Paramą investavo į uogų perdirbimą
Jurbarko rajone ūkininkaujantis Nerijus Blažys prieš devynerius metus dar tarnavo priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje, dar anksčiau dirbo kūno kultūros mokytoju. Dabar jis – uogininkystės ūkio, kuriame vyksta ir produkcijos perdirbimas, savininkas. Per gana trumpą laiką jaunas vyras sukūrė modernų ūkį ir įsitraukė į tvaraus maisto gamybą.
Mintis ūkininkauti kilo, kai Nerijus tarnavo ugniagesiu gelbėtoju. „Ten dirbo nemažai ūkininkų, jie dalijosi patirtimi. Taip ir susigundžiau. Pasitaręs su žemės ūkio konsultantais nusprendžiau imtis uogininkystės", – prisiminė jis.
Kurtis teko beveik „nuo nulio". Pirmuosius žemės hektarus įsigyti padėjo tėvas. Tame plote pasodino juoduosius serbentus. Kita rimta finansinė paspirtis buvo jaunojo ūkininko ūkiui įkurti skirta parama iš praėjusio finansinio laikotarpio Kaimo plėtros programos. Vyras įsigijo traktorių ir uogų skynimo kombainą.
N. Blažys taip pat gavo paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2022 m. programos (KPP) priemonę „Parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui". Lėšas investavo į sulčių spaudimo įrangą. Vėliau už KPP paramą pagal priemonę „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas" pirko šaldytuvą, automobilį ir kitus padargus.
Atsirenka, kurie produktai labiausiai turi paklausą
„Uogininkystė leidžia išgyventi, tik dabar sudėtinga subalansuoti išlaidas ir pajamas, pabrango trąšos, kuras ir kt. Gerai, kad ėmėmės perdirbimo ir dabar skinamės kelią į rinką", – sakė ūkininkas.
Ūkyje auginami juodieji ir raudonieji serbentai, vynuogės, šaltalankiai, taip pat obuoliai, moliūgai ir kt. Perdirbimo ceche spaudžiama, džiovinama, verdama – gaminama kelių dešimčių pavadinimų gaminių: įvairių sulčių, uogienių, tyrelių, arbatų, uogų miltelių, net saldumynų.
„Dabar mažiname asortimentą ir palaipsniui atsirenkame, kurie produktai labiausiai turi paklausą, o kurių neverta daug gaminti. Pavyzdžiui, saldumynų gamybos savikaina gana brangi, todėl mažiname jų kiekį", – pasakojo uogų augintojas.
Ūkis įsitraukė į aplinką tausojančią vaisių ir daržovių auginimo sistemą, atlieka dirvožemio tyrimus.
N. Blažys teigė, kad nuo pat ūkininkavimo pradžios orientavosi į tvarią gamybą, kuri leidžia
gaminti kokybišką produktą. Dabar vis dažniau susimąsto ir domisi, kaip žemdirbystė ir ūkininkavimas veikia aplinką ir kokią įtaką turi išsaugant biologinę įvairovę.
Paukščių įvairovė agrariniame kraštovaizdyje sumažėjo daugiau nei 50 proc.
Ekologas, ornitologas prof. habil. dr. Petras Kurlavičius, komentuodamas, kokią įtaką žemės ūkio veikla turi biologinei įvairovei, pabrėžė, kad Lietuvoje sąvoką „žemdirbystė" kai kas supranta siaurai – kaip agronomijos mokslo sritį. Pasak jo, kai kalbama apie Žaliąjį kursą ir vieną iš jo svarbiausių tikslų – biologinės įvairovės išsaugojimą, į ją reikia žiūrėti plačiau. Žemdirbystę būtina sieti su visu žemės ūkiu, kuris tiekia maisto produktus – ir su augalininkyste, ir su gyvulininkyste, taip pat ir su agrariniu kraštovaizdžiu, jo tvarkymu bei planavimu.
„Mat į agrarinį kraštovaizdį būtina žiūrėti ne tik kaip į laukus, vietą ar terpę žemės ūkio produkcijai auginti, bet ir kaip labai svarbią laukinių augalų bei gyvūnų ir kitos biologinės įvairovės buveinę – vietoves, kartais net vieninteles, kur jie gali išlikti, augti, gyventi", – dėmesį atkreipė profesorius.
Jis aiškino, kad žemdirbystei vystyti skiriamų plotų (žemės ūkio naudmenų) natūraliai gamtoje nėra, žmonės juos sukuria – natūralias gamtines ekologines sistemas paverčia specialiomis žemdirbystei skiriamomis pusiau natūraliomis – agrarinėmis sistemomis. Paprasčiau sakant, šalyje kuo patogiau intensyviai ūkininkauti skirti laukai atsirado iš ten augusių miškų, pelkių, pievų. Intensyvinant tokį maisto produktams auginti skiriamą ūkį naudojama technika, trąšos, pesticidai. Gerinant technikos naudojimo sąlygas net ir visai neseniai daug kur laukai buvo didinami natūralius miškelius ir pievutes transformuojant į ariamas žemes. Sausinant per daug drėgnas žemes ir laistant greit perdžiūstančias dirvas gerinamos sąlygos augti augalams.
„Tačiau dar praeitame amžiuje pastebėta, jog toks ūkininkavimas nėra tvarus, kad atsirado globali problema, jog dėl žemės ūkio labai sunyko biologinė įvairovė. Vertinant pagal paukščių stebėsenos duomenis, Lietuvoje agrariniame kraštovaizdyje per pastaruosius du dešimtmečius biologinės įvairovės gausa sumažėjo daugiau nei 50 proc.
Visame pasaulyje žemės ūkio ir biologinės įvairovės santykis laikomas didele ir viena opiausių šiuolaikinių gamtosaugos problemų, kurią bandoma spręsti šiek tiek keičiant žemės ūkio politiką, kuri dabar pavadinta Žaliuoju kursu. Svarbiausia – siekiama, kad šis kursas savo turiniu būtų tvarus ilgalaikiu požiūriu. Kol kas praktinė patirtis, kaip atkurti sunykusią biologinę įvairovę, labai maža. Buvo daugiau kalbėta, nei praktiškai daryta", – pastebėjo habil. dr. P. Kurlavičius.
Kokia žemės ūkio veikla palanki, o kokia – daranti žalą aplinkai?
Profesorius aiškino, kad žemdirbystės įtaka biologinei įvairovei priklauso nuo labai daug tiesiogiai ir netiesiogiai veikiančių veiksnių. Pasak jo, bendras dėsningumas, jog kuo agrariniame kraštovaizdyje yra daugiau natūralių ir pusiau natūralių kraštovaizdžio elementų (pavyzdžiui, pelkučių, laukų giraičių, medžių grupių (želdynų), mažų vandens telkinių (kūdrų, karstinių įgriovų, nereguliuotų upelių ir upių, vandens sklidinų sausinimo griovių, natūralių pievų ir šlapynių ir kt.), tuo tokiose vietovėse biologinės įvairovės yra gausiau ir ji įvairesnė. Tokiame kraštovaizdyje ji yra atsparesnė neigiamam žemės ūkio poveikiui. Taip pat čia vietinei biologinei įvairovei sunykus, ji turi didesnes galimybes atsikurti.
Habil. dr. P. Kurlavičius pabrėžė, kad minėta įtaka priklauso ir nuo žemės ūkio technologijų, ūkininkavimo kultūros. „Intensyvios technologijos, kuomet naudojama daug pesticidų, trąšų ir ženkliai padidėja vietinių vandens telkinių tarša, eutrofikacija (ekosistemos kitimas, sukeltas perteklinių maisto medžiagų), taip pat pragaištingai veikia biologinę įvairovę. Ją neigiamai veikia ir nepalankios šienavimo technologijos. Biologinės įvairovės nykimą sukelia ir siaura ūkio specializacija, kuomet labai sumažėja pievų ir įsivyrauja grūdininkystė", – neigiamus veiksnius vardijo profesorius.
Biologinė įvairovė taip pat yra svarbi gyvybingo žemės ūkio palaikymui, o be tvarių žemės ūkio veiklų kai kurios vertingos buveinės išvis neegzistuotų. Profesorius akcentavo, kad šiuo metu biologinę įvairovę palankiai veikia ekologinis ūkininkavimas, ekstensyvus gyvulių auginimas upių slėniuose ir šlapynėse; natūralių, pusiau natūralių ir kitokių pievų palaikymas, jas kuo vėliau šienaujant, taip pat mišrus ūkis.
Dar labiau gilinasi į tvarios veiklos aspektus
Uogų augintojas iš Jurbarko rajono sakė, kad Žaliojo kurso tikslams įgyvendinti numatytos priemonės skatina ūkininkus detaliau pasidomėti, kuo jos yra naudingos ir aplinkai, ir ūkiui, ir visai visuomenei.
„Nuo pat ūkininkavimo pradžios stengiamės dirbti tvariai, nekenkti aplinkai. Dabar, kai įgyvendiname Žaliojo kurso, kuris apima „Nuo lauko iki stalo" ir Biologinės įvairovės strategijas, turime dar labiau gilintis į tvarios veiklos aspektus", – teigė N. Blažys.
Dabar visų žemdirbių dėmesys nukreiptas į Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginį planą, kurio priemonės skirtos tvariam ir pažangiam ūkininkavimui skatinti ir Žaliojo kurso tikslams pasiekti. Jis bus pradedamas įgyvendinti nuo kitų metų pradžios.