Veiklą pradėjo prieš tris dešimtmečius
Ūkininkas Valentinas Genys yra profesionalus agronomas, šioje srityje dirbęs dar prieš pradėdamas kurti savo verslą. Jis pasakoja, kad steigti ekologinį ūkį Ukmergės rajone nusprendė atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kai neteko darbo, o jo tėvui, sovietmečiu politiniam kaliniui, buvo grąžinta anksčiau priklausiusi žemė. Vėliau jis ėmė dirbti ir motinos turėtas žemes bei išsinuomojo aplinkinius žemės plotus. Šiandien juose jis ūkininkauja drauge su sūnumi.
Pašnekovas prisimena, kad vystydamas ekologinį ūkį, patirties sėmėsi iš kitų kolegų. Jam teko bendrauti ir su gamtosauga besidominčiais JAV išeiviais iš Lietuvos, taip pat keliauti pas Švedijos, Vokietijos ūkininkus. Taip V. Genys sužinojo, kad Vakarų šalyse ekologinį ūkininkavimą puoselėja ne viena karta, o daug ekosistemos sprendimų jau įgyvendinti praktiškai. Todėl palaipsniui šiuos pavyzdžius ėmė taikyti ir savo veikloje.
Iš pradžių agronomas augino linus, tačiau, kai šį sektorių ištiko krizė, pritaikė naują 9 laukų sėjomainą. Tai reiškia, kad ta pati kultūra į buvusį lauką grįžta po devynerių metų. Dabar V. Genio ekologiniame ūkyje auga kmynai, daugiametės žolės, motiejukai, spelta, rugiai, avižos, grikiai ir kitos augalų kultūros. Jų sėklos panaudojamos dauginimui ir yra parduodamos kitoms įmonėms.
„Tokia sėjomaina pasitelkiama tam, kad nebūtų nualintas dirvožemis bei pavyktų išlaikyti jo biologinį aktyvumą. Neturiu nė vieno lauko, kuriame nebūtų šviežių augalų ir aktyvaus jų šaknyno. Svarbu nuolat stebėti dirvožemio kokybę ir sudėtį, o šio proceso valdymas yra ilgalaikis darbas“, – aiškina ūkininkas.
Kitokio ūkininkavimo neįsivaizduoja
Pasiteiravus, kodėl nusprendė dirbti tvariai, Ukmergės rajono ūkininkas neabejodamas sako, kad taip jis yra išmokytas, nes ūkininkavimas iš prigimties yra ekologiškas. Pasak jo, agronomija ugdo, kad kiekvienas gyvas organizmas turi teisę gyventi, o dėl domino efekto išnykus vienai rūšiai grėsmė kyla ir kitoms.
„Tvariai dirbti skatina ne tik profesinė atsakomybė, bet ir jausmai tėviškei, iš kurios susideda ir Tėvynė. Šie dalykai slypi ne prote, o širdyje. Juk su savo tėviške blogai elgtis neįmanoma. Be to, svarbus paveldimumas, nes šioje vietoje gyvena jau trečia šeimos karta. Viskas prasidėjo nuo savanorio senelio, dabar dirbame mes su sūnumi, o jau ir mano anūkas domisi, kodėl boružės turi taškelius. Taigi, tai vidinė atsakomybė dėl to, kas liks po manęs“, – mintimis dalijasi V. Genys.
Kalbėdamas apie savo veiklą, ūkininkas teigia, kad ne darbuose pasitelkiamos priemonės ir jų panaudojimas apibrėžia ekologiškumą. Pasak jo, svarbiausia stebėti, ar ūkininkaujant daugiau kenksmingų medžiagų, tokių kaip anglies dioksidas, į aplinką yra išmetama, ar kaupiama ir valdoma. Tik taip galima sumažinti gamtai ir žmonių sveikatai daromą neigiamą poveikį.
„Dažnai tarsi švaistomasi tokiomis sąvokomis kaip „ekologinė mozaika“ ar „ekologinė architektūra“. Neužtenka tik nenaudoti cheminių preparatų ar trąšų tam, kad galėtumei savo veiklą vadinti ekologiška. Viską reikia daryti praktiškai. Tik išlaikius pusiausvyrą didėja ir žemės derlingumas bei kokybė“, – teigia pašnekovas ir patikina, kad agronomams veiklos ir rūpesčių niekada netrūksta.
Tvariomis idėjomis dalijasi ir su kitais
Ūkininkas V. Genys ne tik pats remiasi tvariomis vertybėmis, bet savo patirtimis ir idėjomis stengiasi pasidalyti ir su kitais. Prieš beveik ketverius metus jis įsteigė viešąją įstaigą „V. Genio tvaraus ūkininkavimo akademija“. Ne pelno siekianti įstaiga organizuoja lauko dienas, atlieka ilgalaikius ekologinės žemdirbystės tyrimus ūkyje, o jų rezultatais dalijasi su tais, kuriems rūpi tvari žemės ūkio veikla. Švietėjišku darbu užsiimantis ūkininkas tikina, jog pastebi augantį žmonių susidomėjimą.
Ekologinio ūkio savininkas taip pat nuolat kaupia žinias apie naujas mokslo sritis, tarp jų - neurobiologiją ir biofiziką, bendradarbiauja su mokslinėmis laboratorijomis Lietuvoje, Vokietijoje, Prancūzijoje. V. Genys žvelgia ir į ateitį, technologinę pažangą, mąsto apie klimato kaitos padarinius bei dairosi sprendimų, kaip dar galima padėti nualintam dirvožemiui. Pasak jo, labai svarbu, jog patys neprisidarytume dar didesnių bėdų.
Visgi pašnekovas pasakoja, kad ekologinė žemdirbystė turi ir savų iššūkių. Tam, kad pradėtum gauti išties gausų derlių, gali prireikti laukti ilgiau nei dešimtmetį. Todėl savo darbą auginant įvairias augalų kultūras Ukmergės rajone ūkininkaujantis pašnekovas lygina su žmogaus gyvenimu.
„Sunkiausia yra nusipirkti kantrybės, nes šiuo darbu reikia tikėti. Visuomet norisi greitesnio rezultato. Ypač kai iš rugių lauko surenki pusę tonos derliaus, o varpoje - tik penki grūdai. Tačiau tokių dalykų nepaskubinsi. Kaip ir gimus vaikui, nepadarysime taip, jog jam iš karto sukaktų 18 m. Vaiką reikia auginti, išleisti į mokyklą, tik tuomet jis baigia mokslus. Taigi visur reikia laiko. Žemės ūkis irgi nemėgsta staigių judesių“, – dėsto V. Genys.
Rūpestis ateitimi – ir ūkininkų, ir vartotojų reikalas
Ekologinio ūkio įkūrėjas ir savininkas prisimena, kad plėtodamas veiklą, jis pasinaudojo net kelių Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 m. programos (Programa) priemonių parama. Tarp jų svarbiausios – „Ekologinis ūkininkavimas“, „Išmokos už vietoves, kuriose esama gamtinių ar kitų specifinių kliūčių“. Už gautas paramos lėšas ūkininkas įsigijo jo auginamoms kultūroms apdirbti ypač svarbų kombainą, taip pat galingą traktorių ir džiovinimo įrangą. Programos parama mokama iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto.
Šia bei kitomis Programos priemonėmis kviečiami pasinaudoti ir kiti ūkininkai, siekiantys modernizuoti ir gerinti mažų bei vidutinių ūkių veiklą, išsaugoti biologinę įvairovę, gerinti dirvožemio valdymą, kurti naujas darbo vietas, didinti verslo plėtrą kaimo vietovėse bei norintys kitaip skatinti ekologinį ūkininkavimą ir mažinti atotrūkį tarp kaimo ir miesto.
Kad ūkininkai, o ypač jaunoji karta, išties domisi galimybėmis savo veiklą grįsti tvariais sprendimais, patvirtina ir patyręs agronomas bei ūkininkas V. Genys. Pasak jo, nors atsakingo vartojimo kultūra mūsų šalyje dar neturi tokių gilių tradicijų kaip Vakarų Europoje ir tik dalis žmonių susimąsto, kokį maistą valgo, tačiau džiugina tai, kad žemdirbių požiūris į atsakomybę dėl savo tėviškės jau spėjo stipriai pasikeisti.
Kalbėdamas apie kitus ūkininkus, kurie nori žengti tvarumo keliu, tačiau bijo galimų iššūkių ar kaštų, pašnekovas pažymi, kad apsispręsti turėtų padėti sau užduodamas klausimas: ką noriu palikti po savęs – pustomą smėlį ar gėrį ir visomis spalvomis žydintį lauką?
„Žaliojo kurso misija – jog kiekvienas žmogus prisidėtų prie jo įgyvendinimo rūšiuodamas, atsisakydamas besaikio vartojimo, nereikaling o maisto išmetimo ir kitais būdais. Sveikas maistas, oras ir vanduo yra viešasis interesas. Nesiimant priemonių dėl jų užtikrinimo pasekmės palies kiekvieną. Turime nepamiršti ne tik savo teisių, bet ir pareigų. Juk Marse negalėsime kvėpuoti oru ar atsivežti vandens“, – sako ekologinę veiklą vystantis ūkininkas V. Genys.