtų kuo geriau išrūšiuotos ir kuo mažiau jų patektų į komunalinį srautą. „Manau, kad nepaisant skirtingų interesų, galime rasti balansą ir kartu kurti vieningą ir aiškią atliekų tvarkymo sistemą“, – apibendrina A. Kybartas.